Šiukščių kaimas, kuris kalavijuočių kronikose minimas 1268 m. (šiemet sukako 740 metų), apima 1,5 x 2 km teritoriją ir yra išsidėstęs abipus kelio Kaunas–Zarasai. XX a. pradžioje jis buvo gatvinis – iki to laiko, kai dėl piemenų neatsargumo kilo gaisras. Po jo žmonės pradėjo kurtis vienkiemiuose.
Kaimas sudegė, tačiau liko labai vertinga gamtinė aplinka: daug vaiskrūmių, obelų, galingų pavienių medžių, viduryje laukų suformuota klevų giraitė, kelios kūdros. Praėjusio amžiaus penktajame šeštajame dešimtmečiais viskas buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, išlyginti net kalneliai. Antroji kraštovaizdžio bjaurojimo akcija įvykdyta jau prieš pat atkuriant Nepriklausomybę. Visi kaime esantys tvenkinėliai buvo užkasti, vanduo nuo kalvų nuleistas į pievą.
Šiais laikais taip grubiai biologinė įvairovė nenaikinama, tačiau ji nyksta kartu su kaimo sodybomis.
Biologinės įvairovės oazė
Be šeimininkų, sodyboje ir jos aplinkoje gyvena daug gyvų būtybių. Kiek daug vien tik paukščių rūšių!
Dar prieš keletą dešimtmečių žalvarnis pas mus buvo įprastas, dažnai jį matydavome tupintį ant ryšių linijų laidų. Pastaraisiais metais šis paukštis tapo retas. Žalvarnis labai mėgsta tarpumiškius, kur ganomi gyvuliai ir gausu mėšlavabalių. Pasitraukus iš kaimo žmogui, pievose niekas negano gyvulių, nėra ir mėšlavabalių, todėl daug kur neliko ir žalvarnių.
Pastaraisiais metais gerokai sumažėjo ir šarkų. Šie paukščiai vengia vietų, kur arti nėra žmonių, sodybų. Minta žmonių maisto atliekomis, vabzdžiais, smulkiais stuburiniais. Rudenį lesa ir smulkias uogas, vaisius ir sėklas.
Sodybų paukščiai yra naminiai žvirbliai, karklažvirbliai, šelmeninės kregždės, baltosios kielės, čiurliai ir kt. Sodybų gyventojai yra ir šikšnosparniai, žalčiai, rupūžės, driežai. Sutinkami ir žinduoliai: ežiai, šermuonėliai, žebenkštys ir kiti.
Traukiantis iš kaimo žmogui, iškertami buvusiose sodybose, laukuose augantys ąžuolai ir kiti biologinės įvairovės požiūriu svarbūs medžiai. Pasak mokslininkų, su ąžuolu susiję 284 bestuburiai, 324 rūšys kerpių, o kiek dar reikėtų vardyti paukščių ir žinduolių.
Naudinga ganyti pakrantėse
Neganomos vandens telkinių pakrantės dumblėja, kartu su juosiančiomis pievomis ištisai apauga krūmais. Blogai, kad galiojantys teisės aktai draudžia gyvulius ganyti vandens telkinių juostose. Galbūt ganymą reikėtų drausti tik specialiai įrengtose maudymosi vietose.
Jau antrus metus Žuvinte ganosi ir ežero pakrantes gražina Škotijoje išvestų herefordų veislės galvijų banda. Mėsinės beragės karvės su malonumu šlamščia nendres, viksvas, kitą šlapių pievų augaliją. Švendrus karvės ėda stovėdamos vandenyje. Pirmieji rezultatai akivaizdūs: pradėjo atsikurti pievų augalija, išnyko nendrės, švendrai.
Panašiai daro ir mūsų kaimynai latviai. Prieš keletą metų jie Papės gamtos parke (netoli Lietuvos sienos) apgyvendino laukinius arklius (tarpanus) ir taurus. Šiuo metu gamtos parke laisvai ganosi 42 arkliai ir 36 taurai. Jų dėka prie Papio ežero krūmynų, brūzgynų vietoje susiformavo graži pieva. Karštomis vasaros dienomis taurai tiesiog mirksta vandenyje ir rupšnoja ežero augaliją.
Gamtos saugotojai
Kaime gyvenantys žmonės padeda išsaugoti susiformavusį gamtos tvarumą. Svarbus ir solidaus amžiaus gyventojų, kuriems sunku prieiti prie ES lėšų ir kitų lengvatų, indėlis – jie rūpestingai puoselėja nedidelėje sodybos aplinkoje klestinčią biologinę įvairovę.
Pernai Parudaminio kaimo (Vilniaus r.) apylinkėse aptikau idilišką sodybą tarp miškų: žydėjo obelys, nedidelė pieva buvo pilna žydinčių gėlių, ganykloje ganėsi kumelė su jaunu kumeliuku, karvė, buliukas, dūzgė bitės prie avilių, tyliai sruveno Parudaminėlės upelis su skaidriu vandenėliu. Sodybos statiniai kuklūs, tačiau kiemo aplinka ypač tvarkinga.
O kad daugiau tarp miškų būtų tokių sodybų! Žymus Lietuvos agronomas prof. Petras Vasinauskas savo dienoraštyje tarp daugelio, jo nuomone, spręstinų problemų įvardijo ir šią – kaip išsaugoti žmogų, vietinį žmogų, gamtoje?
Per daug draudimų
Statybų kaime draudimai kartais atsisuka prieš gamtą. Ypač ten, kur ežerai ir ežeriukai užaugę krūmais bei nendrėmis baigia sunykti, kur plyti kietynų, karklynų ir baltalksnynų plotai. Jeigu dideliuose draustinių plotuose atsirastų viena kita sodyba, saugomiems augalams ir gyvūnams taptų tik saugiau.
Lietuvoje yra beveik 35 proc. privačių miškų savininkų. Didesnių plotų savininkai norėtų kurti sodybas miškuose – miško aikštėse ar pamiškėse. Neseniai miręs ilgametis Stakliškių girininkas Ramūnas Ašmantas (Stakliškių girininkijoje girininkavo 39 metus) leidinyje „Girininko užrašai“ rašė: „Be pamiškės sodybų, kaip ir be žvėrių, miškas tapo negyvas ir niūrus“. Spaudoje, televizijoje, radijuje daug kalbama apie savavališkas statybas, leidimų statyboms išdavimą. Leidimai būtini, tačiau draudimų statyboms skaičių reikėtų gerokai mažinti, ir neatidėliotinai.
Klysta tie, kurie teigia, kad išnykusių sodybų vietoje formuosis turtingos augalijos ir gyvūnijos oazės – įdomus objektas turistams, gamtos mylėtojams. Taip nebus. Kiek Lietuvoje pievų, kur šeimininkauja vien karklai, neleisdami augti jokiai žolinei augalijai? Kuo daugiau bus gyvenamų sodybų, tuo turtingesnė ir įdomesnė bus biologinė įvairovė, kaimą supanti gamtinė aplinka.
