Šias statulėles gamina beveik prieš šešerius metus įsikūrusi UAB „Dekoratyvinės statulėlės“ (Klaipėdos r., Agluonėnai). Veiklos pradžia buvo netikėta: bendrovės savininkams teko pabuvoti Vakarų Europoje, kur įsigijo plastmasinį žmogeliuką. Grįždami namo per Vokietiją ir Lenkiją, beveik kiekviename kieme matė įvairių statulėlių, tad nusprendė pamėginti laimę ir gaminti juos Lietuvoje. Pasak bendrovės savininko Rimanto Stirbio, pirmiausia reikėjo pasigaminti formas liejiniams, po to įsisavinti liejimo bei dažymo technologijas.
„Nesitikėjome, jog bus tokia paklausa, nes žmonės vieni per kitus sužino ir atvažiuoja jų pirkti ir išsiveža ne vieną, – pasakoja R. Stirbys. – Nykštukų mada beveik praėjo, nors šiandien jų pardavėme net penkis. Kiti lankytojai labai perka stirnaites, gulbes, gandrus, antis, varles, sraiges, pelėdas.“ Smalsuoliai domėjosi malūnėliais, atsargiai žvilgčiojo į grakščias statulas, bet jas į parodą atvežti sudėtinga, tad čia atgabentos užsakovams. „Perka liūtus, didelius vėžlius, nors jie brangūs. Žmonės atiduoda paskutinius pinigus už norimą augalą ar jiems patikusį gaminį ir jokia krizė nesijaučia. Matyt, krizė yra tik Seime“, – teigia pardavėja Danguolė Lukoševičienė.
R. Stirbys sako, kad bendrovė turi internetinį puslapį ir kaimo vietovėje net dvylikai šeimų suteiktos darbo vietos. Tiesa, prekyba sezoninė, bet savo gaminius pristato net į 70 sodo ir daržo parduotuvių. Be šių statulėlių gamina dekoratyvias plastikines žvakides, staliukus laikraščiams, telefonams. Į klausimą, ar šie gaminiai neprilygsta kičui, R. Stirbys atsako:
„Daugelis žino tik žodį „kičas“, bet nežino jo prasmės. Mes žinome, ką parduodame: „Bronzinės skulptūros į nedidelius sodelius tikrai netiks, tai tokie dalykėliai – kaip tik. Kita vertus, reikia džiaugtis, jeigu žinai ir supranti, kaip tikrąjį meną atskirti nuo kičo. Tam yra galerijos, parodos, ekspozicijų salės, o šie kūriniai skirti laukui. Jei žmogui reikia lietuviško gandro, vadinasi, jis ir pirks, ir ras kur padėti.“
Kičui gali priklausyti net ir introdukuoti augalai
Kraštovaizdžio architektų ir Architektų sąjungų nario Virginijaus Skardžiuko įsitikinimu, kičui galima priskirti net iš Olandijos ar kitos šalies introdukuotus augalus. Suprantama, jie naujų rūšių, įvairių veislių ir formų, prieš keliolika metų mums buvo nematyti, tad sodybų puoselėtojai juos pirko per daug nesirinkdami.
„Jeigu namui pastatyti reikia projekto, tai aplinką kiekvienas šeimininkas apželdina pats, augalų kompozicijos formuojamos klaidingai, nors kraštovaizdžio specialistų pakanka, – teigia architektas. – Kiek seniau statyta rąstinė sodyba ir pasodintas vienas kitas bonso tipo spygliuotis, yra pats tikriausias kičas Lietuvoje. Gal tai ir atspindi pragyvenimo lygį, tačiau parodo, kad visai nemoka tvarkyti aplinkos. Jeigu jau formuojamas japoniškas sodas, šios kultūros dvasia turi jaustis visoje aplinkoje.“
Augalai, kuriuos labai perka mugėse ir moka šimtus litų, po kurio laiko išmirs, nes pati gamta padaro atranką. Be to, pas mus spygliuočių mažai, įvairūs skiepyti augalai greičiau pritampa prie aplinkos. Bėda ta, kad apželdinimo darbus dirba ne profesionalai, jų nekviečia, nes žmonės taupo, nors kartais vienas augalas kainuoja tiek, kiek projektas.
Pasak V. Skardžiuko, aplinkos apželdinime didelė netvarka. Gal reikėtų atitinkamo įstatymo, tačiau bus įvesta eilė taisyklių bei apribojimų. Kita vertus, lietuviai neturi parkų ar namų aplinkos apželdinimo kultūros bei tradicijų nuo baudžiavos laikų. Prancūzijoje, Anglijoje ar Italijoje šios tradicijos formavosi nuo XIV-XV a.
„Tarpukariu buvo spausdinami pavyzdiniai ūkininkų sodybų projektai ir jų apželdinimas. Šie projektai buvo labai populiarūs. Sovietmečiu buvo projektuojamos pavyzdinės gyvenvietės, šiuos projektus atliko profesionalūs architektai. Vienas jų buvo šviesios atminties kraštovaizdžio architektas A. Kiškis, mokęsis Anglijoje. Tuomet buvo įkurta specialistų grupė, kuri dirbo Vilniaus žemėtvarkos institute. Dabar jie tvarko ir domisi šalies regioniniais parkais“, – pasakoja pastarųjų kelių dešimtmečių sodybų bei gyvenviečių projektavimo ir apželdinimo darbų eigą architektas.
