Panašių dirvožemio savybių lauke numatomiems auginti augalams reikia apskaičiuoti azoto, fosforo, kalio trąšų normas, pasitikslinti magnio, sieros, mikroelementų, kalkinimo poreikį.
Apskaičiuotam maisto medžiagų kiekiui reikia parinkti konkrečias trąšas. Tręšiant vienanarėmis trąšomis, tai nesunku.
Skaičiavimai pasunkėja naudojant organines ar mineralines kompleksines trąšas. Suderinti trąšų poreikį su kompleksinėse trąšose esančiu trijų elementų (azoto, fosforo, kalio) kiekiu sunku, dažniai net neįmanoma. Įterpus reikiamą kiekį kurio nors vieno elemento, kito ar dviejų elementų trūks arba bus per daug.
Azoto kiekį paskirstyti lengviau – dalis jo atseikėjama pagrindinio tręšimo metu su kompleksinėmis trąšomis, dalis – augalų vegetacijos metu. Tačiau esamas trąšų sortimentas lemia, kad fosforo arba kalio į dirvą įterpiama daugiau nei reikia. Mažiausia blogybė – nesuderinamą kiekio skirtumą palikti kaliui, nes, palyginti su kitais, šio elemento trąšos mažiausiai efektyvios (išskyrus kaupiamąsias kultūras). Be to, drėgnais metais augalai jį gerai pasisavina iš dirvos.
Rinkdamiesi kompleksines trąšas, žemdirbiai mažiausiai dėmesio skiria fosforui, todėl jo į dirvą įterpiama daugiau nei reikia. Kaip rodo LŽI Agrocheminių tyrimų centro 2006–2007 m. Šiaurės Lietuvos ūkių laukuose atlikti fosforo balanso tyrimai, hektarui ploto įterpiama vidutiniškai 17 kg daugiau fosforo (P2O5) nei reikia, o intensyvios gamybos ūkiuose – net 30–40 kg daugiau.
Per daug fosforo
Pirma – tai nuostolis augintojui, nes fosforas – brangiausias. Jo įterpus 20 kg/ha daugiau nei reikia, veltu išmetama maždaug 150 Lt/ha, o normą viršijus 40 kg/ha – 300 Lt.
Antra – fosforo perteklius iš dirvožemio išsiplauna į drenažo vandenis, paskui – į upes, ežerus, Baltijos jūrą ir kartu su azotu sukelia eutrofikaciją – vandens telkinių užžėlimą, dumblių išplitimą. Šiaurės Lietuvos Lielupės baseino teritorijoje pastaraisiais metais atlikti tyrimai parodė, kad iš drenažo ištekančiame vandenyje fosforo kiekis viršijo eutrifikaciją sukeliančią normą. Ji viršyta net trijuose ketvirtadaliuose stebėjimo taškų. Geresnė padėtis buvo tik Biržų rajono karstinėje zonoje, kur ribojama intensyvi žemės ūkio gamyba.
Trečia, pastaraisiais metais Lietuvoje fosforo trąšų gamybai naudojami ne tik ekologiškais vadinami Kolos pusiasalio apatitai, bet ir kadmio turintys Šiaurės Afrikos telkinių fosforitai. Be to, fosforo bei jo trąšų įvežama iš kitų šalių, kuriose kadmio taip pat nemažai, o kai kada net labai daug. LŽI Agrocheminių tyrimų centro laboratorijoje prieš 3-5 metus fosforo trąšose nustatydavome 1–15 Cd mg/kg P2O5, o dabar – dažnai 20–60, o kai kada net daugiau kaip 100 Cd mg/kg P2O5.
Šiai problemai daug dėmesio skiria Skandinavijos šalys, Austrija, Vokietija. Pvz., Suomijoje norminiais dokumentais nustatyta, kad mineralinėse trąšose kadmio gali būti ne daugiau kaip 21,5, Švedijoje – 43, Danijoje 47 Cd mg/kg P2O5. Lietuva šiuo klausimu nuomonės neturi. Ne visada net nurodoma, kokie kadmio kiekiai yra atskirose fosforo trąšų partijose.
Esant 50 kg/ha fosforo tręšimo lygiui, o fosforo trąšose daugiau kaip 40 mg Cd/kg P2O5, ilgainiui kadmis kaupiasi dirvožemyje, nesunkiai patenka į augalus, vandenis. O jį išvalyti – labai sudėtinga, todėl daugelis šalių siekia išvengti dirvožemio taršos. Tai turėtų rūpėti kiekvienam laukų šeimininkui.
Kiek kompiuterinių programų, tiek rezultatų
Tręšimo planą ūkininkai sudaro, jei netingi. Keista, tačiau ne taip retai ūkiuose šį darbą atlieka buhalteriai. Jie skaičiuoti moka, tačiau neturi supratimo apie trąšas, dirvą ir augalus. Daugelis pasitiki kompiuterinėmis tręšimo programomis, tik niekas nežino, kokie duomenys jose slypi. Matyt, tikslinga būtu tokias programas atestuoti kaip kitose šalyse.
