Viduklės K
Vidukliškiai sako, kad nuo amžių taip susiklostė, jog kas įdomesnio Viduklėje beatsitiktų, būtinai turi prasidėti raide K. Pirmiausia Viduklės miestelis garsus kunigais. Nors čia pat prisipažįsta, kad Viduklė kunigų atžvilgiu yra pati nedraugiškiausia parapija, nes kiek kunigų čia buvo, visi kuo nors neįtiko. Jei ne davatkoms, tai valdžiai. Tik dabartinis klebonas Albertas Staniulis visiems ir ilgam įtikęs. Į Viduklės istoriją visiems laikams įėjo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Žmonės ir šiandien prisimena jo įkvepiančius pamokslus per patį raudonmetį. Tie pamokslai kunigui kainavo 20 metų bolševikų lageriuose. A.Svarinskas čia atsimenamas ir kaip kovotojas su alkoholizmu. Sako, nė vienas net alaus išgėręs nedrįsdavo jam akyse pasirodyti, o kad per pakasynas kas pastatytų butelį – negirdėtas dalykas.
Šiandien su meile vidukliškiai prisimena ir kunigą A.Svarinską pakeitusį Joną Tamonį. Dėl jo išgujimo žmonės bene daugiausiai parašų surinko, nors jokių priekaištų šiam kunigui parapijiečiai neturėjo, išskyrus jo gražius, garbanotus plaukus, kurie davatkėlėms atrodė per ilgi. Bet žmonės taip elgėsi todėl, kad laukė sugrįžtančio A.Svarinsko. Kunigą Algirdą Mocių kažkuris vidukliškis pasiūlė įtraukti į šalies nacionalinių vertybių sąrašą. Devyniolika gražiausių savo gyvenimo metų jis praleido lageriuose, o Viduklėje garsėjo kaip asketas, kuriam pinigai tarsi neegzistavo: maisto tiek – kad gyvybę palaikytų, rūbo – kad nuogas kūnas nešviestų.
Dabar garsėja koldūnais
Kitas K, plačiai išgarsinęs Viduklę, buvo Kliknai: motina Justina Kliknienė buvo subūrusi šeimos gaują, kuri vogė, plėšė to krašto žmones. Kai gauja buvo suimta, Kliknų namuose rastos vogtų daiktų slėptuvės. Nusikaltėliams buvo inkriminuota ir žmogžudystė. Teismas gaujos „atamanei“ Justinai tuomet skyrė 14 metų nelaisvės, jos sūnui Zenonui – 15 metų, Antanui – 14, Virginijui – 5, o Arūnui – 3 metus lygtinai. Solidžias bausmes gavo ir artimiausi plėšimuose dalyvavę Kliknų giminaičiai. Toks gausus vienos šeimos plėšikų lizdas yra bene vienintelis šalies kriminalistikos istorijoje. Po šio įvykio kai kurie vidukliškiai, turėję šią pavardę, ją netgi keitė.
Buvo ir, matyt, liks Viduklė garsi dar vienu K – koldūnais. Kada jie tapo Viduklės garsenybe, jau sunku atsekti, jais buvo prekiaujama dar sovietmečio valgykloje. Šiai bankrutavus, koldūnų gaminimo ėmėsi paplentėje įsikūrę „Vairuotojų namai“, iš kurių koldūnai buvo išvežiojami po visą Lietuvą. Paskui keletą metų apie Viduklės koldūnus nieko nebuvo girdėti, bet šiandien toje pačioje vietoje vėl kuriasi maitinimo įmonė, pasiryžusi sugrąžinti buvusią Viduklės koldūnų šlovę.
Dar vienas K priklauso klipatoms. Taip kartais pavadinami susenę, ligoti žmonės. Blinstrubiškių pensione netoli Viduklės glaudžiasi ligų prispausti ir artimųjų atstumti žmonės iš visos Lietuvos.
Įmonių netrūksta
Viduklės seniūnas Klemensas Krolys sakė, kad ne vien koldūnų verslas garsina miestelį. Vadinamuosius europadėklus gamina bendrovė „Julisa ir partneriai“, medienos perdirbimu ir stalių gaminiais užsiima bendrovė „Šanis“, „Bakulma“ gamina durpes, o „Apdaila“ – medžio pjuvenų briketus. Bendrovė „Trys malūnai“ išgyvena iš žemės ūkio produktų gamybos bei jų didmeninės ir mažmeninės prekybos. A.Liatuko komercijos įmonės prekybos centras puošia miestelį. Atskiras gyvenimas verda Viduklės pramoniniame rajone, geležinkelio stotyje, kur priėjimo prie geležinkelio verslininkai kartais jau ir nepasidalija.
