Šeimininkė griežta
Keturis mėnesius Kaišiadorių rajono ūkyje dirbęs velžietis Gediminas Poškus tvirtina, kad didelių ūkių savininkai darbininkų vertinti dar neišmoko. Darbo sąlygos neva buvusios tokios sunkios, kad iš ūkio teko bėgti slapta nuo šeimininkų. 130 kilometrų nuo buvusios darbovietės iki Panevėžio vyras tikina parkulniavęs pėsčiomis, nes ūkio šeimininkė grynų pinigų neva nemokėjusi ir dar likusi skolinga.
Darbo neturėjęs G.Poškus „Kaimo pulsui“ pasakojo Kaišiadorių rajono Stoniavos kaime esančiame Zofijos Skurdenienės ūkyje atsidūręs per pažįstamus.
„Vienas prirodė, kad galiu važiuoti dirbti jo giminaičio ūkyje. Pasakiau, kad sutinku, tad praėjusių metų spalio 10 dieną atvažiavo šeimininkas su džipu ir išsivežė“, – pasakojo G.Poškus.
Pirmosios dienos ūkyje esą nežadėjo nieko blogo. Naująjį darbininką šeimininkai apgyvendino atskirame namelyje, dirbti paskyrė galvijų šėriku. Jokios raštiškos sutarties su darbdaviais velžietis nesudarė. Sako nesupratęs, kad tai būtina. Šeimininkė Z.Skurdenienė G.Poškui iškart pasirodžiusi labai griežta. Neva pasakiusi, kad be pateisinamos priežasties darbe nepasirodęs darbininkas iškart gauna 500 litų mažesnę algą.
Kalėjime geriau?
„Pradėjęs dirbti labai greitai pamačiau, kad sąlygos čia nežmoniškos, – tikino G.Poškus. – Pusė penkių ryto jau reikėdavo pradėti dirbti, pietums skirta viena valanda, o baigdavome darbą apie 7–8 vakaro.“
Vyras pasakojo taip pavargdavęs, kad vakare nebeturėdavo jėgų net krosnies pasikurti, tad miegodavo dažniausiai šaltoje patalpoje. „Tik bulvių pasikepdavau ir griūdavau miegoti. Ko tokiomis sąlygomis gyventi, geriau kalėjime sėdėti, ten nors šilta ir valgyti duoda, – įsitikinęs ir nelaisvės duonos ragavęs G.Poškus. – Šeimininkė bardavosi be jokio reikalo, darbininkus vienus su kitais kiršino, o jei nebebūdavo ko dirbti, liepdavo šepečiais karvių girdyklas šveisti. Aštuoni žmonės ūkyje dirba ir su visais šitaip elgiamasi, moterys iki ašarų privestos.“
Grynų pinigų G.Poškus piktinasi gavęs labai nedaug. Šeimininkė atskaičiuodavusi už elektrą, maistą, malkas, gyvenamojo ploto nuomą, tad savaitgaliui artėjant duodavusi po 100 ar 50 litų.
„Šeštą valandą ryto šeimininkė jau vaikščiodavo aplink ir tyrinėdavo, ar nesu išgėręs, o aš pinigus išleisdavau „autolafkėje“ pirkdamas maisto“, – tikino vyras. Jis tvirtino, kad Z.Skurdenienės ūkį jau žino visi Žiežmarių seniūnijos žmonės ir niekas nebenori jame dirbti.
Nusilpo nuo darbo
Dėl tokių sąlygų G.Poškus sako taip nusilpęs, kad dirbti nebepajėgęs – šakių nebepakėlęs. „Net lengvinausi į kibirą, nebegalėjau laukan išeiti, – dėl tokio elgesio vyras prisipažįsta užsitraukęs šeimininkės nemalonę – Nebeištvėriau ir pabėgau iš ūkio“, – neslepia velžietis. Pinigų kelionei G.Poškus tikina neturėjęs nė cento, todėl keliavęs pėsčiomis. Atėjęs iki Kauno 9-ojo forto per naktį prisiglaudė šalia kelio stovinčiame biotualete.
„Krito šlapdriba, todėl per naktį prasėdėjau, o rytą vėl patraukiau Panevėžio link, – kino filmo kadrus primenančią istoriją pasakojo velžietis. – Netoli Kėdainių nakvynei priglaudė žmogus, rytą pavaišino kava ir išleisdamas palinkėjo laimės.“ Beveik iki Truskavos atžingsniavusį vyrą iki Pažagienių pavėžėjo pakeleivinga mašina.
