Mokančiam dirbti, švęsti nesunku

Ką ir kuo šiandien Lietuvoje benustebinsi? Kas turi darbą, dirba, kas turi progą švęsti, švenčia. Ir daro taip, kaip išmano. Kai kas svarbiai šventei ieško renginių organizatorių, planuotojų, įvaizdžio kūrėjų. Kiti, kaip kupiškėnas Zigmas Aleksandravičius, sako: „Tai ką, mes patys švęsti nemokėsime? Jei dirbti mokame, tai ir paūžti sugebėsime.“

Taigi ūkininkas, jo žmona, sūnus, marti, dvi dukros, uošviai pasuko galvas ir sukūrė šventei scenarijų. Tokį, kuris niekam gėdos nepadarytų. Skirto unikaliai šventei – naujos grūdų saugyklos atidarymui. Ne bet kokios – 3,5 mln. Lt vertės.

Žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas, pakviestas tarti sveikinimą šeimininkui, kalbėjo: „Tokių švenčių ir tokių progų Lietuvoje reta. Nedaug tokių, kaip Zigmas, entuziastų, optimistų, einančių per ugnį ir vandenį. Kupiškiui pasisekė, turite tokį žmogų, kuriam svarbi bendruomenė, kaimo žmonės.“

Pasak šventėje dalyvavusio Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus Sauliaus Silicko, Europos Sąjungos parama Z. Aleksandravičius naudojasi nuo 2002 metų. Jo ūkis modernėja išties sparčiai – už Europos Sąjungos skirtas lėšas Z. Aleksandravičius jau yra įsigijęs kombainą, sėjamąją, purkštuvą, traktorių, krautuvą ir kitos modernios technikos, itin svarbios konkurencingam ūkiui.

Z. Aleksandravičiaus pastatyta grūdų saugykla – pirmoji tokia didelė investicija Kupiškio rajone. Tai jau penktasis projektas, įgyvendintas už Europos Sąjungos lėšas. Tiesa, Z. Aleksandravičius grūdų saugyklai įrengti skyrė išties daug savo lėšų, tačiau grūdų džiovyklos įrenginius, tris grūdų sandėliavimo bokštus pastatė naudodamasis investicinio projekto lėšomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“.

Kupiškio r. meras Jonas Jarutis neslėpė nuostabos: „Čia ir rekordus galima fiksuoti. Kerpamos grūdų juostos dar niekur neteko matyti...“

Ūkininko kaimynas, stebėdamas sukviestų žmonių sambūrį, grojančią anykštėnų kaimo kapelą, šokančias Kupiškio merginas, kraipė galvą: „Jau tas Zigmas kad sugalvos... Ministerijos žmones ir savo darbininkus ant vienų svarstyklių sustatė pasverti. Darbininkams – medaliai, svečiams – vytelių krepšiai su juoda duona. Didmiesčio svečiui davė perkirpti tualetinio popieriaus juostą prie naujos tupyklos. Kažin, ar neįsižeidė žmogus?“

Seni Z. Aleksandravičiaus bičiuliai žino: pas jį kieman pakliuvus, verta pasirengti staigmenoms, pokštams ir... saviironijai. Jei jos pristinga, ką padarysi.

Trys viename

Kiekviename svarbiame renginyje, pasak ūkio šeimininko, turi būti rimta proga. Grūdų centro pabaigtuvės tam tinka. Dar reikia atidengti kokį paminklą. Šeimininkai sugalvojo sukurti krizinių laikų skulptūrą ir pavadinti „Aparsim visą žemės rutulį“.

Savo kūriniui panaudojo įvairias metalo atliekas ir senus plūgus. Viską žaliai nudažė ir pastatė savo technikos kieme, šalia grūdų saugyklos. Kadangi jokia kūrėjo pavardė nebuvo įvardyta, galima manyti, kad kūrinys sukonstruotas pačiame ūkyje.

Z. Aleksandravičiaus manymu, šventėms labai kenkia perdėta pompastika, viskas turi būti natūralu ir paprasta. Kas gali būti natūralesnis už naują, medinę lauko tupyklą? Jai iškilmingai atidaryti prireikė viso tualetinio popieriaus ritinėlio. Pirmajam pasinaudojimo garbė teko juostos perkirpėjui Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui Jonui Talmantui. Nepasididžiavo antras ten užeiti Kupiškio r. meras J. Jarutis. Išėjęs sakė, kad ūkio šeimininkas perlenkė, pasigirdamas, jog viduje skambėte skamba Bacho muzika – iš tikrųjų groja radijo imtuvas.

