Nemažą pinigų sumą jotvingių – prūsų gyvenvietei įrengti P.Lukoševičiui šiemet skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija.
Remiasi archeologiniais duomenimis
2001 m. Ožkinių kaime šalia Punsko P.Lukoševičius nusipirko žemės ir joje pradėjo sodinti medžius, iš apylinkių tempti akmenis. Taip vyras pradėjo įgyvendinti savo seną svajonę – atkurti XIII a. prūsų gyvenvietę.
Joje lankytojai jau gali išvysti senovę menantį sargybos bokštą, ant kalno iškilusią ir vandens grioviu apjuostą medinę pilį, gyvenamuosius namus, maisto sandėlius, maudynių tvenkinį, alką (religinių apeigų vietą).
XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Vyras prisipažįsta nemažai laiko praleidžiantis prie knygų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis.
Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P.Lukoševičius, o darbui samdo vietos jaunimą, kuriam šis darbas teikia savitą kūrybinį džiaugsmą. „Viską statome tik iš ekologiškų medžiagų, vinis naudojame tik stogams dengti, nes kitaip neleidžia įstatymai. O norėjau gręžti ir kalti ąžuolinius kaiščius“, - sakė punskietis.
Istorija susipina su šiandiena
Vienoje istorinės gyvenvietės dalyje jau įrengta akmenų galerija išnykusių prūsų genčių atminimui. Ant akmenų iškalti dešimties prūsų genčių ir žymiausių karo vadų vardai, taip pat – paskutiniam jotvingių vadui Skomantui.
Šalia šios galerijos P.Lukoševičius supylė pilkapį, į kurį urnose atvežė žemių iš vietų, kur gyveno baltai. „Istorinėje dalyje ateityje vyks pagrindiniai kultūriniai renginiai, menantys baltų tradicijas, bus atliekamos religines apeigos, rengiamos senovės kovos, demonstruojami amatai“, - pasakojo gyvenvietės kūrėjas. Šalia istorinės dalies iškils moderni „pilis“, joje bus restoranas, nakvynės kambariai. Ši šiuolaikiška gyvenvietės dalis užims 28 arus, vienu metu čia galės apsistoti apie 100 žmonių . Anot P.Lukoševičiaus, panaši veikla Lenkijoje vadinama ekoturizmu.
„Tai poilsis natūralioje gamtos aplinkoje, tyloje, ramybėje“, - teigė verslininkas.
Jotvingių žemėje
Lankytojus prie stovyklos šiandien pasitinka užrašas keturiomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pačioje gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, kurio viduryje pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas. Pasak P.Lukoševičiaus, jam gali būti apie 2500-3000 metų.
„Akmuo labai pažeistas, nes, įvedus krikščionybę, baltų genčių paminklai buvo naikinami, daužomi, skaldomi. Vis dėlto jame galima įžvelgti žmogaus veidą – akis, burną, nosį “, - rodė punskietis.
Kad šiose apylinkėse labai seniai gyventa žmonių, liudija čia aptikti radiniai. Sodindamas medelį, P.Lukoševičius rado molinį verpstuką. Archeologai iš Vilniaus jam patvirtino, kad radiniui gali būti mažiausiai tūkstantis metų. Čia randama ir nemažai keramikos šukių, datuojamų X amžiumi. Senovėje jotvingiai neabejotinai gyveno Punsko apylinkėse. Manoma, kad ši išnykusi senovės baltų tauta VIII a. pr. m. e. – XIX a. gyveno Jotvoje (taip pat vadintoje Dainava ir Sūduva) – dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos, dalyje lietuviškos Suvalkijos ir Dzūkijos.
Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII-XVII a. visus arba beveik visus jotvingius asimiliavo rusėnai (baltarusiai), lietuviai ir lenkai. 1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (Palenkės vaivadija) atiteko Lenkijai.
Jotvingiai garsėjo beatodairiška karių narsa ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia, - pasak etnologų, kaip tik dėl savo dygaus būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.
Senovės baltų palikuonis
Vyras prisipažįsta, jog atkurti prūsų – jotvingių gyvenvietę rengėsi nuo vaikystės, mat tėvai daug pasakojo apie senovę. „Jie sakė, kad esame kilę iš Prūsijos. Mano prosenelė gyveno Piliavoje prie Baltijos jūros (dab. Baltijskas, Kaliningrado sritis).
Namuose ji kalbėjo labai panašia į lietuvių kalba (tėvas vis juokaudavo, kad su žemaičiais tikrai susikalbėtų), viešumoje - vokiškai. Pasak tėvo, manyje teka viena trečioji prūsų, viena trečioji - jotvingių ir viena trečioji - lietuvių kraujo. Mirties patale tėvas man pasakė, kad lietuviai yra mūsų broliai. O aš visada galvojau, kad esu lietuvis“, – stebėjosi P.Lukoševičius.