Išleido įspūdingą knygą
Viduklėje verda ir aktyvus visuomeninis gyvenimas. Lietuvoje nedaug rasi tokių veiklių visuomeninių organizacijų kaip Simono Stanevičiaus bendrija, kuri šalia kitų savo didžiulių darbų inicijavo 1134 puslapių knygos „Viduklė“ išleidimą. Kadangi ne viskas į ją sutilpo, tai išleido dar ir bendrijos metraštį „Aitvarai“, taip jį ir pavadinę – „Kas knygon nesudėta“.
S.Stanevičiaus tėviškė yra visai šalia Viduklės, Kanopėnų kaime. Vieno iškiliausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų gimtąją sodybą prižiūri ir puoselėja buvusi lituanistė Julija Norkutė. Sodyba ji rūpinasi nuo 1968 m., kai jaunai mokytojai buvo priskirtas kraštotyros būrelis. Tada ji ir atrado didžiojo kraštiečio sodybą, tuomet net į kultūros paminklų sąrašą neįrašytą. Ši moteris – gyva Viduklės krašto legenda, kaupianti neįkainojamus lobius visos šalies kultūros paveldui.
Restauruos kleboniją
Gana vėlai į kultūros paminklų sąrašą pateko ir senoji klebonija. Gal todėl nuo 1953-ųjų joje gyvenanti kita Viduklės lituanistė Janina Lukminienė abejoja, ar ją bus įmanoma restauruoti. Sako, pigiau naują pastatyti atsieitų, bet architektai, paminklotvarkininkai vis kažką braižo, fotografuoja, tad kas nors iš to gal ir išeis. Tik mokytojai labai gaila gėlių, kurių statybininkai veikiausiai nebepaliks.
Tokia ta Viduklė – prie didelio kelio ir geležinkelio, pačiame Žemaitijos viduryje. Daug kuo garsėjantis, gyvas ir tikrai nesunyksiantis Lietuvos miestelis.
Geografinė padėtis
Viduklė – miestelis Raseinių rajone, greta senojo Žemaičių plento ir Pagėgių–Šiaulių geležinkelio. Miestelis susideda iš dviejų dalių: pačios Viduklės ir pramoniniu jos rajonu vadinamos Viduklės geležinkelio stoties.
Gyventojai
Viduklės seniūnijoje – 51 kaimas, gyvena 3919 žmonių. Pačioje Viduklėje gyvena 1893 žmonės. Per praėjusius metus seniūnijoje gimė 16, mirė 60 žmonių.
Istorija
Istoriniuose šaltiniuose Viduklė pirmą kartą paminėta 1253 m. Vidukliškiai daug kentėjo nuo užpuolikų, ypač sunkūs laikai prasidėjo tuomet, kai Kryžiuočių ordinas, nukariavęs prūsus, ėmė puldinėti Žemaitiją. Viduklės žmonės istorijoje minimi ne tik kaip narsūs kovotojai su kryžiuočiais, bet ir kaip atkaklūs savo teisių gynėjai. Kai Vytautas, gelbėdamas politinę padėtį, užrašė Žemaitiją ordinui, žemaičiai prieš tokį valdovo sprendimą stojo piestu: 1401 m. sukilo, sudegino pilis ir išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos. Iki šių dienų yra išlikęs posakis: jeigu vidukliškis imasi ginklo, tai ženklas, kad taip atsitiks ir visoje Žemaitijoje. Po žemaičių krikšto 1416 m. Vytautas čia įkūrė vieną pirmųjų parapijų. 1421 m. Viduklė tapo Žemaitijos vyskupo valda, ir tik 1842 m., nusavinus bažnytines žemes, Viduklė paversta valstybiniu dvaru. Miestelis labai nukentėjo nuo XVIII a. viduryje vykusių karų su švedais, bado ir maro. 1733 m. čia buvo likusios tik penkios gyvenamos sodybos. Vidukliškiai aktyviai dalyvavo 1831, 1863 metų sukilimuose, pokario rezistencinėse kovose.
Paveldas
Simono Stanevičiaus sodyba Kanopėnų kaime, knygnešio Juozo Sakalausko sodyba, Švento Kryžiaus atradimo bažnyčia bei joje prieglobstį radę dailės paminklai. Apie Viduklę gausu piliakalnių (Ilžiniškių, Molavėnų, Galkaičių). Prie Viduklės yra Jūkainių rekreacinis pažintinis takas, įrengtas Raseinių miškų urėdijos, tapęs lankomiausiu objektu šiame krašte.
