Lietuvoje geriamasis vanduo tiekiamas apie 73 proc. gyventojų: 78 proc. mieste (didmiesčiuose – 93 proc.) ir 49 proc. kaime. Nuotekų tvarkymo tinklas dar retesnis - apima 62 proc. gyventojų: 72 proc. mieste (didmiesčiuose – 91 proc.) ir 16 proc. kaime.
Iki šių metų statistika buvo dar prastesnė. Vis dėlto Europoje atrodome nekaip. Atsiliekame nuo kaimynų latvių ir estų. Ką jau kalbėti apie šalis vandentvarkos lyderes. Antai Šveicarijoje užtikrintas šimtaprocentinis geriamojo vandens tiekimas, prie nuotekų valymo tinklų prijungti 97 proc. miesto ir kaimo gyventojų. Vos procentu kitu atsilieka Prancūzija.
Vandens tiekimo ir nuotekų valymo paslaugos mūsų šalies kaimų ir mažų miestelių gyventojams ne tik sunkiau pasiekiamos. Nustatytų reikalavimų dažnai neatitinka ir vandens kokybė. Pernai buvo septyni atvejai, kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vandenį pripažino nesaugiu, todėl laikinai uždraudė jį tiekti. Neseniai dėl tos pačios priežasties nuskambėjo Vilniaus rajono esantis Glitiškių kaimas: vienas iš artezinių gręžinių buvo užterštas nitratais.
Per septynerius metus
Daugiau nei prieš metus, 2007-ųjų sausio 1-ąją, įsigaliojo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Aplinkos ministerija parengė ir Vyriausybei pateikė naują šio įstatymo redakciją. Papasakoti apie vandentvarkos ūkio reformą, kuri pirmiausia palies mažų miestelių ir kaimų gyventojus, paprašėme Aplinkos ministerijos Vandens paslaugų skyriaus vyriausiąją specialistę Moniką Biraitę.
Kodėl gi, praėjus vos metams, prireikė rengti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymą?
Rengiant įstatymui įgyvendinti skirtus poįstatyminius teisės aktus, paaiškėjo, kad jame yra netikslumų, nepakankamai aiškiai sureguliuotų klausimų. Siekiant spartaus ir efektyvaus vandentvarkos ūkio reformos įgyvendinimo, nuspręsta patikslinti ir papildyti esamą vandentvarkos ūkio teisinį reglamentavimą ir parengti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Parengtas projektas derintas su Teisingumo, Ūkio, Vidaus reikalų ministerijomis, Vandens tiekėjų ir Savivaldybių asociacijomis, Vartotojų teisių gynimo tarnyba ir kitomis suinteresuotomis institucijomis.
Įstatymas svarbus tuo, kad iškelia vandentvarkos ūkio reformą. Priminsiu, kad apie ją pradėta galvoti dar 1997 metais, o po 2001-aisiais atliktos vandentvarkos ūkio analizės nuspręsta priimti įstatymą.
Viena iš pagrindinių įstatymo nuostatų, kad tos paslaugos turi būti užtikrintos 95 proc. gyventojų visose savivaldybėse, o paslaugų kokybė - šimtaprocentinė. Pagal Europos Komisijos Baltąją knygą, kiekvienas gyventojas, nesvarbu, kur jis gyventų, turi teisę gauti geriamąjį vandenį, o jo išleidžiamos nuotekos turi būti tvarkomos.
Antra, tos paslaugos turi būti įperkamos. Tai reiškia, kad paslaugų kaina neturi viršyti 4 proc. šeimos pajamų.
Trečia, paslaugos turi būti kokybiškos: vanduo turi atitikti visus kokybės reikalavimus.
Ketvirta, tenkinant bendrąjį visuomenės interesą, paslaugos turi būti teikiamos nuolat ir nepertraukiamai. Kokie numatyti vandentvarkos ūkio reformos žingsniai?
Paslaugos prieinamumą teritorijoje turi užtikrinti savivaldybė. Numatyti trys vandentvarkos ūkio reformos etapai. Iki šių metų liepos 1-osios savivaldybės turi parengti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus.
Tada parinkti vieną paslaugos teikėją. Šiam etapui dabar galiojančio termino nėra, jis numatytas pakeitimo įstatyme – 2009-ųjų liepos 1-oji. Trečiuoju reformos etapu, iki 2015 m. sausio 1-osios, reikės 95 proc. gyventojų suteikti galimybę gauti švarų ir saugų vandenį, tvarkyti jų išleidžiamas nuotekas.
Savivaldybės neskuba
Vandentvarkos ūkio reforma pagrįsta vandens tiekimo įmonių pertvarka: jų stambinimu, ūkio modernizavimu. Kol kas vandenį tiekia ne tik stambūs tiekėjai, bet ir įvairios smulkios įmonės, net ir žemės ūkio bendrovės, senelių pensionatai. Kaip tik smulkiųjų tiekėjų paslaugos kelia daugiausia rūpesčių bei pačių gyventojų nepasitenkinimą. Vandens tiekėjų tinklo mažinimas jau vyksta. 2000-aisiais šalyje buvo 747, 2006-aisiais – 466, o 2007-aisiais – jau tik 236 tokios įmonės. Kitais metais turi likti 60 – po vieną kiekvienoje savivaldybėje. Manoma, kad ateityje vandentvarkos įmonės galėtų tapti regioninės.
Senka laikas, kai savivaldybės turi parengti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus. Ar numatyti darbai vyksta pagal planą?
