Žemės ūkio ministerijos specialistai neretai beria skaičius, iliustruojančius, kaip stambėja Europos Sąjungos paramą investuojantys ūkininkai, jie kuria konkurencingus ir modernius ūkius, kuriems reikia mažiau darbo jėgos.
Tuo tarpu smulkių ūkelių savininkai priversti trauktis iš žemdirbystės. Gyvenvietėse užsidaro pieno surinkimo punktai, žmonės išparduoda laikytas kelias karves, kurių pienas ne vienai šeimai buvo kone pagrindinis pajamų šaltinis.
Specialistai sako, kad to ir siekta stojant į ES. Juk vienas iš kaimo politikos tikslų – sumažinti besiverčiančiųjų žemės ūkiu skaičių. Šis procesas ir vyksta.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, 2001 metais žemės ūkiu vertėsi daugiau nei pusė kaimo gyventojų, o dabar jų liko 32 proc.
Tačiau žmonės nuogąstauja, kad pokyčius kaime nusakantys skaičiai gali greitai pasikeisti. Stoja statybos, atleidžiami darbuotojai, kai kurios įmonės bankrutuoja. Į kaimus jau grįžta ir užsienyje uždarbiavę gyventojai.
„Žemės ūkio politika, skatinanti tik stambius ūkius, – pražūtinga. Ir tai dabar itin skausmingai gali paveikti kaimą“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos šeimos ūkių sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis.
Pasak jo, šeimos ūkiai sparčiai nyksta, o be pajamų liekantys žmonės papildo socialinių pašalpų gavėjų gretas. V.Juodsnukis mano, kad šeimos ūkiams nesudarytos sąlygos investuoti ir išlikti rinkoje.
Prieštaringos vilionės
Dirbančiųjų žemės ūkyje skaičių mažina ir pagyvenusių kaimo žmonių skatinimas trauktis iš žemės ūkio gamybos. Už tai ES tam tikrą laiką moka paramą. Pavyzdžiui, 2004–2006 metais priemonei „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ buvo skirta gerokai daugiau milijonų nei investicijoms į žemės ūkio valdas.
Kaimo gyventojų viliojimas trauktis iš rinkos ir už tai gauti kompensacijas ligi šiol sulaukia prieštaringų vertinimų. Daugelis mano, jog tokia ES parama – didelė paspirtis senyvo amžiaus sulaukusiems ir toliau ūkininkauti neišgalintiems sodiečiams.
Bet yra manančiųjų, kad toks procesas tėra siekis susilpninti mūsų žemės ūkio gamintojų gretas. „Europos rinkos prisotintos įvairios žemės ūkio produkcijos, todėl ES senbuvių šalių gamintojai suinteresuoti užkariauti naujų narių prekybos centrų lentynas. Taigi kuo mažiau mūsų šalyje bus pagaminama produkcijos, tuo geriau bus užsienio gamintojams“, – neretai išsakoma ir tokia nuomonė.
Prilygino meškos paslaugai
„Parama už atsisakymą gaminti žemės ūkio produkciją iš dalies prilygsta meškos paslaugai. Nors teigiama, kad pagyvenusių žmonių skatinimas trauktis iš žemdirbystės turėtų pritraukti jaunimo į kaimą ir žemės ūkį, tačiau vyksta toli gražu ne toks procesas. Jokia paslaptis, kad nemažai ankstyvo pasitraukimo paramą gaunančių kaimo žmonių ir toliau pluša, o jų ūkių perėmėjai darbuojasi mieste ar užsienyje“, – sakė V.Juodsnukis.
Šeimos ūkių sąjungos vadovas įsitikinęs, kad ir jauniesiems ūkininkams įsikurti skirta parama tiek nepagyvina kaimo, kiek viešai skelbiama.
Anot jo, šią paramą dažniausiai gauna jau įsitvirtinusių ūkininkų vaikai. Taigi taip stiprinami stambūs ūkiai.