Dovanas nešė delne, vežė traktoriumi

Taip jau būna: kai žmogaus kišenės pilnos spalvingų žodžių, per skubą ištraukti reikalingą iškart gali ir nepavykti. Tenka improvizuoti. Z. Aleksandravičius – patyręs improvizacijų meistras.
Spindinčių grūdų saugyklos bokštų papėdėje, asfaltuotoje aikštelėje, spiginant saulei, ūkio šeimininkai Irena ir Zigmas, pastatę nedidelį stalelį su linine staltiese ir paruoštais naminės duonos kepalais, vis kvietė ateiti sveikintojus. Ir dovanų nepamiršti. O kur jas sudėti, stalelis tai mažas?

„Agrochemos“ bendrovė iš Jonavos traktoriumi atgabeno keturis didžiausius kaspinais papuoštus trąšų maišus ir pastatė prie svarstyklių. Kiti sveikintojai, statybų rangovai ir jų pagalbininkai, ūkininko verslo partneriai, paslaugų tiekėjai, augalininkystės produkcijos supirkėjai, kreditus išduodantys bankininkai, savos ir sostinės valdžios atstovai, ūkininko studijų draugai, kaimynai nešė gėles, knygas, vazone augantį ąžuoliuką, gesintuvą, sūrį, medų, įvairius suvenyrus, supakuotus neįvardytus ryšulius.

Įkaitęs nuo pagyrų ir dovanų kilnojimo, ūkio šeimininkas pakvietė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininką J. Talmantą tarti žodį. Pamatęs, kad jo dovana delne telpa, renginio šeimininkas neištvėrė: „Jonai, tokią mažą dovaną atvežei, kaip čia dabar?..“

Svečiui teko skrybėlę skubiai taisytis ir galvoti, kuo atsikirsti aštrialiežuviui. Atsikirto, įrodė, kad nėra geresnės dovanos grūdų centro savininkui, kaip protinga naminė žiurkė, sauganti aruodus nuo svetimų ilgapirščių.

Šventėje lauktas žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius tądien posėdžiavo Seime, anot Zigmo, Lietuvoje dabar neramūs laikai, tad jį vadavo viceministrai A. Macijauskas ir Mindaugas Kuklierius. Šiems svečiams ir svarbiausiam grūdų centro statytojui, UAB „Dotnuvos projektai“ vadovui Rimantui Dapkui teko perkirpti grūdų centro juostą. Ne paprastą, o storą, pripiltą grūdų. Pavargo, kol perkirpo, grūdai pasipylė žemėn. Lyg pažadas ir palinkėjimas, kad niekada neišsektų gretimų laukų derliai ir saugyklose būtų ką saugoti.

Kai jau tuntas svečių liko dykomis rankomis, šeimininkas visiems įdavė „gastinčiaus“. Statybininkams – po kastuvą, jei verslas bankrutuotų ir tektų eiti griovių kasti... Neužmiršo ūkininkas ir savo uošvių, padėkojo už pritarimą ir palaikymą, padovanojo skrybėlę, jei kartais sumanytų žento javų laukus apeiti. O visiems be išimties atiteko po didelį pintą krepšį su naminės duonos kepalu, medine muiline ir tikro kupiškėniško alaus buteliu.

Išdalyti dovanas išdalijo, bet nepasidrovėjo visus suvaryti ant automatinių svarstyklių ir pasverti. Kad žinotų, kiek jam visi atsiėjo. Perlipo per 8 t gyvas ir negyvas svoris. Pasvėrė ir savo ūkio darbininkus, jų moteris ir vaikus, prieš tai visus apdovanojęs „Šviečiančios žvaigždės“ ordinais. Kad visiems įrodytų, kokie jie svarbūs ūkininkui, savo šeimoms, kaimo bendruomenei ir visai Lietuvai.

Daugiausia darbo – galvai

Į savo šventę ūkininkas sukvietė žmones, kuriuos pažįsta kelis dešimtmečius ir dar daugiau. Todėl niekam nieko daug aiškinti nereikėjo nei apie ūkio dydį, auginamus javus, modernią techniką, Europos Sąjungos fondų paramą. Nes bičiuliai ir verslo partneriai žino – Z. Aleksandravičiaus augalininkystės ūkis yra vienas moderniausių ir pažangiausių šalyje. Todėl Žemės ūkio ministerija, konsultantai dažnai čia rengia seminarus, lauko dienas, atveža užsienio šalių ūkininkų grupes pamatyti naujovių.

Tačiau į šventę sukviesta gera dešimtis šalies spaudos ir televizijų žurnalistų ūkio gamybos kieme, Juodpėnuose, ir už kelių kilometrų sodyboje, Puožo ežero pašonėje, dairėsi išplėstomis akimis. Kaip toks originaliai mąstantis ūkininkas tyliai gyveno iki šiol, kaip išgyvena krizę, kokią mato savo ūkio ateitį? Ar nebijojęs sunkmečiu imtis didelių statybų?