Savivaldybės ne visada skuba atlikti tai, kas joms pavesta pagal įstatymą. Nors iki numatyto termino liko mažiau nei pusmetis, iš 60 savivaldybių, mūsų turimais duomenimis, infrastruktūros plėtros planus pradėjo rengti tik 11: Kauno r., Šilutės r., Trakų r., Kaišiadorių r., Biržų r. ir kai kurios kitos.
Kėdainių r., Neringos, Klaipėdos r., Kupiškio r., Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Plungės r. bei Joniškio r. savivaldybės net nepateikė tikslios informacijos apie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklę savo teritorijoje.
Neseniai su Savivaldybių ir Vandens tiekėjų asociacijomis surengėme seminarą. Kalbėjome apie tuos plėtros planus. Savivaldybės jau pradėjo domėtis, tačiau nėra suinteresuotos greičiau rengti planus. Sako, kad trūksta lėšų.
Realiai vertindami situaciją, pirmojo reformos etapo terminą parengtame įstatymo pakeitimo projekte siūlome pratęsti iki šių metų pabaigos. Kaip savivaldybės išrinks tą vienintelį vandens tiekėją?
Skelbs konkursą. Išrinktasis vandens tiekėjas kreipsis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kad gautų viešo vandens tiekimo licenciją – ši veikla bus licencijuojama. Taip įmonė taps viešuoju vandens tiekėju. Kainų komisija tikrins, ar jis tinkamai tiekia vandenį, ar pagrįsta paslaugos kaina - atsiras didesnė vandens tiekėjo kontrolė.
Dar numatoma galimybė kurti regioninį tiekėją - savivivaldybės gali tarpusavyje sutarti kurti vieną įmonę - regioninį tiekėją.
Parengtame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai teritorijoje įmonė tik viena, tiekėją gali paskirti pati savivaldybė. Svarbiausia, kad jis atitiktų visus reikalavimus licencijai gauti. Taip pat numatytas kitas kelias - konkurso būdu parinkti regioninį vandens tiekėją.
Pagal metodiką apskaičiavęs paslaugos kainą, viešasis tiekėjas ją derins Kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, paskui ją turės patvirtinti savivaldybės taryba. Toks paslaugos kainos nustatymo mechanizmas ir kontrolė padės užtikrinti skaidrų geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymą.
Taigi iš kokių lėšų numatyta finansuoti visus tuos darbus?
Visi sako, kad tam reikia Europos Sąjungos pinigų. Daugiau kaip pusė turto, valdomo dabartinių vandens tiekimo įmonių, jau atnaujinta iš ES pinigų. 2007-2013 m. laikotarpiui dar planuojama 1,8 milijardo litų paramos. Parama yra vienkartinė ir skirta tam, kad Lietuva įvykdytų stojant į ES duotus įsipareigojimus. Vienas iš pagrindinių - tinkamai valyti nuotekas.
Mes negalime prašyti, kad prancūzai ar belgai mums nutiestų kanalizaciją kaime. Tai savivaldybių ir vandens tiekimo įmonių pareiga. Jos gali imti paskolas, ieškoti kitų finansavimo būdų ir taip užtikrinti geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugas visiems gyventojams.
Vandens tiekimo veikla atsiperka – kaip dujų ar elektros tiekimas. Tiekėjui nereikia konkuruoti, nes vanduo tiekiamas nuolat ir yra gyvybiškai svarbus. Tam, kad veikla taptų pelninga, tiesiog reikia sutvarkyti vandens tiekimo įmones. Kuo didesnės jos bus, tuo pigiau ir kokybiškiau tvarkysis.
Pasieks net ir vienkiemius
Viešosios vandens tiekimo įmonės savo paslaugas (paslaugų teikimo sutartis) turėtų pradėti siūlyti kitų metų vasarai įpusėjus. Jos neaplenks nei kaimų, nei sodininkų bendrijų, net ir vienkiemių. Vartotojais gal netaps tik atokiausių vienkiemių gyventojai, kurių techniškai neįmanoma pasiekti. M.Biraitė pabrėžia, kad vandens tiekimas nebūtinai turi būti centralizuotas. Tolimesnėse gyvenvietėse, į kurias nutiesti tinklus labai brangu, kokybiškas paslaugas gali užtikrinti artezinys gręžinys, nedidelis nuotekų valymo įrenginys.
Kas laukia savo lėšomis įsirengtų artezinių gręžinių bei nuotekų valymo įrenginių, pagaliau, šulinių?
Jei iš gręžinio išgaunamas vanduo ir išleidžiamos nuotekos tvarkomos pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus, niekas neuždraus ir toliau vykdyti tą veiklą. Šulinių vandenį galima bus naudoti laistymui ir kitoms reikmėms. Manau, žmonėms rūpi jų sveikata.
Reforma tam ir daroma, kad būtų užtikrinta galimybė gauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį vandenį. Žinoma, savivaldybėms, vandens tiekimo įmonėms teks imtis ir visuomenės švietimo, aiškinimo, kad reikia vartoti švarų sveiką vandenį. Nemažai pastangų pareikalaus siekis pakeisti žmonių, kurie niekada nemokėjo už vandenį, mąstyseną, kad už patiektą vandenį reikia mokėti. Panašiai kaip su atliekomis, kai už jų išvežimą buvo paprašyta susimokėti.
Ar bus imamas prijungimo mokestis?
Įstatymas numato prijungimo įmoką, bet už ją turės mokėti ne gyventojai, o abonentai - juridiniai asmenys. Prijungimo įmoka nustatoma pagal Kainų komisijos patvirtintą metodiką. Tačiau įvado atvedimas iki namo nereglamentuojamas. Tai bus jau savivaldybės valioje nuspręsti, kas padengs išlaidas.
