Kaimo „deimančiukai“
Patys tikriausi kaimo „deimančiukai“, – nusprendžia bent kartą apsilankiusieji pas 83-ejų Onutę ir devyneriais metais vyresnį Domininką Tunkevičius.
Jų trobelė pamiškėje iš tolo patraukia užklydėlio į atokų Virsnų kaimą akį – žydintys gėlynai, pūpsantys akmeniniai grybukai ir ideali tvarka jaukiame po obelų šakomis besislepiančiame kiemelyje taip ir masina praverti vartelius.
„Mano arklį atiduokit“, – siekdama lazdos pašmaikštauja Onutė. Be dviejų savo palydovių lazdų O.Tunkevičienė – nė žingsnio. Savo kojomis tvirtai atsistoti ant žemės nebeleidžia susidėvėję abiejų klubų sąnariai. Kažkada jau buvo pasiryžusi netgi gultis ant operacinio stalo, bet kai pasidejavusi gydytojui vietoj padrąsinimo išgirdo tik šiurkštų atkirtį apsisprendė, kad jokių chirurgų jau nereikia – gyvens taip, kaip likimas duos. Ir dėl to visai nesigaili, nors ir tenka ramsčiuotis iš karto dvejomis lazdomis.
„Trys draugės tokias operacijas darėsi. Nors už mane ir jaunesnės, bet visos jau po velėna“, – sako moteris.
Sunkiai vaikštanti Onutė negali nestebinti savo atkaklumu: gėlynai išpuoselėti, tarp puikiai augančių daržovių nematyti nė žolytės.
„Vietoje negaliu nusėdėti – keliais ropoju, bet raviu. Kitų netrukdome – patys su seneliu viską pasidarome: ir sėjame, ir sodiname, ir ravime“, – raškydama žirnius lauktuvėms kalba O.Tunkevičienė.
Namuose – rankdarbių muziejus
Tunkevičių trobelėje akys raibsta nuo per gyvenimą prikurtų ir sukauptų Onutės rankdarbių. Virš kiekvienų durų dzinguliuoja iš spalvotų karoliukų šeimininkės suvertos užuolaidėlės. Anksčiau tokios puošusios ir langus, bet kad anūkams labai jau magėjo tuos karoliukus apžiūrėti. Ant lovų pūpso taip pat raudonais, rausvais, geltonais, baltais karoliukais siuvinėtų pagalvėlių kalnai. O.Tunkevičienė prisimena buvus vargo su jomis, mat karoliukus gaudavusi be skylučių – pačiai tekdavo dar ir jas badyti.
Namus O.Tunkevičienė išpuošusi pačios siuvinėtais kilimais. Jais ne tik sienos nukabinėtos, bet ir grindys išklotos. Netgi kiekviena kėdė pagražinta kilimėliais – siuvinėtais maišais. O kiek dar kojinių ir kitų grožybių slypi spintose, Onutė nė neskaičiuoja.
„Būdavo, pamatau kur kokį raštą, išsipaišau ir siuvinėju. Kilimą sienai per kelias dienas baigdavau. Tie rankdarbiai – neapsakoma atgaiva sieliai. Anksčiau labai daug siuvinėdavau, megzdavau, dabar akys jau nebemato. Visiems išdalinu, ką esu sukūrusi“, – kilodama įvairiausiais raštais išmargintus kilimus pasakoja O.Tunkevičienė.
Nors akys nebeleidžia tokių įmantrybių kurti, ji savo talentą išnaudoja bent teptuku brūkštelėdama per Domininko nupintus krepšelius – išmargina juos įvairiausiomis spalvomis.
Suviliojo uniforma
Domininko krepšeliai žinomi toli ne tik savame kaime – ypač lengvučiai, pinti ne iš lanksčių karklo vytelių, o lazdyno karnų. „Gaspadorius“ neskaičiuoja nei kiek, nei kam juos išdalinęs. Tik širdį paglosto matant kaimynės gėlyne pūpsantį didžiulį paties pintą krepšį su gėlėmis.
„Liepos 16-ąją jau 62 metai, kaip abu gyvenam“, – meiliai žvelgdama į vyrą pasidžiaugia Onutė.
Nors Tunkevičiai sakosi serialų nemėgstantys žiūrėti, vietoj jų verčiau „karusę“ vakarais supliekiantys, tačiau juodviejų meilės istorija tiktų jaudinančio filmo siužetui.
Iš Obelių Rokiškio rajone kilusiai Onutei tebuvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt, kai atvykusi pasisvečiuoti pas dėdę į Virsnų kaimą sutiko Domininką.
„Tunkevičius su ta savo geležinkelininko uniforma, žvaigždutėmis apkabinėta, suviliojo“, – pokštauja Onutė.
Tą girdėdamas Domininkas tik šypteli į barzdą: pogražė buvo – pakalbinau ir prilipau kaip musė prie medaus.
Tėvų nepaklausė
Nors, anot Onutės, jaunikių jai netrūkę, o močiutė netgi jau buvo nužiūrėjusi tinkamiausią į vyrus, tačiau vos keletą kartų per porą savaičių susitikusi su Domininku pasiryžo visą gyvenimą ir džiaugsmais, ir vargais tik su juo dalytis. Vestuvės nebuvusios nei prašmatnios, nei išskirtinės – „šliūbą“ ėmė Obeliuose prie altoriaus palydėti tik liudininkų poros.
