Skaitytojai turbūt neabejoja, į kurią pusę bus skaičiuojami skirtumai. Pranešime vienos perdirbimo įmonės direktorius, tarsi užjausdamas ūkininkus, tamsesniu šriftu parašytose eilutėse ramina, kad dėl nustatytos klaidos perdirbėjai nekaltins ūkininkų, tačiau nustatytas kiekis bus „išminusuotas“. Be užuolankų priduriama, kad pieno gamintojų pasipriešinimo atveju bei kartojantis tokiems netikslumams perdirbimo įmonė bus priversta nutraukti pieno supirkimą. Nors ūkininkų nekaltins, tačiau pieno iš jų nebepirks?
Gal buvusi žemės ūkio ministrė paskutinėmis savo darbo dienomis pakeitė pieno supirkimo taisykles, o gal tarptautinį įvertinimą pelniusios VĮ „Pieno tyrimai“ darbu valstybė nebepasitiki? Paklaustas šios laboratorijos direktorius nusistebėjo tokių pareiškimų turiniu ir tikino iš perdirbimo įmonių niekada nesulaukęs net menkiausių priekaištų. Gal kas nors ko nors nesuprato? Tačiau parašyta labai aiškiai – suinteresuota pieno supirkimo ir perdirbimo įmonė savo iniciatyva nusprendė kontroliuoti tarptautinę akreditaciją turinčios nešališkos pieno tyrimų laboratorijos darbą.
Žinoma, tokie ketinimai šiurkščiai pažeidžia galiojančias pieno supirkimo taisykles ir kitus nutarimus, ir tuo turėtų susidomėti Vyriausybė bei jos įsteigta Pieno taryba.
Tačiau žvilgtelėkime giliau – ką galėtų reikšti tokios perdirbėjų fantazijos? Gal tai ženklas prieš audrą, gal šalies pieno rinkoje artėja labai rimti įvykiai, o mes jiems nepasiruošėme?
Naujausius perdirbimo įmonių veiklos duomenis turintys ekspertai tikina, kad per artimiausius 2–3 mėnesius Lietuvoje gali bankrutuoti mažiausiai dvi pieno perdirbimo įmonės. Ne tiek daug jų ir veikia, todėl šiek tiek užčiuopiantys vidaus rinkos pulsą gali pakankamai tiksliai nustatyti labiausiai tikėtinus bankrotus. Įmonių pavadinimų viešai neminėsime, nors ekspertų duomenys labai įtikinami. Ekspertai pabrėžia, kad Lietuvoje veikiančios pieno perdirbimo įmonės nepanaudoja viso pajėgumo, o kai kurios tepasiekia 40–50 proc. galimybių ribą, dirba nenašiai. Kol kas nuostolius įmonės kompensuoja nuo lapkričio mėnesio kiekvieną dešimtadienį mažindamos pieno supirkimo kainas. Gal pieno produktų kainos sumažėjo ir parduotuvėse? Tokių atvejų nepastebėta. Tačiau šie paminėti nuostolių mažinimo būdai kai kurių perdirbimo įmonių jau nebegelbsti.
Daugelis ūkininkų juos išnaudojantiems perdirbėjams net linki bankrotų, tačiau pasvarstykime, ar kitas lazdos galas netvos tiems patiems gamintojams, ar jie pasiruošę tokiems pasikeitimams vidaus rinkoje? Ar neteks pieno gamintojams parduoti pieną nuostolingai, tikintis sulaukti geresnių laikų? Neužmirškime – ekspertai prognozuoja, kad krizė pieno rinkoje, geriausiu atveju, užsitęs iki 2010-ųjų pabaigos. Ar ištversime? Per daug klausimų. Iš tikrųjų jų yra dar daugiau ir į juos reikia ne tik atsakyti, bet ir pasiruošti vienos ar kelių perdirbimo įmonių bankrotams.
Paradoksalu, bet ūkininkai ir ypač kooperatyvai, gindami savo interesus, gali priartinti kai kurių įmonių bankrotus. Siekdami perdirbėjus priversti mokėti didesnes supirkimo kainas, jie ieškos galimybių pieną eksportuoti. Deja, tikrai ne visos įmonės įvykdys ūkininkų reikalavimus. Kas bus toliau? Išlikusios įmonės šią nišą tuoj pat pasidalys ir...dar labiau sumažins pieno supirkimo kainą.
Taip atsitiks, jeigu pieno kooperatyvai per artimiausius mėnesius nesujungs savo jėgų, t.y. neįkurs vadinamojo antrojo lygio kooperatyvo, kuris užsiimtų bendra pieno rinkos paieška. Šią savaitę pieno kooperatyvų vadovai žengė pirmąjį žingsnį – susitarė dėl tikslo, tačiau užstrigo jau ties pirmąja kliūtimi – kooperatyvui išlaikyti pinigines sutiks atverti ne visi. Kai kurie kooperatyvai pabandys iš audros rinkoje išplaukti savo geldele. Naivuoliai. Jie netiki, kad jūra gili.