Vyras prisimena, kaip jo tėvas, paprastas ūkininkas, pasisodinęs vaikus ant kelių, pasakodavo, kad jų protėvius iš Šiurpilių pilies (šalia dabartinio Suvalkų miesto) kryžiuočiai kažkur išvarė, pakeliui ne vieną nužudė. Paskui jie apsigyvenę prie jūros, Sambijos pusiasalyje. „Bet apie daug ką negaliu kalbėti, nes tos žinios perduodamos tik iš kartos į kartą“, - mįslingai prisipažino punskietis. Gautąsias žinias, protėvių paslaptis ir jis perduosiąs tik savo vaikams.
Paklaustas, ar yra katalikų tikėjimo, P.Lukoševičius nesutriko: „Atsakysiu, kaip mano tėvas darydavo. Lapkričio 1-ąją jis eidavo į kapus, uždegdavo žvakę, o lapkričio 2-ąją, per dūšines, padėdavo truputį maisto ir vandens nekrikštytoms dūšioms. Kataliku gimiau (kitaip nebuvo galima), kataliku linkęs ir numirt, bet, kas yra sava, kas susiję su baltų kultūra, jokiu būdu neišsižadėsiu“.
Lankosi turistai
Pradėjęs kurti senovės baltų gyvenvietę, P.Lukoševičius sulaukė vietos žmonių, net einančių atsakingas pareigas, pasipriešinimo, kritikos iš katalikų dvasininkų.
„Paskui jie suprato, ką darau, ir liovėsi kritikuoti“, - sakė vyras. Jei ne ta kritika, bandymai užgniaužti iniciatyvą, anot verslininko, gyvenvietė – sodyba jau būtų pradėjusi veikti prieš pusantrų metų. Tačiau dar tebekuriamą senovės gyvenvietę jau dabar dažnai lanko žmonės iš viso pasaulio. Čia buvojo turistų iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Valstijų. Atvyksta daug vaikų ir jaunimo. Ypač gausu turistų iš Lenkijos.
„Jų susidomėjimas pranoko mano lūkesčius, - prisipažino verslininkas. – Jie taip pat ieško savo šaknų ir, kai jiems papasakoju apie prūsus, kitas baltų tautas, ne vienas susimąsto, kas yra jų tikrieji protėviai“.
Pasak P.Lukoševičiaus, vienas švedų mokslininkas suskaičiavo, kad Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 12 mln. žmonių, kurių gyslose teka baltų kraujo, t.y. lietuvių, prūsų, jotvingių palikuonys.
Nori spėti iki jubiliejaus
P.Lukoševičius prisipažįsta, kad jo visas gyvenimas – sunkus, varginantis darbas. Pinigus, kuriuos investuoja į kuriamą gyvenvietę, reikia uždirbti iš automobilių detalių verslo. „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai įsitikino, kad jo parduotuvė Punske labai populiari. Per dvidešimt minučių, kol laukėme šeimininko, joje apsilankė penki vyrai: vienas pirko alyvos, kitas – generatoriaus dirželį, kiti – dar kažką ar šiaip užsuko pasišnekučiuoti. Vienas lietuvis ūkininkas prisipažino, kad trūkstamų traktoriaus atsarginių dalių Punske galima rasti tik pas P.Lukoševičių.
„Pinigai iš niekur neateina. Reikia labai sunkiai dirbti. Prisėsti nėra kada. Maniau, žiemą galėsiu pasėdėti skaityklose, aplankyti muziejus, kurių dar daugelio nesu aplankęs, bet ne – vis bėgte bėgte, žiūriu – jau pavasaris“, - pasakojo P.Lukoševičius, šiemet su darbininkais į kuriamą gyvenvietę įžengęs balandžio 1-ąją. Verslininkas skuba – darbus jis nori užbaigti iki 2009 metų, kai Lietuva minės savo vardo paminėjimo tūkstantmetį.
„Iki to laiko verkiant turiu įrengti visą istorinę dalį, nes 2009 metais čia jau vyks įvairūs kultūriniai renginiai, atvyks nemažai žmonių iš Lietuvos, bus pristatoma vakarų baltų kultūra“, - sakė P.Lukoševičius. Vyras jaučia ir pareigą skubėti, mat jo projektą šiemet svaria suma parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Iki jubiliejaus P.Lukoševičius dar planuoja pastatyti lauko sceną, įrengti prūsų dūminę pirtį, baigti tvarkyti aplinką būsimoms šventėms. „Prūsai labai mėgdavo maudytis, švęsti, išgerti, - iki to laiko, kai įvyko tragedija, kai jų krašto atvyko užkariauti kryžiuočiai“, - sakė senovės prūsų gyvenvietę pasiryžęs atkurti punskietis.