„Gal ir gerai, kai vaikai tėvų nepaklauso – tada nėra ko kaltinti, jei kas ne taip. O širdžiai neįsakysi – žiūrėk, ką vaikas daro, bet tylėk“, – gyvenimiška išmintimi dalijosi O.Tunkevičienė, ištekėjusi pirmoji iš penkių seserų.
Domininkas kilęs iš dar gausesnės šeimos – augęs su septyniais broliais ir viena seserimi.
„Sunkiai jis augo. Vietoj mokslų piemenauti turėjo, todėl tik keturias klases ir tebaigė. Įsivaizduokit, kaip jis vargo, jei vaikui ant kojų nuo drėgmės kelnės pūdavo. Bet kai ištekėjau, buvome aštuonios brolienės – kaip mes sutikdavome!“ – pasakojo Onutė.
Tiesa, Domininkas prasitaria tėvelį buvus tikru šelmiu – turėjęs tris žmonas ir net 21 atžalą. Nors visi vieno tėvo vaikai, bet pavardės susimaišė: broliai ir seserys šaukiami ir Tunkevičiais, ir Tonkevičiais.
Likimas lėmė laidoti vaikus
Domininkui ir Onutei prakalbus apie savo atžalas skruostais ima riedėti ašaros. Vaikus jiems teprimena juodais kaspinais perrištos nuotraukos.
Vienam mažutėliui buvo lemta išgyventi vos du mėnesius, kitą difterija pasiglemžė trejų metukų. Tėvams krito lemtis laidoti ir paskutinį savo sūnų – 48-erių Vincą. Onutė svarsto, kad stiprų, tvirtą vyrą pakirto įtampa, išgyventa išsiskyrus su žmona. Ne tik šeimos, bet ir galimybės matyti savo vaikus netekęs vyras netrukus susirgo cukriniu diabetu, pasibaigusiu koma ir – mirtimi.
„Sarmata girti savo vaiką, bet tikrai labai geras buvo. Net batus siūdavo, o kiek dėžučių yra išdrožęs, langinių išgražinęs“, – žvelgdama į sūnaus nuotrauką pasakojo Onutė.
Tunkevičių didžiausias džiaugsmas ir paguoda senatvėje – dvyniai anūkai ir keturi proanūkiai. Už tai, kad juos turi, Onutė sako visada liksianti dėkinga anūkų žmonoms. Mat jei ne jos, artimiausi žmonės gal niekada taip ir nebūtų susitikę.
„Kai sūnus išsiskyrė, penkiolika metų anūkų nebuvome matę, kol jų žmonos mus surado. Dieve, kokios jos geros moteriškės! Kokie jos papuošalai!“ – dėkinga Onutė. Dabar į pamiškėje prie pat geležinkelio stotelės besiglaudžiančiame Tunkevičių kieme dažnai sukrykštauja mažųjų proanūkių balsai.
Kortos geriau nei serialai
„Mums labai gera gyventi, esame labai laimingi“, – vis kartoja Onutė. Net palinkėjus sveikatos sunkiai vaikštanti moteris mosteli ranka: daugiau nei Dievulio duota niekas negyvena.
Domininkas, priminęs pasaką, kaip vis ilgesnio gyvenimo norėjusiam žmogui Dievas pridėdavęs gyvūnų metus, pajuokauja dabar jau gyvenantis beždžionės gyvenimą. „Taigi kaip mes beatrodom – kaip beždžionės“, – geros nuotaikos nestokoja šeimininkas.
Dviese gyvenantys senukai tikina, kad jiems niekada nebūna nuobodu. Kartu į vos už kelių šimtų metrų esantį miškelį pamažu nukulniuoja – Onutė grybą pamato, o Domininkas išrauna, abu į kartą per savaitę atvažiuojančią parduotuvę, sustojusią prie pat kiemo vartelių, žingsniuoja. Ji – nešina pinigine, jis – krepšiais pirkiniams. „Mes abudu dar ir padainuojam, tik žiūrim, ar po langais kas nesiklauso, paskui sakys, kad seniams visai kvankt“, – prasitaria Onutė.
Televizoriaus vakarais senjorai neskuba jungti – verčiau dviese papolitikuoja ar kortomis sulošia.
„Net tris kortų malkas turim!“ – pasidžiaugia moteris.
Onutei pasididžiavus, kad sėkmė kortuojant ją lydi dažniau nei vyrą, Domininkas supratingu žvilgsniu pervėręs žmoną šypteli: net ir per televizorių rodo, kad moterys meluoja geriau.
Domininkas ir Onutė gyvenimą sau skaidrina vienas kitam žerdami anekdotus, linksmas istorijas ar šmaikščius eilėraštukus.
„Kai tau 20 metelių, vyrai klaupiasi ant kelių, o kai dar trys praslinksta, visi vyrai prieš tave linksta, bet kai dar porą – niekam nebelieka noro“, – eilėraštį apie davatka tapusią senmergę deklamuoja vyrui šmaikštumu nenusileidžianti Onutė.
Sutuoktiniai prasitaria šiomis dienomis bus ypatingai pagerbti, mat esą pakviesti ne šiaip į svečius, o pas pačius dvarininkus į tikrą dvarą!
Mat dvarininko Komaro palikuonės Komaraitės sumaniusios į giminės dvarą Pauliankoje pasikviesti Tunkevičius.
„Vaikystėje su Komaraitėmis kartu lakstė – kaip jam bus įdomu į tas vietas sugrįžti. Bet ir aš kartu važiuosiu – niekur jo vieno nepaleidžiu. Aš taip jį saugau, mat kaime visos našlės, o senelis – mano papuošalas!“ – meiliai pajuokauja Onutė.
