Pieno supirkimo kainos Lietuvoje pradėjo mažėti metų pradžioje, kai kalbų apie ekonominę krizę dar nebuvo. Metų pradžioje už toną pieno buvo mokama vidutiniškai 1143,2 lito, kovo mėnesį – 1009,8 lito, lapkritį – vos 824,9 lito. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, lapkritį pieno supirkimo kainos buvo 40 procentų mažesnės. Kai kurie pieno gamintojai už litrą pieno jau gauna vos 32 ar 36 centus, be to, vėluoja atsiskaitymai.

Susidarius tokiai situacijai Lietuvos pieno gamintojų asociacija ėmė svarstyti, ar ne laikas kreiptis į teismą dėl pieno perdirbėjų kartelinio susitarimo, kurį esant galima įtarti taip katastrofiškai mažėjant pieno supirkimo kainoms.

Pieno gamintojai piktinasi, kad mažėja tik pieno supirkimo kaina, o parduotuvėse pieno produktai beveik nepinga. Vartotojas mažiau moka tik išimtiniais atvejais, kai parduotuvės laiku nespėja parduoti vieno ar kito produkto.

Padalyta neteisingai

Lietuvos žemės ūkio rūmai skelbia, kad tokių mažų pieno supirkimo kainų nėra nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje, nors ekonominė krizė krečia visą Europą. Ūkininkų siekis – kad jiems atitektų 50 procentų pieno kainos, o likusią dalį pasidalytų perdirbėjai ir prekybininkai.

Šiuo metu ūkininkams tenka mažiau nei 40 procentų. Situaciją sunkina ir tai, kad Lietuvoje nėra teisės aktų, galinčių reglamentuoti prekybinį antkainį. Pieno gamintojai mano, kad prekybinis antkainis turėtų būti ne didesnis kaip 6 procentai. Kai kurie ūkininkai savo pasyvumą ir neryžtingumą imtis griežtų veiksmų teisina netikėjimu, kad esant situacijai, kai 90 procentų pieno rinkos valdo keturios perdirbimo įmonės ir trys prekybos centrų tinklai, ką nors gali pakeisti protesto akcijos.

Protestai nepadėjo

Jokių rezultatų nedavė ir vasarą kilęs sąmyšis, kai ties skurdo riba atsidūrę ūkininkai pratrūko ir paskelbė reikalavimą už pieną mokėti 20 procentų daugiau. Rugpjūčio mėnesį prie didžiųjų pieno perdirbimo įmonių traktoriais suvažiavę ūkininkai pagrasino blokuosiantys kelius ir nebetieksiantys pieno supirkėjams.

Puikiai žinantys, kad nuo drastiškų akcijų ūkininkus sulaiko įsipareigojimai bankams, o pienas – ne toks produktas, kurį galima laikyti pusmetį, supirkėjai iš ūkininkų pasityčiojo ir kainas ne padidino, o gerokai sumažino. Nieko gero nedavė ir nemokamo pieno dalybos Seime ir sostinės centre – seimūnai tiesiog nemokamai atsigėrė šviežio pieno ir jokių žingsnių situacijai keisti nepadarė.

Kooperuojasi vangiai

Vienintelė išeitis ūkininkams galėtų būti kooperacija, tačiau į kooperatyvus šalies ūkininkai jungiasi vangiai. Didesnį pieno kiekį supirkėjams siūlantys kooperatyvai turi šiek tiek daugiau galimybių išsiderėti didesnes pieno supirkimo kainas.

Ne vienerius metus Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriui vadovavęs Albinas Jacevičius sako, kad, nepaisant daugybės pastangų, raginimų, rengtų informacinių susirinkimų, pavyko suburti tik vieną pieno gamintojų kooperatyvą – „Ėriškių pienas“, dabar taip pat išgyvenantį labai liūdnus laikus.

„Seniai aišku, kad numatyti, kokia ūkio šaka bus pelninga po metų, Lietuvoje neįmanoma, – apibūdino Miežiškių seniūnu dirbantis ir kasdien su ūkininkų rūpesčiais susiduriantis A.Jacevičius. – Pernai rudenį dėl išaugusių grūdų kainų į kampą buvo įvaryti kiaulių augintojai, šiemet ant išnykimo ribos balansuoja pieno gamintojai. Kai kurie pieno ūkių savininkai kaip alternatyvą išgyventi jau perka kiaules ar mėsinių galvijų bandas.“

Galų nebesuduria

„Padėtis neįsivaizduojamai prasta – pieno kaina mažėja kasdien, – „Sekundei“ sakė vieno moderniausių Panevėžio rajono pieno ūkių savininkė Stasė Puodžiukienė. – Štai ir šiandien gavau laišką iš supirkėjų. Pats Trumpa kviečia atvažiuoti į Rokiškį derėtis dėl pieno supirkimo kainų mažėjimo. Kalbos apie jų didėjimą nebėra jokios.“

Ūkininkė sako galo su galu nebeįstengianti sudurti, todėl nerimas dėl ateities ir ašaros yra nuolatinis palydovas. Didžiausią galvos skausmą S.Puodžiukienei kelia penkiolikai metų paimtos paskolos ūkiui modernizuoti.

