Arklius nuolat veikia orai ir jų permainos. Žiemą jiems labiau kenkia ne šaltis, o staigūs temperatūros pokyčiai. Būtent jie sutrikdo biologinį oranizmo ritmą, todėl arklys gali peršalti. Temperatūra arklidėje žiemą neturėtų viršyti 80C. Tai optimali oro temperatūra arkliams. Ši temperatūra stabdo ir bakterijų bei virusų dauginimąsi.
Arklidės mikroklimato zoohigienai labai svarbios kintančios oro savybės, ypač tos, kurias galima reguliuoti, pavyzdžiui, oro cheminė sudėtis (anglies dioksidas ir amoniakas), temperatūra ir santykinė drėgmė.
Anglies dioksido (CO2) kiekis ore – vienas patalpos oro užterštumo rodiklių. Didesnis CO2 kiekis sukelia organizmo audinių acidozę, sutrinka mineralinių medžiagų apykaita ir nevyksta normalus naudingų medžiagų iš pašaro pasisavinimas. Arklidės patalpoje pagrindinis anglies dioksido šaltinis – arklių iškvepiamas oras. Atmosferos ore CO2 vidutiniškai yra 0,036 proc., iškvepiamame ore – 2–4,5 proc. Ribinė CO2 koncentracija arklidėje – 0,3 proc.
Jei turėsime omenyje, kad arklys vienu iškvėpimu iškvepia apie 6 litrus oro, o per minutę – apie 60 litrų, suprasime, kad blogai vėdinamoje arklidėje, kurioje laikoma daug arklių, ši riba labai greitai pasiekiama. Arkliai tokioje arklidėje būna apsnūdę ir liūdni, labai greitai suserga kvėpavimo takų ligomis. Taigi geros ventiliacijos svarba arklidėje yra akivaizdi. Neretai žmonės, kad nebūtų šalta, užkamšo visas angas, pro kurias žiemą patenka oras. Tuo tarpu arkliams šalta tikrai nebūna.
Ventiliacijos angos arklidėse įrengiamos apačioje prie gardo grindų ir virš arklių galvų, kad nesusidarytų skersvėjis, o oras nuolat cirkuliuotų. Pagrindiniai ištraukiamieji ortakiai įrengiami lubose.
Amoniako žala
Amoniakas (NH3) – bespalvės, toksiškos, stipraus kvapo, šarminės reakcijos dujos. Nuo didesnio amoniako kiekio arklio organizmas silpsta, dirginamos akių ir kvėpavimo takų gleivinės. Pažeistos gleivinės praranda natūralią apsaugą ir tampa pažeidžiamos įvairių nepalankių veiksnių (mikroorganizmų, pelėsinių grybų, dulkių), atsiranda dirginimas ir sukeliamas uždegimas.
Patekus į kraują amoniakui, hemoglobinas virsta šarminiu hematitu, – sumažėja eritrocitų kiekis kraujyje, vystosi anemija. Arklidėje amoniakas susidaro pūvant organinėms medžiagoms (mėšlui, srutoms), kuriose yra daug azoto. Kai oro temperatūra žema ir didelis oro drėgnumas, amoniakas laikosi žemai, – jis įsigeria į pakratus, statybos konstrukcijas. Geriausiai absorbuoja medis. Jei arklidėje arkliai laikomi ant gilaus kraiko, arklidėje šilta ir nėra ventiliacijos, amoniako garai kyla aukštyn ir tampa labai toksiški. (NH3 molekulinis svoris – 17,031, 1 mg NH3 sveria 0,7709 g.) Kai amoniako koncentracija ore 1–3 mg/l (0,13–0,4 proc.), arkliai gali nugaišti nuo ūmios plaučių edemos ir staigaus kvėpavimo centro paralyžiaus. Didžiausia leistina NH3 koncentracija patalpose, kuriose laikomi suaugę arkliai – 20 mg/m³ (0,0026 proc.), prieauglis – 10 mg/m³ (0,0013).
Drėgmė kenkia sąnariams
Labai drėgnas oras arklidėje ne tik kenkia arkliams, ypač kumeliukams, bet yra palankus ir įvairioms bakterijoms bei pelėsiams veistis. Drėgmė labiausiai žaloja arklių sąnarius ir kaulus. Medinių konstrukcijų arklidėje bus mažiau drėgmės, bet neimpregnuota mediena ilgainiui supelija, ją sunku plauti ir dezinfekuoti. Medines arklides labai mėgsta pelės su žiurkėmis, o atsiradus šių gyventojų arklidėje, kyla didelis pavojus žirgams ir žmonėms apsikrėsti leptospiroze.
