Žmonės džiaugiasi pigiau nei parduotuvėse įsigiję pieno produktų ir nesuka galvos dėl higienos normų. Naujoji Vyriausybė tikina svarstysianti, kaip legalizuoti ūkiuose vykdomą gamybą ir prekybą, bet higienistai tikina, kad higienos taisyklių būtina laikytis visiems vienodai.
Kaune gyvenanti Genutė Danilevičienė sako sutaupanti pirkdama pieno produktus savo kieme. „Varškės kilogramas kainuoja 7 Lt, sūris – 8 Lt, litras pieno – 1,5 Lt, – vardijo moteris. – O ką jau kalbėti apie kaimiškų produktų skonį – jis nuostabus, perdirbėjų gaminamai produkcijai iki tokio toli.“
Paklausta, ar nesibaimina, kad šie nežinia kokiomis sąlygomis gaminami produktai gali būti užteršti bakterijomis, atsakė, kad visiškai pasitiki ūkininkų šeima. „Jis į Dainavos mikrorajoną antradieniais ir šeštadieniais atvyksta jau keletą metų. Nei aš, nei kiti pirkėjai dar nė karto nesusirgome nuo jų“, – teigė G.Danilevičienė.
Kauno rajono ūkininkai Jonas ir jo žmona Danguolė prisipažino, kad kiek¬vieną kartą šiek tiek bijantys policijos. „Pernai sulaukiau įspėjimo, tad turėjome keisti įprastą vietą, – pasakojo Jonas. – Vėliau sužinojau, kad mus įskundė gyventojai, kuriuos erzino garsios mūsų laukiančių moterų kalbos – jos laukdavo eilėje gerą valandą iki mums atvykstant ankstų šeštadienio rytą. Dabar prekiaujame kitame kieme, o klientai, pasimokę iš klaidų, dabar tylesni.“
Iškyla daug kliūčių
„Kritus supirkimo kainoms, prekyba mieste mums – tikras išganymas, – kalbėjo Jonas. – Laikome 10 karvių, dalį pieno parduodame perdirbėjams.“
Ūkininkas tikina, kad legalizuoti savo veiklos jis kol kas nelinkęs. „Kai pasidomėjau, kokie taikomi reikalavimai, susiėmiau už galvos – reikėtų pildyti keliolika žurnalų, pertvarkyti patalpas, baimintis nuolatinių patik¬rinimų, nuo kurių tektų gintis kyšiais“, – mostelėjo ranka jis.
Tuo tarpu Utenos rajone ūkininkaujanti Valė Kulikauskienė tvirtino, kad jos biurokratija negąsdina, tačiau jai trūksta lėšų įrangai. „Man reikėtų 160 tūkst. Lt, kad pradėčiau rimtesnę gamybą, bet tai didelė suma nedideliam ūkiui“, – sakė 15 karvių bandą laikanti V.Kulikauskienė.
Ūkininkė apgailestavo, kad idėją plėtoti gamybą savo ūkyje stabdo ir abejonės dėl realizacijos. „Nors miestiečiai ir ilgisi kaimiškų produktų, bet ūkininkams nėra legalių vietų, kur juos galėtų parduoti, – kalbėjo ji. – Miestų turgavietėse nelikę vietų ūkininkams, viskas išnuomota nuolatiniams prekeiviams.“
Žemės ūkio ministerijos pareigūnai nurodo, kad ūkininkai gali teikti paraiškas ES paramai gauti ir kurti nedideles įmones. Tačiau Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis apgailestavo, kad ES parama kol kas nepasiekia mažųjų. „Mažesnių ūkių savininkams kai kuriose konsultavimo tarnybose tiesiai šviesiai rėžiama, kad gauti paramą jie per maži, ir net nesileidžia į šnekas. Iki šiol daugiausia ES lėšų gaudavo stambieji ūkiai“, – tvirtino jis.
Naujasis ministras – už
Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius sutinka, kad būtina skatinti smulkiąją maisto produktų gamybą ir prekybą regionuose. „Tik nedideli cechai, alternatyvūs ūkininkų parduotuvių, prekyviečių tink¬lai gali daryti įtaką perdirbėjams, jų supirkimo kainų politikai, stambių prekybininkų antkainiams“, – įsitikinęs jis.
K.Starkevičius pripažįsta, kad būtina supaprastinti nedidelių įmonių kaimuose steigimą, mažinti maisto ir veterinarijos specialistų keliamų reikalavimų sąrašą. „Iki šiol didžiausia ES paramos dalis tenka stambiesiems ūkininkams, o jų kaime – labai maža dalis, – aiškino politikas. – Mūsų programoje numatyta keisti šią situaciją, atsigręžti į šeimos ūkį, kad kaime formuotųsi vidutinė gyventojų klasė.“
Taisyklės vienodos visiems
Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotoja Danguolė Grigalevičienė aiškino, kad dabar galioja vienodos taisyklės ir didelėms, ir mažoms perdirbimo įmonėms. „Maisto gamybos ceche turi būti įrengtos kelios atskiros patalpos – maisto žaliavos laikymo, gamybos ir pagamintos produkcijos, – kalbėjo ji. – Tik taip galima užtikrinti, kad produktai bus saugūs vartoti.“
Jos nuomone, kruopščiai aprašyti atskirus procesus specialiuose žurnaluose taip pat būtina. „Tik tada galima užtikrinti kontrolę ir atsekti, kur vyko pažeidimai, jei paaiškėja, kad maisto produktai sukėlė kokios nors infekcijos protrūkį“, – sakė D.Grigalevičienė.
Rokiškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis gydytojas Osvaldas Zabarskas pastebi, kad ir griežtai pagal visas higienos normas įrengtuose pieno supirkimo punktuose žaliavoje kartais randama daugiau bakterijų nei leistina.
„Manau, kad reikalavimai norintiems užsiimti pieno produktų gamyba nėra labai dideli – pakanka tvarkingų įrengimų, patalpų, reikia užtikrinti švaraus vandens tiekimą, įrengti kanalizaciją, – kalbėjo O.Zabarskas. – Pastebiu, kad bent jau Rokiškio rajone kol kas ūkininkams vis dėlto paprasčiau parduoti žalią pieną perdirbėjams nei patiems užsiimti produktų gamyba.“