„Reikėjo įvykdyti reikalavimus, pasiekti standartus, todėl paskolų neišvengėme, o dabar bankas nelaukia, reikia ir palūkanas mokėti, ir mokesčius, ir žmonėms algas“, – pasakojo ūkininkė.

110 melžiamų karvių ūkį Niaukonių kaime turinti moteris nebemato kitos išeities, kaip tik atleisti kai kuriuos darbuotojus ir bandyti išsiversti su mažiau žmonių. Sunkmetis Puodžiukų ūkiui smogė dvigubai: ne tik nukrito pieno supirkimo kainos, bet ir apie trisdešimt karvių šiuo metu nemelžiamos – laukiama bandos pagausėjimo.

Artina prie bankroto

S.Puodžiukienė sako, kad ūkininkai įpratę kentėti ir dirbti nuo aušros iki sutemos, todėl pavyktų išsiversti, jei už litrą pieno supirkėjai mokėtų bent litą. Moteris prisipažįsta galvojanti ne apie pagerėjimą, o apie tai, kad tik padėtis smarkiai nepablogėtų.

„Geri laikai tęsėsi vos tris mėnesius, tada už litrą gavome litą keturis centus, o metų pradžioje pradėjo mažėti, – sunkią situaciją apibūdino ūkininkė. – Dabar už litrą gauname vos šešiasdešimt centų, ir tai dar ne pabaiga.“

Pieno ūkio savininkė pripažįsta, kad situacija veda prie bankroto. Nupirkti gyvuliams būtinų pašarų priedų ūkininkai nebeįstengia, žinios apie po Naujųjų pabrangsiančius vaistus juos išvis varo į neviltį.

„Už pašarų priedus laiku atsiskaityti nebegalime, pardavėjai į mus jau žiūri kreivai. Jei kuris gyvulys susirgs, neliks nieko kita, kaip tik vežti jį į skerdyklą“, – liūdnomis prognozėmis pasidalijo S.Puodžiukienė. Galimybėmis ką nors laimėti protesto akcijomis ūkininkė nebetiki. Pasak jos, po rugpjūčio mėnesį vykusio ūkininkų bruzdėjimo padėtis ne tik nepagerėjo, bet ir pradėjo vėluoti atsiskaitymai už pieną.

Kainos mažės

Tokią pieno kainų mažėjimo pasiutpolkę perdirbėjai aiškina trumpai. Dalis pagamintų pieno produktų parduodama užsienio šalims, šis pirkimas sumažėjo, todėl ir gamintojams mokama mažiau. Kainas esą reguliuoja rinka, o ne žemdirbių protestai.

„Kainų mažėjimą lemia prasta situacija eksporto rinkoje, – „Sekundei“ paaiškino „Rokiškio pieno“ bendrovės direktorius Dalius Trumpa. – Praėjusiais metais pieno gamintojams galėjome mokėti daugiau, nes padėtis eksporto rinkoje buvo visai kitokia, o dabar ji yra labai prasta tiek kainos, tiek paklausos atžvilgiu.“

Supirkimo kainas bendrovė šį mėnesį mažins, tačiau kiek, direktorius pasakyti nenorėjo, nes tokios informacijos skleidimas esą kelia erzelį.

„Su didžiaisiais pieno statytojais deramės individualiai, o pasakyti galiu tik tiek, kad šiuo metu situacija palankesnė mažesniesiems gamintojams, nes kainą mažinant procentais ji daugiau mažėja nuo didesnės sumos, – sakė D.Trumpa. – Jokių ženklų, kad kainos didės, kol kas nematyti.“

Žemdirbių protesto akcijų „Rokiškio pieno“ direktorius patikino nebijantis. „Su visa atsakomybe galiu pasakyti: jei rugpjūtį būtume įvykdę žemdirbių reikalavimus, šiandien mūsų įmonė būtų nemoki ir atsiskaityti už pieną nebegalėtų, – patikino D.Trumpa. – Manau, kad geriau gamintojams žadėti tokią sumą, kurią galime sumokėti, o ne svaičioti apie jos kėlimą.“