„Bėda ta, kad mūsų žemdirbiai, ypač smulkieji, tapo pigios žaliavos tiekėjais perdirbimo įmonėms. Dėl to didelis priekaištas valdžiai. Mes lankomės Europos Sąjungos senbuvėse šalyse ir matome, kad ten šeimos ūkiai sėkmingai išgyvena, o mūsų šalyje jie miršta“, – tvirtino V.Juodsnukis.
Prarastos galimybės palengvinti gyvenimą
„Kertame šaką, ant kurios sėdime. Kaimas turi išlikti, o jame turi būti gaminama žemės ūkio produkcija. Man patrauklūs šeimos ūkiai, kuriuose būtų gaminamas, pavyzdžiui, ne tik pienas, bet ir sūriai. Taip juk yra Vakarų šalyse“, – dėl smulkiųjų ūkių nykimo apmaudavo Panevėžio rajono kaimo bendruomenių sąjungos vadovas Rimantas Banevičius.
Dažnai su kaimo bendruomenių lyderiais bendraujantis R.Banevičius pastebėjo, kad gyventojai praranda galimybes laikyti karves ir gauti pajamų iš pieno.
„Pagyvenę žmonės atsisako žemės bei karvių, pieno perdirbėjai uždaro pieno supirkimo punktus, tad tie, kurie dar norėtų gaminti pieną, netenka šios galimybės. Tai kaimo žlugdymas. Štai vienoje Naujamiesčio gatvėje buvo 24 karvės, teliko dvi. Galbūt ir jas jau pardavė. Dėl to žmonėms tikrai netapo lengviau“, – tvirtino Panevėžio rajono kaimo bendruomenių sąjungos vadovas.
Žlugdo parama chemizuotam ūkiui
Ekologinius ūkius vienijančios ir tausojančiąją bei ekologinę žemdirbystę skatinančios „Tatulos programos“ vadovas Almonas Gutkauskas mano, kad Lietuvos kaimą naikina stambiam ūkiui, gaminančiam chemizuotus produktus, skiriami ES milijonai. „Jei Vyriausybė daugiau nei prieš dešimtmetį būtų patvirtinusi „Tatulos“ siūlomą kryptį, kuri skatina šeimos ūkį, šeimos verslą, krautuvėles, turgelius, muges, dabar Lietuvos kaimas būtų kitoks“, – pareiškė A.Gutkauskas.
Pasak „Tatulos programos“ vadovo, vakariečiai, atsikandę chemijos, suka ekologijos link. A.Gutkauskas mano, kad mūsų šalis turėjo galimybę to siekti tiesesniu keliu: milijonais neskatinant chemizuotų ūkių stambėjimo, o remiant šeimos ūkius.
„ES šalyse šeimos ūkių užtektinai. Be to, didžiuliai prekybos centrai – jau vakarykštė diena. Prasideda krautuvėlių, kuriuose pardavinėjamas šeimos verslo produktas, atgimimas“, – aiškino ekologinės žemdirbystės propaguotojas.
Komentaras
Dr. Irena Kriščiukaitienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vedėja
Lietuvos žemės ūkis stambėja gana sparčiai. Dabar vidutinis ūkis siekia 13,4 ha, o 2013 metais turėtų padidėti iki 20 ha. ES šalyse vidutinis ūkis siekia 18 ha. Šis procesas prasidėjo, Lietuvai įstojus į ES.
Sparčiai mažėja ir dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Prieš septynerius metus pusė kaimo gyventojų vertėsi žemdirbyste, dabar jų sumažėjo iki 32 proc.
Problema ta, kad stambių ūkių yra mažai, tačiau jie valdo daug žemės. Smulkių ūkių šalyje daug, bet jie neišgali modernizuotis. Norint įsigyti moderniausios technikos, javų ūkiui reikia turėti apie 400 ha žemės. Baltarusiška ar sena technika atsipirktų dirbant 150 ha žemės.
Kad išsilaikytų pienininkyste besiverčianti šeima, reikia laikyti 40 karvių. Jei pieno ūkyje pigesnė melžimo ir šaldymo įranga, galima išgyventi laikant ir mažiau piendavių.