Apie baimes ūkininkas nutyli, kalba apie neišvengiamą žemės ūkyje riziką. Apie naująjį grūdų centrą galvojo kelerius metus, kai dar krizės nebuvo matyti. Statybų ėmėsi rudeniop pernai. Grūdų centras talpins apie 4 tūkst. tonų javų. Ūkininkas iš savo beveik 800 ha ir sūnaus Gedimino 1 tūkst. ha per sezoną prikulia iki 8 tūkst. tonų žieminių kviečių, vasarinių miežių, žieminių ir vasarinių rapsų. Taigi grūdų saugyklas veikiausiai teks plėsti.

Viso centro statybos atsiėjo apie 3,5 mln. Lt, iš jų įrangai teko 2,5 mln. Lt. Darbus darė savo lėšomis, skelbė paslaugų ir darbų konkursus. Į Europos Sąjungos fondų paramą pagal 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį „Žemės ūkio produktų gamyba“ pretendavo tik dalimi projekto, tad tikisi atgauti apie 690 tūkst. Lt.

„Ėmiau kreditą eurais. Dabar kainos sumažėjo ne procentais, o kartais. Statybininkus krizė atvedė į protą, jie dabar dirba už realią kainą“, – dalijosi ūkininkas su žurnalistais šviežia patirtimi.
Į klausimą, kur gauna ūkio darbams žmonių, Z. Aleksandravičius nusijuokė: „Mielieji, žmogui reikia už darbą mokėti ne lašiniais, šnapsu, o garbingu ir sąžiningu atlygiu, nežeminančia išmalda. Dėmesį reikia žmogui parodyti, gerbti jį.“

Širdis sugraudino „varnalėša“

„Dotnuvos projektų“ vadovas R. Dapkus šventėje buvo atviras: „Ačiū Dievui, baigėsi mūsų darbai ir vargai. O tai 4 val. ryto birbia telefonas, Zigmas skambina – jau kažkas ne taip, kažko trūksta, reikia...“

Kiti verslo partneriai tą patį tvirtino: moka Z. Aleksandravičius siekti tikslo ir pasiekti, verslą gerai plėtoti ir sėkmingai rizikuoti.

Šventėje ūkio šeimininkas įrodė: moka jis ne tik dirbti. Savo sodybos gražiai sutvarkytą kiemą su skoningais gėlynais ir fontanais bei mini kriokliais atidavęs svečių valiai, pats nusivilko švarką ir susirado akordeoną. Nors kieme grojo visas ansamblis... Kad visų „dūšios“ atsivertų viename chore, išdalijo savo svečiams dainų tekstus.

Tiesa, prieš tai jau buvo visi pamaitinti karštais vėdarais, gardžiomis rūkytomis žuvimis iš Dusetų. Kas norėjo, paragavo ir „miško ašaros“, paslėptos drobiniame maišelyje. Kas norėjo, gaivinosi alumi, vandeniu, vynu.

Širdims suminkštėjus, šeimininkas surengė aukcioną. Jei elito vakarėliuose taip būna, kuo kaimas prastesnis? Juodpėnų kaimo bendruomenei, kuriai vadovauja Irena Aleksandravičienė, labai pravers dovanoti pinigėliai.

Savo podėliuose ūkininkai surado seną „Zinger“ siuvimo mašiną ir naujus arklio pavalkus. Šeimininkas, pakeitęs įvaizdį veltine kepure ir aukcionui būtinais skambančiais įrankiais, ėmėsi darbo. Konkretaus, su pamokančiais anekdotais, sugėdinimais ir paraginimais, dainų intarpais. Ir pardavė savo etnografines vertybes, pradėjęs nuo 50 Lt ir baigęs keliais šimtais. Tik nepatikslino, eurų ar litų.

Po sėkmingų sandorių vėl liejosi dainos. Reikėjo išgirsti tą plačiai nubanguojantį priedainį „Oooo, varnalėša...“ Senasis sodybos šuo Grantas pasislėpė būdoje, o artimo kaimyno Stasio karvės ganykloje vieningai atsuko galvas Zigmo sodybos link. Kažkas iš svečių ragino Puožą ar Juodpėnus pervardinti Zigmyne.

„Juk nesame mes bėdžiai ir skurdžiai. Visko turime, visko užtenka. Tik gailime vieno – pagyrimo žmogui, padėkos, pasidžiaugimo. Ir darbininkui, ir ministrui. Kai žmogui ką gero pasakai, jis nusišypso. Šviesiau gyventi pasidaro...“ – taip ūkininkas kalbėjo tąvakar žurnalistams. Ir taip darė. Visi iš Z. Aleksandravičiaus namų kiemo tą vakarą buvo išlydėti su šypsena. Ir išvažiavo šypsodamiesi.