Pakirto sumažėjusios išmokos
Linų ūkį krizė ištiko 2004 metais, kai linų augintojus pasiekė beveik trečdaliu mažesnės išmokos. Derybose su ES nustatytas bazinis javų derlingumas (2,7 t/ha), nuo kurio priklauso subsidijų dydis, buvo itin nepalankus linų augintojams.
Paskata auginti linus iki Lietuvos stojimo į ES žemdirbiams buvo kur kas didesnė. Linų augintojai iš šalies biudžeto gaudavo iki 1500 Lt/ha (priklausomai nuo derlingumo). ES išmokos nesiekia 600 Lt/ha. Sumažėjus subsidijoms, pradėjo sparčiai mažėti linų plotai. Ant bankroto slenksčio atsidūrė linų perdirbėjai.
Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė susikrimto, kad Lietuvos jau nebegali pristatyti kaip linų augintojų krašto, ir žadėjo linininkams mesti gelbėjimosi ratą.
Buvo sukurta linininkystės gaivinimo programa, tačiau linų ūkio iš duobės ji neištraukė.
Įprato „auginti“ paramą
Žlungant linų ūkiui, prakalbta, kad augintojai, gaudami solidžias valstybės subsidijas, miegojo ant laurų.
„Bėda ta, kad mūsų žemdirbiai įprato auginti ne linus, o paramą. Tad sumažėjus paramai, sunyko ir linai. Pvz., prancūzai, belgai dėmesį skiria linų kokybei. Jie gauna 8 t/ha, o linų pluošto išeiga – 18 proc. O mūsų augintojai išaugina vidutiniškai 3 t/ha, pluošto išeiga – tik 8 procentai“, – „Valstiečių laikraščiui“ pareiškė Ukmergės rajono ūkininkų kooperatinės bendrovės „Linų agroservisas“ gamybos vadovas Arvydas Kuliavas.
Tuo tarpu linų augintojai priekaištaudavo perdirbėjams dėl pasenusių linų perdirbimo linijų ir nenašaus darbo. Vienas ūkininkas padarė eksperimentą. Tuos pačius linų šiaudelius davė perdirbti Lietuvos perdirbėjams ir prancūzams. Pastarieji gavo 17 proc., o vietos perdirbėjai tik 9 proc. pluošto išeigą.
Kooperatyvas netapo gelbėjimosi ratu
Akivaizdu, kad ir ūkininkams, ir perdirbėjams reikėjo tobulėti. Ukmergiškiai 2000 metais nusprendę įsteigti kooperatyvą „Linų agroservisas“, kuris ir augintų, ir perdirbtų linus. Juolab kad ir perdirbėjams skiriamos subsidijos.
Kooperatyvas augino 300–400 ha linų, įsigijo linams auginti reikalingos technikos, iš Prancūzijos atsivežė našią linų perdirbimo įrangą – dvi ilgo pluošto ir vieną trumpo pluošto linijas. Planavo kasmet perdirbti 4–5 tūkst. tonų linų šiaudelių.
Tačiau ir suvienytomis jėgomis išlaikyti linų ūkio nepavyko. Sumažėjusios išmokos pakirto ukmergiškių entuziazmą auginti linus. Šiemet jie jau nebesėjo šios kultūros.
Tačiau ukmergiškiai sumontavo perdirbimo linijas, dabar derina jų paleidimą. Jau išbandė trumpo pluošto liniją, vėliau ketina paleisti ir ilgo pluošto perdirbimo įrangą. Pasak A.Kuliavo, kooperatyvas nuo 2005 metų turi apie 1000 tonų šiaudelių žaliavos, kurią, dirbant viena pamaina, perdirbtų per 8 mėn.
Neatlaiko Kinijos konkurencijos
Vienas didesnių šalies linų augintojų entuziastų, Ukmergės rajono ūkininkas Valentinas Genys įžvelgia kelias linų ūkio žlugimo priežastis. „Viskas susidėjo vienu metu: ir mažos išmokos, ir kritusios pasaulinės pluošto kainos, ir linams nepalankūs orai. Kai iš vieno linų ha patiri 1000 litų nuostolių, entuziazmas baigiasi“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė jau keletą metų linų nebeauginantis V.Genys.
