Papilio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Edita ir buvęs technologijų mokytojas Gintaras Lansbergai - žinomi Biržų krašto šviesuoliai. Toks titulas jiems suteiktas ir konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2006“ - už nenuilstamą krašto, kuriame ryškius pėdsakus paliko didikai Radvilos, paveldo gaivinimą, darbą su moksleiviais.

Apdovanojimų, pagyrų biržiečiai yra sulaukę ir už aplinkos tvarkymą bei puoselėjimą.

Edita ir Gintaras jau penkiolika metų gyvena dar XX a. pradžioje statytame mūriniame raudonų plytų pastate, buvusioje Pakalninės mokykloje, kurioje 1916-1919 m. mokytojavo ir gyveno poetas Kazys Binkis. Regis, kūrybinga poeto dvasia ten ligi šiol gyva.

Papiliečių kūrybingumas pasireiškia puoselėjant gėlynus, kuriant alpinariumus, komponuojant etnografines detales, kaupiant įvairius senovės rakandus, gilinantis į krašto paveldo subtilybes.

Kūrė kartu su mokiniais

Lansbergai yra įsikūrę antrame buvusios mokyklos aukšte. Pirmame – poeto K.Binkio memorialinė ekspozicija ir etnografinis muziejus (oficialiai tokio statuso neturi).

„Etnografinė ekspozicija įrengta kartu su mokiniais. Anksčiau mokykloje organizavome projektą „Materialinė liaudies kultūra“, taip pat prisijungė technologijų, kurias dėstė vyras, pamokų vaikai. Jie čia viską tvarkė: iškraustė, įstiklino išdužusius langus, išdažė patalpas. Paskui vilko visokius eksponatus. Iš kai kurių žmonių vežėme ne po daiktą, o sunkvežimiais“, - muziejaus kūrimo pradžią prisiminė mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir lietuvių kalbos mokytoja.

Lansbergų šeimos pastangomis senienų kolekcija ir toliau pildoma. Sodybos kiemas - taip pat it mažas liaudies buities muziejus. Kieme, ant kalvelės, stovi sena pirtis ir dvi klėtys. Pirtis buvo perkelta iš Papilio apylinkėse esančios G.Lansbergo gimtosios sodybos Einorių kaime. Autentiškos klėtys atvežtos taip pat iš netolimų kaimų.

Vienai klėčiai tereikėjo tik sudūlėjusį stogą pakeisti ir sukiužusį apatinį vainiką suremontuoti. Daugiau darbo prireikė perstatant kitą klėtį. Autentiška ornamentika papuošė ir prieklėtį pastatė pats sodybos šeimininkas, besidomintis etnografija, etnologija, istorija.

Vienoje klėtyje – vyriška ekspozicija: daugybė su vyrų amatais, daugiausia kalvyste ir staliaus darbais, susijusių įrankių, reikmenų. Kitoje norima eksponuoti alaus gamybos įrangą, gaivinti alaus gamybos technologijas. Vienas vietos aludaris pažadėjo padovanoti tokią įrangą. „Jeigu žmogus nepersigalvos, labai džiaugsimės“, - pastebėjo Edita.

Užburia augalų įvairovė

Senus pastatus supa gėlynai, įvairūs augalai, alpinariumai, akmenų kompozicijos. Akmenimis grįsti takeliai, laiptukai, mediniai tilteliai veda į netikėtai atsiveriančias jaukias erdvias, kuriose gali susilieti su gamta, pamąstyti.

Trisdešimties arų nesiekiančiame plote – didžiulė augalų, krūmų ir medžių įvairovė. Vien spygliuočių apie 30 rūšių. Žiedai kiemą puošia nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvųjų šalnų. Dar sniegui nenutirpus sužydi snieguolės, eleborai, įspūdingais žiedais apsipila žalčialunkis, o zelandinės aguonos žiedus kelia net ir apsnigtos.

„Viskas čia sukurta daugiausia vyro rankomis. Ir seni pastatai, ir akmenys sutempti, ir net augalai susodinti. Aš daugiau prapuolusi darbuose, mokykloje. Abiem rūpi ir kultūriniai renginiai, tad kartais jau nebespėjame sodybos prižiūrėti“, - kalbėjo Edita.

Kasmet sodybos šeimininkai vis papildo augalų karaliją. Ir vietinius, ir toliau gyvenančius gėlininkus bei sodininkus aplanko, nusiperka naujų augalų, medelių. Būna, ir dovanų gauna. „Mes – neverslūs žmonės. Nekyla rankos imti pinigų už gėles. Tad savo augalus dažniausiai išdovanojame, o patys – perkame“, - prisipažino mokytoja.

Užsuka ir užsieniečiai

Autentika, ramybe ir svetingumu dvelkianti papiliečių sodyba neužtverta, kaip įprasta miestuose, miesteliuose ir net vienkiemiuose. Čia važiuoja ekskursantai, užsuka ir netikėti svečiai, išvydę įspūdingą grožio oazę.

„Vasaromis būna dienų, kai, nespėjus išleisti vienų keliautojų, į kiemą suguža kiti. Jie apžiūri K.Binkiui skirtą ekspoziciją, etnografinius rakandus, pasivaikšto po kiemą. Šioje mokykloje yra mokęsis Jonas Mekas, tad sulaukiame ir turistų, keliaujančių šio menininko takais. Porą kartų čia buvo ir japonai užsukę. Tokius svečius tenka ir arbata pagirdyti, pasikalbėti“, - daug laiko su turistais praleidžia sodybos šeimininkai.