„Kaip bebūtų, kaimas buvo, yra ir išliks. Daug kartų bėgant laikui buvo sakoma, kad tai jau paskutinis kaimas, mat jis tapatinamas su mūsų nacionalumu, etnokultūrine savastimi. Jis visą laiką išlieka, nes kaimas – didžioji mūsų saugykla“, - diskusijoje konstatavo G. Kadžytė. Pasak jos, tik kaimo išminties skryniose, saugyklose patikrinama, ar nauji daiktai, inovacijos yra ko verti, ar ne.
G.Kadžytė stebisi klausimais, kaip Vilniuje švęsti Užgavėnes ar Jonines – tai esą kaimo šventės, kurios miestui visiškai netinka. Pasak G. Kadžytės, daug prarandame, kai kalbėdami šabloniškai pradedam skirstytis į „mes“ ir „jie“ – kaimą ir miestą.
„Lyg tai būtų ne tie patys žmonės, ne tie patys lietuviai, ne tie patys ir ne to paties sąmoningumo Lietuvos valstybės piliečiai. Štai išaugau, užbaigiau mokyklą, išlėkiau į universitetą ir jau turiu teisę į visus žiūrėti iš aukšto, sakyti, kad būsiu šioks toks mesijas – pašauksiu ir, kaip karalaitė, išvaduosiu kaimą iš sustingimo“, - kalbėjo etnologė.
Pasak jos, galbūt mums patiems reikėtų pagalvoti - esame ne nuo tėvų ir senelių, bet nuo studijų laikų, 20, 30 ar 50 metų tam tikra dalimi vilniečiai, kauniečiai, tam tikri kaltininkai, tam tikra dalimi išdavę kaimą - išėję iš jo.
„Ar dabar mes galime reikalauti, kad mūsų paliktas mūsų tėvų sodybas išsaugotų tas, kuris atėjo iš kitur? Natūraliau, kad jis kurs savąją sodybą, atsineštinę“, - sakė G. Kadžytė. Pasak jos, žmogus, kuris ten apsistoja, turi teisę spręsti, kaip jam gyventi.
„Mes, išauginti tais syvais, turėtume pajusti reikmę atiduoti skolą“, - mano etnologė.
Kaimas negali nesikeisti
Pasak G. Kadžytės, kartais žvelgiama iš toli ir norima matyti senąjį, gražųjį kaimą. Etnologė iškėlė mintį, ar tik nesupanašėjame su mūsų tautos žmonėmis, iš kurių prieš keliolika metų gražiai šaipėmės. Tada atvažiavę Amerikos, Australijos lietuviai sakydavo – „nerandame Lietuvos su šiaudiniais stogais, susėdimas prie sodybų“. Priekaištauta, kad Lietuva sudarkyta.
„Mes gal jiems to ir nesakydavome, bet mintyse atsakydavome – todėl, kad mums reikėjo čia gyventi ir darėme savo gyvenimą įmanomą“, - sakė G. Kadžytė.
Etnologė pastebi, kad kaimas yra bendruomenė ir didelė žala kaimui padaryta bandant įteigti, kad žmogus yra individualybė, nėra ko skaitytis su kitais, gali išgyventi ir vienas. „Bet, pasirodo, vienas išgyventi negali“, - konstatavo G. Kadžytė.
Ji pastebi, kad Europos Sąjunga rėmė kaimo bendruomenių kūrimąsi ir dabar jos yra lietuviškos dvasios, o ne europietiško modelio. Štai miestiečiams ne kažin ką reiškia Jurginių ir Sekminių šventės, tačiau kaime jos yra – ir nauju lygmeniu, ir nauja kokybe. „Tai yra būtent kaimo atsikūrusių ir beatsikuriančių bendruomenių šventė. Jai patogus laikas – pavasaris, atšilimas, prieš didžiuosius vasaros darbus“, - aiškino G. Kadžytė.
„Negalime norėti, kad kaimas išlaikytų tai, ką palikome prieš 20, 30, 50 metų. Mes žinome, kad jau ir 8, ir 9 XX a. dešimtmetyje kaimas pasikeitė. Štai ir mano tėviškės kaime tada atsirado žmonių iš Žemaitijos, Suvalkijos. Tada jau reikia palaukti, kada užaugs nauja karta – tie, kurie čia gimė, kurie turi tą savastį“ , - sakė etnologė.
Pasak G. Kadžytės, pirmiausia turime daugiau eiti į kaimą, būti su jo žmonėmis - ir ne kaip ponai, išvaduotojai, arba daugiau žinantys mokytojai, bet kaip svečiai, mokantys pamatyti ir pasidžiaugti. „Didele dalimi kaimui reikia ne pamokymų, bet pastebėjimų ir pasidžiaugimo“, - kalbėjo etnologė.
