Ištvermingi ne tik darbe

XX a. stambieji žemaitukai buvo viena labiausiai paplitusių arklių veislių Lietuvoje. Dabar šie arkliai yra įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais.

Stambieji žemaitukai yra puikūs važiuojamieji, darbiniai arkliai, jie lengvai valdomi, nebaikštūs, ištvermingi dirbant ir bėgant ilgus nuotolius. Atsparūs ligoms ir nereiklūs pašarams.

Stambieji žemaitukai buvo labai įvairių spalvų, todėl ir dabar turėtų būti išsaugota jų spalvų įvairovė. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, šviesiai gelsvi su dryžiu per nugarą ar juodi žirgai.

Ant išlikimo ribos

1991 metais prasidėjus privatizacijai, dauguma stambiųjų žemaitukų atsidūrė pas privačius laikytojus. Šie arkliai liko neregistruoti, todėl kryptingas veislininkystės darbas su jais nebevyko, dabar sunku atsekti jų kilmę ir migraciją. Žinomos kilmės stambiųjų žemaitukų nėra labai daug.

Arklių skaičiaus mažėjimui didelės įtakos turėjo ir tai, kad produktų kainos neskatino arklininkystės vystymosi. Apskritai tiek ūkininkai, tiek didesni ūkiai siekė gauti ne kokybišką prieauglį, bet kuo didesnę ekonominę naudą iš superkamų ir į užsienį išvežamų vietinių arklių.

Remiantis nusistovėjusia FAO veislių vertinimo sistema, veislės skirstomos į keletą pavojaus laipsnių: mirusias veisles, kritinės ir pavojaus būklės veisles bei veisles, kurių populiacijos skaičius užtikrina jų išlikimą. Stambieji žemaitukai šiandien yra kritinės-palaikomosios būklės. Vadinasi, veislė yra palaikoma tik per valstybės visuomenines išsaugojimo programas arba kaip mokslinio tyrinėjimo priemonė.

2001 m. žemės ūkio ministro įsakymu Vilniaus ir Sartų žirgynams buvo pavesta veisti Lietuvoje sukurtų bei tradiciškai auginamų veislių arklius (tarp jų ir stambiuosius žemaitukus), bendradarbiaujant su veislininkystės institucijomis (asociacijomis), vykdyti arklių veislių išsaugojimo ir tobulinimo selekcines programas. Pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m., ir 2007-2013 plano priemonė „Agrarinė aplinkosauga“ skiriama parama už dalyvavimą nykstančių (retų) veislių gyvulių ir paukščių išsaugojimo programose. Pradėjus įgyvendinti šias programas, stambiųjų žemaitukų nykimas iš dalies sustabdytas, tačiau genealoginė veislės struktūra ir toliau nyksta. Veislinių eržilų skaičius sumažėjo iki kritinės ribos.

Išmokos mažos, o reikalavimai dideli

„Agrarinės aplinkosaugos“ priemonės, per kurią skiriama parama už nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir paukščių saugojimą, tikslas – labai gražus. Tačiau veislių saugojimo idėjai koją pakišo biurokratizmas ir kontrolę atliekančių institucijų (turiu galvoje ne gyvulininkystės specialistus) nenoras suprasti, kad gyvulys – tai gyvas padaras, kuris gali susirgti, susižaloti ar kristi, o jam atsigauti, ypač lėtesnės kartų kaitos gyvuliams, reikalingas ilgas laiko tarpas. Dažnai pirmasis blynas būna pasvilęs, bet ar ūkininkai dėl to kalti? Kodėl niekas nenori taisyti akivaizdžių nesklandumų, susijusių su priemonės įgyvendinimu? Tokiu tempu augant infliacijai, skiriamos išmokos atrodo juokingos, o įsipareigojimai – dideli. Dažnas ūkininkas, susidūręs su 2004-2006 m. programos nelankstumu, pagalvos, ar verta įsipareigoti kažką saugoti.

Nuo 2003 metų už stambiųjų žemaitukų veislinį darbą atsakinga Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija. Tačiau dabartinis atsakingų valdžios institucijų požiūris į asociacijų veiklą, kilmės knygų vedimą ir selekcinių programų rengimą neskatina asociacijų dirbti efektyviai. Jeigu asociacija veda dviejų veislių kilmės knygas, o finansavimas skiriamas toks pat kaip asociacijai, vedančiai tik vienos veislės kilmės knygą, tuomet iškyla klausimas, ar tai ne paskata kurti naują asociaciją?

Džiugina kaimo turizmo mėgėjus

Šiuo metu svarstoma, kaip išlaikyti stambiųjų žemaitukų populiacijos genealoginę struktūrą ir kokia kryptimi vystyti veislininkystę. Be privačių stambiųjų žemaitukų augintojų iniciatyvos išsaugoti veislę labai sudėtinga. Daug veislinių arklių išaugino dabar jau miręs Utenos r. ūkininkas P.Kazlauskas, kurio darbą tęsia sūnus J.Kazlauskas. Didelę stambiųjų žemaitukų kaimenę turi V.Kaušakys (Vilniaus r.), Laima Martinavičienė (Trakų r.), kuri ne tik augina stambiuosius žemaitukus, bet ir aktyviai juos populiarina. Stambieji žemaitukai savo paklusnumu ir nereiklumu laikymo sąlygoms, ištverme ir ramiu charakteriu džiugina kaimo turizmo mėgėjus.

Veislių saugojimas glaudžiai susijęs su jų panaudojimu. Stambieji žemaitukai buvo darbui bei važiavimui skirti arkliai. Tačiau dabar, sumažėjus darbinių arklių poreikiui, būtina keisti šių arklių paskirtį. Dėl savo kūno sudėjimo, ramaus charakterio, ištvermės ir prisitaikymo prie mūsų gamtinių sąlygų jie puikiai galėtų būti laikomi turizmo bazėse, šeimos ūkiuose (kaip universalūs arkliai), dalyvauti įvairiose sporto rūšyse, pavyzdžiui, karietiniame važiavime ar paprasčiausiai lygiosiose ar ištvermės lenktynėse ir t. t. Pagaliau ir raitoji policija galėtų prisidėti prie šios veislės išsaugojimo.

Valstybės ir savivaldos institucijoms, taip pat ir visuomenei, derėtų pakeisti požiūrį į veislininkystės kultūros paveldą, į jo apsaugą, būtina jį integruoti į visuomenės gyvenimą.