Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas JUODSNUKIS: „Žemdirbiams sudarytos galimybės tiekti žemės ūkio produkciją tiesiogiai vartotojams – puikus dalykas. Deja, 18-a metų Lietuvos ūkininkai, ypač smulkieji, kurie sudaro 97 proc. visų ūkininkų skaičiaus, visiškai nebuvo ruošiami dalyvauti prekybos procese. Jie buvo priversti tenkintis pigios žaliavos tiekėjų role tiek pieno, tiek grūdų, daržovių sektoriuose.
Kaune turime du veikiančius ūkininkų turgelius. Paaiškėjo, kad didžiausia problema – pritraukti į juos ne pirkėjus, o pardavėjus, kurie turėtų produkcijos. Paklausa yra, rinka yra, o ūkininkų, paruoštų šiai rinkai, deja, ne. Yra ir tokių ūkininkų, kurie norėtų, kad kažkas kitas paimtų jų produkciją iš namų ir parduotų turgavietėse. Bet negalima pamiršti, kad perpardavinėtojai visada norės maksimaliai uždirbti patys ir ūkininkai eilinį kartą atsidurs prie suskilusios geldos. Mano manymu, ūkininkas turi pats tiesiogiai eiti pas vartotoją. Tik taip jis užsitikrins maksimalias pajamas. Smulkieji ūkininkai tokiu keliu nuėję visoje Europoje. Jie prekiauja arba pavieniui, arba susivieniję į kooperatyvus.
Ką reiktų daryti, kad pasikeistų situacija ir Lietuvoje? Ji jau keičiasi. Žemės ūkio politika pagaliau atsigręžė į vidutinį šeimos ūkį, palengvinta prekybos turgavietėse tvarka, supaprastinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai.“
Vilniaus r. ūkininkas, tikrosios ūkinės bendrijos „Mėta” direktorius Mindaugas VYSKUPAITIS: „Manau, kad padaugės ne tik prekiaujančių ūkininkų, bet ir prie jų prisiplakusiųjų. Bet mane domina klausimas, ar ūkininkai gali patiekti geros kokybės produkcijos? Jau dabar matyti palaida bala. Patys ūkininkai, ŽŪM, žiniasklaida – visi šiandien šaudo į vienus vartus, kad ūkiška prekyba yra labai gerai. Bet pabandyk tokiame turgelyje pareikalauti elementarios švaros ir tvarkos. Ir VMVT inspektorių juose nepageidauja ne tik pardavėjai, bet ir pirkėjai, pasiryžę pulti pasirodžiusį tikrintoją. Pažįstu ne vieną miestietį, kurie jau sirgo, apsinuodiję turgeliuose pirktais nekokybiškais produktais, bet žmonės nenori skųstis ir pasirodyti „baltomis varnomis“. Buvau nuvažiavęs į ūkininkų turgelį Vilniuje. Atleiskite, bet aš jame maisto tikrai nepirkčiau. Pardavėjai nevalyvi, nesusitvarkę, be specialios aprangos, ir bulves, ir sūrį čiupinėja tomis pačiomis neplautomis rankomis. Viena ūkininkė šluoja autobusiuką ir dulkės sklinda po visą teritoriją... Išskyrus galbūt kiaušiniais tokiame turgelyje neleisčiau prekiauti niekuo.
