Siekiant išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti savo krašto etninį paveldą Pasvalio krašto muziejus atidarė audimo mokyklėlę. Mamų ir močiučių amato jaunąsias pasvalietes, o gal ir vyrijos atstovus mokys iš Dagiliškio kaimo kilusi, dabar Pasvalyje jau daug metų gyvenanti audėja Emilija Janušonienė ir jai talkinantys muziejininkai. 66 metų audėja sako, kad pirmuosius šio amato įgūdžius perėmė iš savo mamos.
„Nuo vaikystės šluosčiausi mamytės austais rankšluosčiais, miegojau jos rankų darbo pataluose, rengiausi jos rūbais. Pamenu, dar 1949 metais į Talačkonių pradinę mokyklą žingsniavau su tėvelio darytomis odinėmis naginėmis, o 1960-aisias, įstojusi į tuometinį Joniškėlio žemės ūkio technikumą, vilkėjau mamos austą raudono milo paltą. Ilgą laiką man austi neleisdavo, bet reikdavo padėti apmesti audeklą ir suriesti veleną. Kai mamutė nematydavo, man labai knietėdavo prie staklių prilįsti, bet neįgudęs audimas tuoj pasimato“, – pasakojo ponia Emilija.
E.Janušonienė dėkojo muziejininkams, kad jie atgaivino prieš 8 metus gimusią idėją įsteigti audimo mokyklėlę. Bet audėja pasikuklino, sakydama, kad ji mokanti tik vieną šimtąją dalį tų audimo paslapčių, kurias mokėjo amžinatilsį Valerija Vasiliauskienė. Ponia Emilija sako, jog tarybiniais metais ir jai pačiai, ir jos mamai teko labai daug ir sunkiai dirbti, tad prie audimo staklių likdavę vis mažiau laiko pasėdėti. Ir tik po vyro mirties viena pažįstama prikalbėjo imtis pačių geriausių vaistų nuo depresijos – audimo.
Kai dar gyva būdama V.Vasiliauskienė, prieš atguldama į ligoninę, per savo vyrą pasikvietė Emiliją ir pasakė jai norinti atiduoti brolio Petro Kazėno padarytas stakles, bet taip pat įpareigojo pabaigti austi šešianytį audeklą. Kad ir kaip Emilija dievagojosi nemokanti šešianyčiu austi, garsioji audėja pasakė: „turėsi išmokti“.
„Valerija sirgo, sveikatos nebeturėjo austi, ji tik pasakojo man, ką ir kaip daryti, o aš, grįžusi namo, ir vienaip, ir kitaip raizgiau, kol pabaigiau. Tai, ką iš jos išmokau, pamokysiu ir kitus, kiek mano jėgos leis“, – pažadėjo audimo mokyklėlės mokytoja, prašydama, kad būsimi mokiniai ją ne mokytoja, o tiesiog babyte vadintų.
Ponia Emilija rodė ant sienos pakabintą V.Vasiliauskienės pradėtą ir jos pabaigtą audeklą ir vis pajuokaudama prašė nepastebėti jos darbo klaidelių, kurių, beje, nė nesimatė.
Padovanojo šimtametę skarą
Audimo mokyklėlės atidarymo ceremonijoje dalyvavęs savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius prisipažino, kad austi tikrai nemokąs, bet pažadėjo, kad, jei išėjus į pensiją apims depresija, tikrai pabandys austi, juk iki to laiko Pasvalio apylinkėse bus daug naujų ir jaunų audėjų.
„Prieš tris metus Latvijos kaimelyje mačiau, kaip mažame namelyje latvių moterys audžia senovinius audinius ir pagalvojau: „o kodėl pas mus tokių amatų mokymo nesiimama?“ Šiandien džiaugiuosi, kad nesame latvių uodegoje. Aš tikiuosi, kad ši mokyklėlė tėra tik užuomazga kada nors susikursiančio kur kas didesnio senųjų amatų puoselėjimo centro. Linkiu sėkmės vykdant šią veiklą ir siūlau ieškoti galimybių, kaip pritraukti lėšų panašioms programoms įgyvendinti“, – sakė P.Petkevičius.
Savivaldybės tarybos narys Vilhelminas Janušonis linkėjo mokyklėlei nepritrūkti mokinių, pridurdamas, jog savivaldybė skatina ir palaiko Pasvalio krašto muziejaus įgyvendinamas idėjas.
Sėkmingų tolesnių projektų muziejaus darbuotojams palinkėjusi savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Stokienė dovanų įteikė savo močiutės Kleopatros Misevičiūtės-Urbonavičienės prieš 120 metų Rygoje pirktą skarą. Anot ponios Vidos, skrynioje gulėdamas geras daiktas sudulkės, sudūlės, o muziejaus patalpose jis dar ilgus dešimtmečius primins apie mūsų senolių nešiotus apdarus.
Garsios audėjos atminimą saugos darbai
Amžinatilsį Valerija Kazėnaitė-Vasiliauskienė austi išmoko būdama 13 metų. Ji yra sakiusi, kad austi išmokti, tai tas pats kaip ir vaikščioti, o prie audimo, kaip ir prie kiekvieno darbo, reikia pripratimo. O juk geriausios visų audėjų mokytojos buvo jų motinos, noriai savo dukroms perdavusios visas šio amato paslaptis.
Muziejininkės Rima Gradinskienė ir Vida Dodienė pasakojo, jog V.Vasiliauskienė niekada neskaičiavo savo audinių nei metrais, nei vienetais. Niekada neskaičiavo ir savo parduotų bei dovanotų darbų, o kažkada dar pajuokavo, kad jos audiniai net į kambarį netilptų, vienas ant kito sukrauti.
Žmonės, išsiilgę lietuvybės, prašydavo garsios audėjos išausti kiekvienam lietuviui brangius žodžius, rūpintojėlius, net smulkius užrašus ant tautinių juostų, rankšluosčių. V.Vasiliauskienei yra tekę išausti net Švedijos himną ir ji buvo vienintelė Pasvalio krašto audėja, mokėjusi išausti nuostabiausius vaizdus ir peizažus.
Garsios audėjos atminimą saugos ne tik muziejui jos dovanoti bestuvai, verpimo ratelis, siūlų maišai, bet ir šimto metų senumo, dar jos mamos austas didžiulis audinio ritinys bei daugybės Valerijos Vasiliauskienės ir jos mamos darbų paroda. Kaip prisistatymą, parodoje daug savo darbų eksponavo ir audimo mokyklėlės mokytoja E.Janušonienė.