Derėtų puoselėti tradicijas
Pastaraisiais metais išpuoselėtose sodybose dažnai pamatysi įvairių medinių drožinių, akmenų, šamoto keramikos gaminių ir plastmasinių statulėlių. Pasak V. Skardžiuko, mediniai drožiniai dažniausiai yra savamokslių meistrų darbas, tačiau jie yra artimi mūsų tautodailei bei paveldui. „Laikui bėgant jie papilkėja, neišsiskiria iš aplinkos, artimi mūsų stogastulpiams, – teigia jis. – O plastikiniai gaminiai?! Šiandien visa Amerika pasipuošusi kičo gaminiais, nes, matyt, žmonės neturi kur pinigų dėti.“ Architekto nuomone, kičui priklauso ir betoninės skulptūros, bet šamoto keramika yra arčiau mūsų tradicinio rankų darbo meno iš molio. Šie kūriniai labiau tinka miesto aplinkai ir moderniai architektūrai.
Kaimo sodybų aplinka specifinė, tad dekoratyvūs gaminiai turi derėti prie medinių pastatų, svarbiausia – reikia atsižvelgti į tai, ar sodyba nauja ir moderni.
V. Skardžiukas aiškina, jog vienkiemiuose nuo Stolypino laikų būtinai buvo kūdra. Ji buvo ir mūsų tarpukario vienkiemiuose: su visa sodybos teritorija bei statiniais užimdavo mažiausiai apie 30 a, o sodybų ribas apželdindavo miško medžiais. Vandens telkinys buvo reikalingas maudytis vasarą, žlugtui skalbti, gyvuliams girdyti, šalia jos stovėdavo pirtis. Dabar pagal naujus įstatymus leidimo kasti nereikia 5 a dydžio tvenkiniui, kuris ne tik gerina aplinkos mikroklimatą. Dažniausiai jis skirtas rekreaciniam poilsiui, nes dabar visi pakvaišę dėl ežerų pakrančių.
Dekoratyvūs baseinėliai aplinkoje taip pat gerina mikroklimatą, o jų dydis priklauso nuo sklypo dydžio, erdvės, tad didesniame sklype gali būti net keli kelių kvadratinių metrų baseinėliai.
„Kaip paaiškinti gyventojams, kad šiuolaikinė tekintų rąstų troba irgi yra kičas? Tradicinė lietuviška troba turi būti tik iš tašytų rąstų, kurią galima apkalti medinėmis dailylentėmis, – teigia V. Skardžiukas. – Šiuolaikinės sodybos yra įvairios architektūros, dėl to ir aplinkos apželdinimas derinamas su vietiniais augalais. Tad plastmasinės statulėlės yra tokia pat tarša kaip plastmasiniai buteliai bei kiti analogiški gaminiai, kurie su laiku išplis kaip užkratas.“
Viena už kitą gražesnės
Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio vyriausiosios specialistės Justinos Benaitytės teigimu, gražiausiosios sodybos konkurso baigiamojo etapo metu vertinamos pagal atitinkamus kriterijus: balai sumuojami visų komisijos narių, o kai nuomonės nesutampa, dar kartą peržiūrimos nuotraukos, situacija aptariama iš naujo. Vertinimo balai skiriami už tinkamą sodybos aplinkos suplanavimą, aplinkos teritorijos priežiūrą, aplinkosaugos reikalavimų įvykdymą, aplinkos apželdinimo originalumą, etnografijos savybių, spalvų ir medžiagų, būdingų regionui, panaudojimą, komposto tvarkymą, atliekų duobių įrengimą, augalijos įvairovę. Jeigu yra augalų kolekcijos, suteikiami papildomi balai, kaip ir dėl inkilų, gandralizdžių, bityno. Dažniausiai balai mažinami dėl prastai tvarkomų atliekų, neprižiūrimų bendrų naudojimo teritorijų.
„Iš tikrųjų kiekviena sodyba skirtinga ir viena už kitą gražesnės, tad jas įvertinti labai sudėtinga, – teigia J. Benaitytė. – Konkurso metu matome daugybę kičo pavyzdžių sodybose. Tačiau net ir kai kuriems komisijos nariams tokie dalykai patinka.“
Norint išlaikyti lietuviško kaimo kraštovaizdį, reikia laikytis vietinių etnografinių tradicijų, nepriklausomai nuo to, ar tai sodyba, ar vienkiemis. Tačiau vertinimo kriterijai skiriasi ūkininko sodyboms ir vienkiemiams, nes pastarųjų teritorijose turi būti pastatyti nuotekų valymo įrenginiai. Įtakos turi sodybų įkūrimo laikas bei tinkamas apželdinimas pagal esamą reljefą.
J. Benaitytės nuomone, pastaraisiais metais lietuviškos sodybos perkrautos įvairiais drožiniais, statulėlėmis, akmenimis, nors jie yra natūralūs ir aplinkoje tinka labiau nei plastmasinis, iššaukiančių spalvų nykštukas. Pastaraisiais gaminiais masiškai piktnaudžiaujama, tad sodybos konkurso metu vertintojai ypač atsargiai vertina. „Kita vertus, reikia įvertinti, kaip ir kur padėti šie gaminiai, nes dėl skonio nesiginčijama. Aplinkai tvarkyti įtakos turi šeimininkų išsilavinimas, kuo jie domisi, kaip vertina senolių tradicijas ir palikimą“, – pasakoja vyriausioji specialistė.
Taigi apželdinimo projektas nėra toks brangus, kad jo nebūtų galima užsisakyti. Tačiau savame kieme kiekvieno teisė rinktis, kaip tvarkyti aplinką.