Ūkininkai turi susikooperuoti, steigti perdirbimo įmonėles ir prekiauti tik pasterizuotu pienu. Mano manymu, šviežias pienas turguje – nesusipratimas. Kas atsakys už infekcinių ligų protrūkį? Planuojama šviežiu pienu prekiauti ir prekybos centruose. Pritariu, kad prekybos centrai yra monopolistai ir kad juos seniai reikėjo sugriauti, bet ne tokiais metodais.“
ŽŪM Pieno produktų skyriaus vedėja Lilija TEPELIENĖ: „Žemės ūkio ministerija stengiasi, kad pieno gamintojai savo pagamintą produkciją galėtų realizuoti tiesiogiai, ūkininkų turguose ar kitose specialiose prekyvietėse, prekybos tinkluose, taip pat žemdirbiai aktyvinami dalyvauti konkursuose parduoti produktus viešosioms įstaigoms (mokykloms, ligoninėms ir kt.). Informaciją apie tiesioginį pieno pardavimą ūkininkai gali gauti savivaldybių žemės ūkio skyriuose, Žemės ūkio rūmuose. Žemės ūkio ministerijos tinklalapyje www.zum.lt sukurta nauja rubrika „Kam reikia pieno, vaisių ir daržovių?“
Dėl šviežio pieno pardavimo prekybos tinklams su prekybininkais sutarta neseniai. Prekybininkai siūlo kelis prekybos būdus – prekybą pienu aikštelėse prie parduotuvių, specialiose išnuomotose ūkininkams parduotuvių vietose ir parduotuvių prekybos salėse šalia kito pieno. Ūkininkai dar svarsto savo galimybes, domisi informacija, derasi. Prekybai pienu ūkininkams reikia ir pasiruošti – gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus, išspręsti pieno fasavimo, taros įsigijimo, etikečių, pieno gabenimo tinkamomis sąlygomis, brūkšninio kodo gavimo (jei pienu bus prekiaujama prekybos salėje) klausimus. Tie ūkininkai, kurie jau turi tiesioginio pieno pardavimo patirties, jau pasirašo sutartis su prekybos tinklais. Manome, kad po 2–3 savaičių pienas ir kiti pieno produktai iš ūkininkų ūkių pasirodys prekybos tinkluose.“
ŽŪR projekto „Turgelis“ koordinatorius Mindaugas MACIULEVIČIUS: „Ūkininkas ūkininkui nelygu. Yra tokių, kuriems viskas netinka, viskas blogai. Bet yra tokių, kurie nuolat bando naujoves ir ieško galimybių. Todėl jokiu būdu nemanau, kad tiesiogine prekyba užsiims visi ūkininkai. Bet apie 10 proc., kaip yra ir kitose šalyse, nori dirbti šia kryptimi, turi tam materialinių išteklių, žinių ir, galų gale, Dievo dovaną bendrauti su žmonėmis. Iki šiol tokių sąlygų ūkininkai neturėjo. Be abejo, dalis ūkininkų, kurie dabar pradeda šią veiklą, po metų kitų, pasikeitus rinkos veiksniams, atkris. Bet ta dalis, kuri žiūri rimtai, ne tik išliks, bet ir didės, o prekių asortimentas gausės.
Į projektą „Turgelis“ atėjo labai maža dalis tų žmonių, kurie ir anksčiau turėjo vienokią ar kitokią nišą tiesioginei prekybai. Dauguma – naujokai. Ypač pienininkai. Vakarų pasaulyje šeimyniniai pienininkystės ūkiai turi šimtametes tradicijas. Mes jas šiandien tik pradedame formuoti. Užtruks, kol žmonės supras, ką reiškia savo vardo kaip prekės ženklo ir klientų rato branginimas.“
Raseinių r. ūkininkas Albinas GRUZDŽIŪNAS: „Kol atsiras tarpusavio konkurencija, prekiaujančių smulkių ūkininkų, laikančių keletą karvių, turėtų daugėti. Bet viskas ne taip paprasta ir lengva. Pasvarstome apie tokią galimybę su kaimynais, bet kai pagalvoji, kiek kainuos įranga, kokia atsakomybė, rankos nusvyra. Prekiaujant prekybos centruose visa našta guls ant ūkininko pačių. Jeigu pieno per dieną neišparduosi, turėsi jį vežtis atgal. Ką, pienas per parą sugenda? Net varškei netinka? Žodžiu, kaip visada neapsieinama be absurdų. Biurokratai sudirba visas geras idėjas. Esu tvirtai apsisprendęs – karvių nebelaikysiu.“
VMVT Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vedėjas Egidijus SIMONIS: „Tiesioginėje prekyboje ypač opus yra pieno sektorius. Tačiau galimybės prekiauti pienu ūkininkams gerėja. Pirmieji palengvinti reikalavimai buvo išleisti 2004 m. pabaigoje. Tuo metu užsiregistravo per 500 ūkių, pageidavusių pardavinėti pieno produktus. Tačiau kai perdirbėjai padidino pieno supirkimo kainas, didelė dalis ūkininkų šios veiklos atsisakė. Liko apie 200 varškės, grietinės, sūrio gamintojų ir pardavėjų. Atsižvelgdami į epidemiologinę situaciją, kad dvejus pastaruosius metus šalyje nebuvo ligų protrūkių, reikalavimus vėl palengvinome – suretintas privalomų atlikti pieno tyrimų dažnis, padaryta nuolaidų dėl reikalavimų patalpoms. Rezultatas – kiekvieną mėnesį užsiregistruoja po 20 naujų ūkių, pageidaujančių prekiauti pienu ir jo produktais.
Ar inspektoriai jaučiasi ramūs? Pagal visus teisės aktus už prekių kokybę ir saugą atsako pats ūkininkas. Bobutės su pieno kibirais turguose juk nestovi. Akcentuojame, kad labai svarbu yra ženklinimas ir temperatūros režimas.“