G.Poškus turi sąsiuvinį, kuriame surašytos visos išlaidos ir apskaičiuota, kad Z.Skurdenienė jam skolinga 1409 litus.
„Skambinau poniai, bet ji į kalbas nenori leistis ir tvirtina, kad man liko nesumokėti gal 200 litų, – piktinosi G.Poškus. – Ji sako, kad antstoliams moka už mane. Tiesa, šeimyninių dramų esu turėjęs, bet kiek ponia jiems mokėjo, man jokių dokumentų nerodė. Sakė, kad puodą virdamas mėsą sudeginau, už jį atskaičiuos.“
Pagailėjo žmogaus
Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės seniūnijos Stoniavos kaime esančio veislinio mėsinių galvijų ūkio savininkė Zofija Skurdenienė nenustebo išgirdusi, kad G.Poškaus reikalais domisi žiniasklaida. Pasak jos, nenorinčių dirbti ir mieliau taurelę kilnojančių darbininkų skundai – jai jokia naujiena.
„Per tiek metų esu prie to įpratusi ir visada pasirengusi apie tai kalbėti“, – patikino ūkininkė. Z.Skurdenienės teigimu, G.Poškus sako netiesą. „Alga jam buvo mokama už visą dirbtą laiką, prireikus turiu visus tai įrodančius dokumentus, – sakė ūkio šeimininkė. – Bėda ta, kad kai kurie darbininkai įsivaizduoja uždirbantys minimalią algą, tai visus 800 litų ir turi gauti į rankas. O jei žmogus neturi kur gyventi ir mes įleidžiame jį į savo patalpas, skaičiuojame už buto nuomą, elektrą, maistą, malkas. Viskas kainuoja, tik kažkodėl jie šių mokesčių neskaičiuoja.“
Z.Skurdenienė pasakoja žinojusi, kad G.Poškus neturi kur gyventi, yra sėdėjęs kalėjime, tačiau jį priėmė į savo ūkį, nes tokių socialinės atspirties neturinčių žmonių ji dažnai pagailinti. Kartais priglaudžia žmogų, nors ir mato, kad naudos iš tokio darbininko nebus ir algos jis nepajėgs užsidirbti.
„Kita vertus, nesame didmiesčio bankas, kuriame norinčiųjų dirbti eilė stovėtų, apibūdino moteris. – Darbas ūkyje prie gyvulių sunkus. Nemažai yra buvę tokių, kurie padirba pas mus, pabėga į kitą ūkį, taip apsuka ratą ir po kiek laiko grįžta atgal.“
Darbo vengė
G.Poškų Z.Skurdenienė apgyvendino atskirame namelyje. Tris dienas leido apsitvarkyti, susitaisyti rūkstančią krosnį, o paskui įdarbino ūkyje karvių šėriku.
„Negaliu jo labai peikti, bet dirbti jis neskubėjo – labai sunkiai dirbdavo po laisvadienių, paskui tris dienas lyg ir nieko, o tada ir vėl sunku, – pasakojo ūkininkė. – Tai jam nugarą skauda, tai hemorojus pristojo, tik ir žiūrėdavo, kaip nuo sunkesnio darbo išsisukti. O galop pasakė neturintis už ką gerti, todėl susirgęs depresija ir negali dirbti.“
Z.Skurdenienė tikina, kad per mėnesį G.Poškus į darbą neateidavo ir dešimt, ir daugiau dienų, o atėjus algos dienai žiūrėdamas į akis sakydavo turėjęs tik tris laisvadienius. „Nupirkome jam televizorių, už jį atskaičiavome, o Gediminas jį pragėrė, – neslėpė Z.Skurdenienė. – O alga jam buvo mokėta visa, tad tikrai nesu skolinga“.
Atleis už pravaikštas
Iš darbo G.Poškus dar neatleistas. Darbe jis nepasirodė nuo sausio 31 dienos, todėl jį greičiausiai teks atleisti už pravaikštas.
