Genų banko steigimui pritaria visi specialistai, tačiau jo šeimininkai patinka toli gražu ne visiems. Kyla pavojus, kad tarpusavio nesutarimai gali dar kartą atitolinti būtinos įstaigos įkūrimą.
Iki šiol išsaugoti senųjų veislių gyvulius ir paukščius mėginta mokant kompensacines išmokas jas pasiryžusiems auginti ūkininkams bei remiant pagrindines jų bandas, laikomas LVA Gyvulininkystės institute, valstybės įmonėje „Šeduvos avininkystė“, valstybės kapitalo žirgynuose – Vilniaus, Nemuno ir Sartų žirgynuose. Tačiau dėl senųjų veislių rūšių mažesnio produktyvumo kompensacijų neužtenka jų laikymo išlaidoms padengti.
Tad nėra ko stebėtis, kad nacionalinės svarbos, bet finansiškai nepelningų ar net nuostolingų gyvulių augintojų vis mažėja. Gerinti situaciją atsakingi specialistai bando dėl didesnių išmokų derėdamiesi su Europos Sąjunga.
„Artimiausiu metu bus daromos 2007-2013 metų Kaimo plėtros programos pataisos. Sieksime, kad kompensacinės išmokos laikantiesiems retųjų veislių gyvūnus ir paukščius būtų padidintos, o kuriamas centras pasitarnautų kaip papildoma priemonė genofondui išsaugoti“, – tikino Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus vedėjas Aleksandras Muzikevičius. Tačiau gražūs pažadai ūkininkų neguodžia, nes neduodančius pajamų gyvūnus šerti reikia kasdien.
„Kompensacijos – ne pagalba, bet pasityčiojimas! Vienai vištinei žąsiai, kurių iš viso auginu 135, per metus skiriama vos 11 litų. Esu apskaičiavęs, kad vienos ilgakaklės išlaikymas per metus atsieina mažiausiai 150 litų. Tikrai jų neauginčiau, bet varžo pasirašyta 5 metų sutartis“, – piktinosi „Valstiečių laikraščio“ kalbintas ūkininkas Algirdas Bielinis, laikantis vieną iš nykstančių sparnuočių veislių.
Pamatai yra
Gyvulininkystės instituto mokslinė sekretorė Rasa Nainienė patikino – Genofondo išsaugojimo centras neatsiras tuščioje vietoje, tvirti pamatai jau padėti.
„Dar 1993–1996 m. prof. Juozo Šveisčio iniciatyva Gyvulininkystės instituto mokslininkai rengė ekspedicijas, kurių metu nuošaliose šalies vietovėse ieškota išlikusių senųjų Lietuvos gyvulių ir paukščių veislių. Buvo suformuoti vietinių ir Lietuvos baltųjų kiaulių, šiurkščiavilnių avių, žemaitukų arklių, šėmų ir baltnugarių galvijų bandos ir vištinių žąsų pulkas, palaikoma jų genealoginė struktūra, atliekamas visapusiškas biologinių ūkinių savybių tyrimas, parengtos veisimo programos“, – prisiminė R.Nainienė. Ir tai tik dalis LVA Gyvulininkystės instituto entuziastų nuveiktų darbų.
R.Nainienė pasidžiaugė patyrusiais LVA Gyvulininkystės instituto darbuotojais, sugebėjusiais įvaldyti ir praktikoje pritaikyti eržilų spermos kriokonservavimą, kuris sėkmingai naudojamas žemaitukų arklių genofondui išsaugoti, taip pat ruošiami kitų žemės ūkio paskirties gyvūnų spermos bei embrionų kriokonservavimo metodai.
„Galima teigti, kad Genofondo išsaugojimo centrui paklotas tvirtas pamatas, tačiau, siekiant darbus toliau plėtoti, svarbu įteisinti jo veiklą“, – reziumavo baisogalietė.
Naudingas ir studentams
„Būtina išsaugoti ir tam tikrų veislių žirgus, kad turėtume savų, išskirtinių šių gyvūnų veislių. Priešingu atveju tapsime kitų šalių gyvulių veislių realizacijos rinka“, – dėl senųjų veislių išsaugojimo svarbos veislininkystėje abejonių neturi Nemuno žirgyno direktorius Arūnas Jurgaitis.
Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius Henrikas Žilinskas prisiminė, kad Genofondo išsaugojimo centrą norima įsteigti jau nebe pirmą kartą.
„LVA darbuotojai buvo sumanę steigti genų banką, kai vienu metu akademijoje laikyta įvairių veislių gyvūnų kolekcinė banda, bet, nepavykus gauti reikiamų investicijų specialiems pastatams įrengti, tos idėjos buvo atsisakyta“, – pasakojo LVA vadovas.
Anot H. Žilinsko, Genofondo išsaugojimo centras prie LVA Gyvulininkystės instituto bus visapusiškai naudingas, nes jo teikiamomis paslaugomis galės naudotis ne tik mokslininkai, bet ir studentai bei asociacijos.
Kritikos strėlės
Nors atrodytų, kad visi, suinteresuoti išsaugoti nykstančias senąsias gyvulių veisles, turėtų tik džiaugtis tvirta paspirtimi bendro tikslo link tapsiančiu Genofondo išsaugojimo centru, aštrių kritikos strėlių nestinga.
„Iš esmės pritariu Genofondo išsaugojimo centro steigimo idėjai, bet... Iki šiol dalį lėšų mūsų žirgynui skirdavo Žemės ūkio ministerija, tačiau tų pinigėlių kiekvieną kartą ant kelių atsiklaupus tekdavo maldauti. Neįsivaizduoju, kaip čia viskas bus. Teko girdėti kalbų, kad dabar būsime finansuojami tiesiogiai Genofondo išsaugojimo centro. Bet jei finansavimą jis skirstys – LVA Gyvulininkystės institutas pusę biudžetinių lėšų pasiims sau“, – nerimavo ilgametis Vilniaus žirgyno vadovas Stasys Svetlauskas.
Šiuo metu Vilniaus žirgyne laikomi 85 senojo tipo žemaitukai, 36 stambūs žemaitukai ir 3 Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Žirgyne taip pat veikia spermos ėmimo, kriokonservavimo, kumelių sėklinimo laboratorija. „Praktiškai pas mus jau yra ir vadinamasis spermos bankas, tačiau kol mūsų valstybėje nėra gyvūnų įstatymo, jo įforminti negalime. Vadinasi, negalime būti tikri ir dėl pilno bei laiku gaunamo finansavimo, taip reikalingo mūsų veiklai vystyti“, – svarstė S.Svetlauskas, atvirai vengdamas pasakyti, kad Genofondo išsaugojimo centras galėjo būti įsteigtas ir jo vadovaujamame žirgyne.
Prieštaringai vertinamo Genofondo išsaugojimo centro įkūrimui ir veiklos vykdymui finansuoti iš Specialiosios kaimo rėmimo programos numatyta skirti 900 tūkst. Lt. Šie, palyginti dideli pinigai (juos, matyt, norėtų gauti ne viena galinti įsteigti Genofondo išsaugojimo centrą įstaiga) ir gali tapti kliūtimi naujam centrui Baisogaloje įkurti.