2006–2007 m. palyginus 11 Vidurio ir Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos, tręšimo programas paaiškėjo, kad dirvožemio agrocheminių savybių vertinimas, planuojamo derliaus ir trąšų skaičiavimai skirtingose šalyse ženkliai skiriasi. Lietuvos LŽI Agrocheminių tyrimų centro, Vengrijos bei Austrijos tręšimo programų apskaičiuoti trąšų kiekiai beveik sutapo, tačiau mūsų kaimynų latvių tręšimo programa tiems patiems laukams fosforo bei kalio trąšų normas skaičiavo pusantro karto, o kai kada – kone dvigubai didesnes. Kurioziškas buvo vieno ėminio iš Šilalės rajono tyrimas. Dirvožemiui, kuriame pH buvo 4,4 ir labai mažai fosforo bei kalio, kai kurios šalys trąšų normas skaičiavo 8 t/ha kviečių derliui, nors realiai galima gauti tik apie 3 t grūdų.
Atkreiptinas dėmesys, kad mūsų šalyje nepakankamai įvertinama magnio reikšmė. Kitose šalyse ji prilyginama azotui, fosforui bei kaliui, tam yra paruoštos tręšimo magniu rekomendacijos.
Pamiršti dalykai
Didelį derlių išauginti galima tik gerai sukultūrintoje dirvoje, o jos derlingumo didinimas pagrįstas ne vien brangiomis mineralinėmis trąšomis. Dirvos kultūrinimas – ilgametis ir nuoseklus darbas.
Svarbiausia, kad dirvoje nemažėtų organinių medžiagų, t. y. humuso. Ten, kur nedaug humuso, paprastai yra mažiau maisto medžiagų, prastesnė mikroorganizmų veikla. Priemonių, kaip papildyti dirvožemyje organinių medžiagų atsargas, ne taip jau mažai.
Tai mėšlas, kurio šiuo metu daug susikaupia gyvulininkystės kompleksuose, taip pat mėsos perdirbimo įmonių pagaminti kaulų miltai (juos pirmieji suskubo panaudoti Lietuvoje ūkininkaujantys ūkininkai iš užsienio), cukrinių runkelių fabrikų defekatas (jį kaip mat išgraibsto Danijos ūkininkai), sapropelis, kompostas ir patys augalai – daugiametės ankštinės žolės (dobilai, liucernos). Nederlingose dirvose tinkama priemonė yra žalioji trąša, kai augalai sėjami aparimui. Dirvoje papildyti organinių medžiagų kiekį galima apariant tarpinius augalus, skirtus žiemos laikotarpiui. Tai praktikuojama Vakarų Europos šalyse, siekiant žiemą sumažinti nitratų išsiplovimą iš dirvos.
Visa tai prisideda prie taršos mažinimo ir padeda sutaupyti azotui. Kokias organines trąšas naudoti, lemia ūkio galimybės, tačiau svarbiausia, kad jos į dirvą patektų nors kartą per ketverius metus.
Du trečdaliai – rūgščių
Kalbėdami apie dirvos kultūrinimą, negalime nutylėti ir jos degradacijos reiškinių. Lietuvoje svarbiausias – dirvų rūgštėjimas. Taisyklė paprasta: jei dirva rūgšti, didelio derliaus negausi, kad ir kiek bertumei mineralinių trąšų.
Mūsų šalyje du trečdaliai dirvų yra rūgščios reakcijos ir apima Žemaitiją bei Pietryčių Lietuvą. Anksčiau šiose dirvose augalų derliai buvo maži, dalis plotų visai nebuvo naudojama žemės ūkio gamybai. Šių dirvų reakcijai sureguliuoti XX a. 7–9 dešimtmečiais buvo skirtos didžiulės lėšos, daugelį metų Lietuvoje buvo kalkinama net po 200 tūkstančių hektarų dirvų.
Tačiau jau penkiolika metų, kai kalkinimo darbai sustojo ir dirvų reakcija pamažu grįžta į ankstesnes ribas. Šis procesas artimiausiais metais dar labiau pagreitės, taigi didelių derlių (ypač kviečių, miežių, rapsų ar cukrinių runkelių) be dirvų kalkinimo vargu ar verta tikėtis.
Dirvų rūgštėjimas vyksta dviem etapais: pirmuoju padidėja augalams žalingų vandenilio jonų koncentracija, antruoju – dėl rūgštumo didėja aliuminio bei mangano judrumas, kuris toksiškai veikia augalus. Liūdnai šiandien kai kur atrodo Šilutės, Raseinių, Plungės ir kitų rajonų laukai, kuriuose augalai sumenkę būtent dėl rūgščios dirvos reakcijos. O augintojas triūso įdėjo: pirko sėklas, trąšas, dirbo žemę. Todėl šiandien šiek tiek avantiūristiškas atrodo užmojis Vakarų Lietuvoje plėsti rapsų plotus biodyzelino gamybai. Lietuva, matyt, bus vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje dirvos nekalkinamos.
Kasmet iš hektaro išsiplauna 200–300 kg kalcio, todėl šį kiekį kompensuoti Vakarų ir Rytų Lietuvoje būtina. Mes dirvas kalkiname iki pH 5,5, tačiau daugelis Europos šalių – iki pH 6,1, o vokiečiai, lenkai, čekai, slovakai daugeliu atveju net iki 6,6. Kalkinimas nėra brangus: dirvą dera kalkinti kartą per 5 metus 3 t/ha kalcio karbonato norma, o nesupakuoti dolomitmilčiai gamykloje be PVM kainuoja tik 16 Lt.
Norėčiau, kad kiekvienas žemdirbys pamąstytų, kaip naudoja trąšas ūkyje ir pagalvotų apie slypinčius rezervus bei perspektyvą.