„Iš pradžių maniau, kad jis turi nedarbingumo pažymėjimą, nes tokius darbininkai labai lengvai gauna už saldainių dėžutę, – piktinosi Z.Skurdenienė. – Tik vėliau supratome, kad Gediminas dingo. Šaldytuvas namelyje įjungtas, tad teko nupjauti spyną, nes raktą jis išsinešė“. Moteris neslėpė atskaičiuosianti ir už nupjautą spyną, ir už sudaužytą namelio langą, ir už pridergtus kibirus. „Jaunam vyrui šitaip elgtis, – baisėjosi Z.Skurdenienė. – Dabar tuos tris kibirus teks išmesti, o kiekvienas kainuoja po dešimt litų.“
Z.Skurdenienė netiki, kad G.Poškus beveik 130 kilometrų iki Panevėžio parėjo pėsčiomis. „Nesuprantu, koks jam reikalas pėsčiomis vaikščioti, kai mes su vyru keliskart per mėnesį į Panevėžį su reikalais važiuojame. Ne kartą ir Gediminą kalbinome kartu važiuoti, bet jis nenorėjo“, – sakė buvusi panevėžietė Z.Skurdenienė. Ji mano, kad šuo gali būti pakastas kitur: ūkio darbininkai kalba, esą G.Poškus Žiežmariuose jau spėjo prisidirbti negražių darbų, o dabar turi už tai susimokėti.
Kalti patys ūkininkai
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas įsitikinęs, kad dėl gerų darbininkų stygiaus kalti patys ūkių savininkai.
„Turiu didelį ūkį, tačiau dėl darbininkų niekada neturėjau jokių problemų. Ūkininkauju nuo 1992 metų ir visą laiką žmonėms mokėjau padorias algas ir rūpinausi darbo sąlygomis, – atskleidė LŪS pirmininkas. – Dabar visiems nelengva, bet algų žmonėms nemažinu. Esu įsitikinęs, kad darbdaviai, kurie taip elgiasi, kasasi sau duobę. Nepagalvoja, kad kai sunkmetis praeis, nebebus kas dirba“.
Kėdainių rajone esančiame J.Talmanto ūkyje pasibaigus metams mokamos premijos. J.Talmantas įsitikinęs, kad ūkininkai, kurie stengiasi verstis nelegaliai įdarbindami žmones arba pasirinkdami taurelės mėgėjus, patiria daugiau nuostolių, nei mokantys gerus atlyginimus ir sulaukiantys produktyvaus darbo.
„Už simbolinę algą nori dirbti tik tie, kurie daugiau niekur netinka, o toks darbas nenašus, – įsitikinęs J.Talmantas. – Reikėtų pasimokyti iš amerikiečių – jie trumpina darbo dieną, mažina algas, bet žmonių į gatvę nemeta, nes žino, kad situacijai pagerėjus reikės kažkam dirbti“.
Vienuolikos vaikų šeimoje užaugęs J.Talmantas sako puikiausiai suprantantis jaunus, mažus vaikus auginančius savo darbininkus. „Vaikams nepasakysi, kad žiemą valgyk mažiau, o vasarą, kai darbo bus daugiau, galėsi atsigauti, todėl algos mano ūkyje nuo sezono nepriklauso“, – teigė LŪS pirmininkas.
Problema – nelegalus darbas
Skundai dėl įstatymų pažeidimų žemės ūkio sektoriuje pasiekia ir darbo inspektorius. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio apskrities skyriaus vedėjo pavaduotojas Rimantas Trota sakė, kad per 2008 metus gauti 6 ūkininkų veikla nepatenkintų žmonių skundai, visi jie – dėl nelegalaus darbo.
„Gavę papildomos informacijos patikrinome aštuonis ūkius ir visuose buvo rasta nelegaliai dirbančiųjų – iš viso 17 žmonių, – sakė R.Trota. – Pirmą kartą padarius pažeidimą darbdaviui numatyta bauda už vieno asmens įdarbinimą nuo 3 iki 10 tūkstančių litų“. Nusižengus pakartotinai teks mokėti gerokai daugiau – nuo 10 iki 20 tūkstančių už vieną nelegaliai įdarbintą žmogų. Nelegaliai įdarbinti žmonių kaimuose nevengia ir fiziniai asmenys. Patikrinę 16 asmenų apskrities darbo inspektoriai aptiko 32 nelegaliai dirbančius asmenis. „Skundo dėl ūkiuose vėluojančio ar per mažo mokamo atlyginimo per praėjusius metus negavome nei vieno“, – sakė R.Trota.
