Daugiau verslininkė negu ūkininkė

Be veislinių ir mėsinių galvijų bandos, moteris daugiau nieko nelaiko. Nieko nesodina, nesėja ir nepjauna. Šiuo metu verslininkės laukuose ganosi 56 veisliniai ir mėsiniai galvijai. Pirmuosius gyvulius iš Vokietijos atsivežė 2003-iaisiais. Tuomet už telyčią mokėjo 5 tūkst. litų, už bulių – 8 tūkst. Dalį mokėjo savais pinigais, dalį išlaidų padengė valstybė. Atrodytų, priauginti tiek galvijų per keletą metų – daug.

„Tokia banda per maža, kad verslas būtų pelningas. Reikėtų dar bent tiek pat auginti“, – sakė M.Milaševičienė.

Pasak moters, pernai iš galvijų verslo ji uždirbo vos 20 tūkst. litų. Tai, suprantama, – ašaros.

„Supirkėjai moka centus, prieš tris savaites mokėjo vos 4,5 lito už gyvojo svorio kilogramą. O mūsų užaugintų galvijų skerdienos šalies parduotuvėse nerasite, ji keliauja į užsienį“, – apgailestavo verslininkė, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos, vienijančios per 150 augintojų, narė.

Kooperuotis niekas neskuba

Pasak M.Milaševičienės, norint išvengti mėsos perdirbėjų diktato, reikėtų kooperuotis.

Viena iš opiausių mėsinės galvijininkystės problemų – gyvulių realizacija. Tačiau augintojai kooperuotis, pasak ponios Marijos, neskuba – gąsdina nario mokestis (10 tūkst. Lt), trūksta vieningumo ir susikalbėjimo.

„Tačiau šiandien jau ir dideles bandas turintys ūkininkai skundžiasi, jog išgyventi iš šio verslo tampa vis sunkiau“, – sakė moteris.

Anot jos, ir mėsos perdirbėjai nesuinteresuoti, kad kurtųsi kooperatyvai – jiems tai būtų nenaudinga. M.Milaševičienė neslėpė, jog ji pati išgyvena iš išmokų, gaunamų už žemę. Jos ūkis – ekologinis. Pernai ji deklaravo 13 ha žemės ūkio naudmenų.

„Kasdien viskas brangsta, ypač degalai, didėja ir kitos sąnaudos. Jeigu ne išmokos – bankrutuočiau“, – sakė ponia Marija.

Neseniai moteris iš vienos žemės ūkio technika prekiaujančios firmos už 55 tūkst. litų (be PVM) nusipirko nenaują „Ford“ markės traktorių.

„Po kelių dienų jis sugedo. Garantinė priežiūra senai technikai neteikiama, traktorių pardavusi firma – kitame Lietuvos krašte. Meistras atvažiuotų, bet vienas kilometras kelio – 5 Lt, valanda darbo – 90 Lt“, – apie savo bėdas pasakojo moteris. Laimė, netoliese gyvenantis sūnus Stasys šiek tiek išmano apie techniką.

Apie lietuvišką pavydą

Norint plėtoti šį verslą, reikia turėti nemažai žemės. Nuosavos žemės ponia Marija turi vos kelis hektarus. Kitą nuomojasi.

Ji jau senokai pareiškė norą iš valstybės išsipirkti laisvos žemės, ji jau atmatuota, tačiau viskas įstrigo. Ponia Marija sakė negalinti atsistebėti ir kai kurių žemės savininkų mąstymu.

„Aplink daug dirvonuojančios žemės, bet kai paprašai parduoti ir pasiūlai gerą kainą, – nesutinka“.

Moteris sakė, jog užsiimti verslu kaime sunkiau nei mieste dar ir todėl, kad provincijoje daugiau pavydo ir nepasitikėjimo.

Pabėga į mišką

Ypatingos priežiūros veisliniai ir mėsiniai galvijai nereikalauja. Jie ėda net Sosnovskio barščius, kurių šiuose kraštuose apstu.

Vasarą jie būna aptvaruose, ganomi elektrinio piemens, žiemoja laikinuose aptvaruose.

„Būna, kad ima ir pabėga į mišką. Tuomet einu ieškoti“, – pasakojo moteris. Ieškoti gyvulių jai padeda laikomi trys šunys.

Pasak verslininkės, labiausiai ji kenčia nuo vagių ir medžiotojų. Pastariesiems žvėrių varymo metu trukdo viela aptverti dideli plotai, tad jie dažniausiai nesivargina ir ją nukerpa.

Ar, esant tokioms nepalankioms šio verslo aplinkybėms, moteris nežada jo atsisakyti? „Visokių minčių būna, bet sustabdo meilė šiems galvijams“, – sakė M.Milaševičienė.