Linininkai pastebėjo, kad linų plotai sumažėjo ir Europoje. Mažiau linų sėjo net patyrę linų augintojai prancūzai. Europiečiams sunku atlaikyti Azijos šalių, ypač Kinijos, konkurenciją.
Šios konkurencijos šiemet neatlaikė ir didžiausia lininių tekstilės gaminių gamintoja ir eksportuotoja Lietuvoje bei Baltijos šalyse Panevėžio bendrovė „Lino audiniai“.
Nori išlaikyti linų sėklą
Šiemet linus dar sėjo (34 ha) Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stotis. Jos direktorius Audrius Zalatoris sakė, kad Upytės bandymų stočiai reikia išlaikyti linų sėklą, jeigu šis sektorius ateityje atsigautų.
„Tačiau greičiausiai kitąmet linų nebesėsime, nes niekas mums jų neperdirbs“, – tvirtino A.Zalatoris.
Upytės augintojai linų šiaudelius parduodavo netoliese įsikūrusiam prancūzų bei italų kapitalo UAB „Linestus“ gamybos padaliniui. Šios įmonės savininkai puoselėjo viltis išlaikyti linų auginimą bent nedidelėje teritorijoje. Siūlė ūkininkams auginti ekologiškus linus. Tačiau, atrodo, ir jų planai žlugo.
Viltys – dilgėlės ir kanapės
Vis dėlto ūkininkai, atsisakę nacionalinės kultūros, linų auginimo technikos neišmetė.
Modernesnes linų perdirbimo linijas įsigijusios bendrovės tikisi, kad jas galės pritaikyti kanapių ar dilgėlių pluoštui perdirbti. Ukmergiškiai jau bandė perdirbti dilgėles, sako, visai neblogai pavykę.
Upytės bandymų stotyje tiriamos pluoštinių dilgėlių auginimo ir dauginimo Lietuvoje galimybės. Bandymų stoties laukuose taip pat stebima, kaip mūsų klimato sąlygomis auga kanapės.
Komentarai
Paveikė ir mados tendencijos
Rimantas Lipskas, Žemės ūkio rūmų Augalininkystės skyriaus vedėjas
Linininkystė žlugo dėl kelių priežasčių – sumažėjo išmokos, linų perdirbėjai neišsilaikė rinkoje, keičiasi pasaulinės mados tendencijos. Sakoma, kad 2–3 metus natūralus pluoštas būna madingas, paskui – nemadingas. Tai veikia ir augintojus, ir perdirbėjus, ir tekstilininkus.
Prie linų ūkio žlugimo prisidėjo ir prastos gamtinės sąlygos, todėl priekaištai žemdirbiams dėl prastesnės linų kokybės ne visai pagrįsti. Perdirbėjai taip pat nesugebėjo pigiai pagaminti pluošto.
Linai dar mėlynuos šalies laukuose
Ona Juknevičienė, Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė
Linų – pluoštinių ir sėmeninių – šiemet deklaruota 385 ha. Šalyje yra keli kooperatyvai („Pakruojo linai“, „Jurbarko linų verslas“), kurie dar augina ir perdirba linus. Manau, kad ir kitąmet jie juos dar sės.
Aišku, linų auginama nepalyginti mažiau nei prieš stojimą į ES. Iki 2004 metų už linus buvo mokamos didelės subsidijos, o už grūdus išmokų nebuvo. Dabar javus pelninga auginti. Ūkininkai skaičiuoja ir iš patriotizmo nacionalinės kultūros neaugina, o sėja grūdus, rapsus.
Tačiau, manau, kad tokia situacija – laikinas dalykas. Kai išmokų nebeliks, linai turėtų atsigauti ir mėlynuoti dideliuose plotuose.
