Sutuoktiniai Birutė ir Tadas Masėnai priklauso kartai, kuriai Lietuvos laisvė ir tėvų atminimas yra šventi dalykai. Dar vaikystėje tremtį dukart patyręs ponas Tadas aktyviai prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
1991–ųjų sausio 13–ąją jis tapo Televizijos bokšto gynėju. Patogų gyvenimą Kaune iškeitė į kolchozinės veiklos nuniokotą ponios Birutės tėviškę.
Čia, Svobiškio kaime (Alantos sen.), plytėjo technikos laužo ir kitokių šiukšlių sąvartynas, šulinys buvo užterštas paršelių gaišenomis, o Virinta – trąšomis: jos buvo laikomos be stogo likusiame ūkiniame pastate, tad lietus jas tirpino bei plovė. Titaniško darbo reikėjo aplinkai išvalyti.
Šiandien tuo sunku patikėti: čia plyti tvarkingi ekologinės žemdirbystės ūkio laukai, ūkinis pastatas atnaujintas, jame įrengtas malūnas, o Virinta savo vandenis pro jėgainę ramiai plukdo į 6,75 ha tvenkinį (jo vietoje kadaise buvo sąvartynas).
Šeimininkai visą savo energiją skyrė tėviškei atkurti, uošvio Juozo Steiblio atminimui išsaugoti. Jo būta sumanaus ūkininko. Turėjęs vandens malūną, iki sovietinės okupacijos spėjo įsigyti ir turbiną – mąstė apie hidroelektrinę. Jo svajonę įgyvendino žemės paveldėtojai.
„Čia bus savotiškas paminklas uošviui – skulptūra iš jo žemėje užaugusio uosio, greta pastatysiu jo pirktą turbiną“, – buvusio žemės savininko atminimo išsaugojimu rūpinasi T.Masėnas.
Ant Virintos kranto
Technikos mokslų daktaro vardą turintis ūkininkas Tadas Masėnas (iki ūkininkavimo jis dirbo Kauno politechnikos instituto dėstytoju) už sėkmingai realizuotą sumanymą gaminti elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2005“ laureatu – pelnė išradingo sodiečio nominaciją.
Jau daugelį metų šviesių sutuoktinių darbai, mintys ir visas gyvenimas – ant Virintos kranto. Pro langą matyti tvenkinys, čia pat visi trobesiai ir žemės.
Taip susiklostė, kad prieš metus teko persikraustyti į senutėlį apleistą gyvenamąjį namą. Jį mėgina savo jėgomis rekonstruoti, tačiau darbų pabaigos nematyti. Bus šilta gyventi gal tik kitą žiemą.
„Jeigu neturėtume skolų, prie turimos pensijos iš savo jėgainės užsidirbtume dar po dvi pensijas“, – varganokoje buityje šviesiąją reikalo pusę mato T.Masėnas.
Svobiškio mažoji elektrinė Lietuvos energetikos sistemai pardavė per 500 tūkst. kWh, tačiau pelnu iš jos dar negreit pradės džiaugtis, ne anksčiau nei dar po penkerių septynerių metų.
Jėgainė kainavo daug energijos, laiko ir, aišku, lėšų. Ją nusprendė statyti 1993-iųjų rudenį. Rajono savivaldybė projekto nepanoro remti. Tad tam reikalui teko paaukoti brandų mišką – tiesa, jį dar prieškariu rengėsi parduoti uošvis, bet nespėjo suderėti dėl kainos.
Statybos rūpesčiai
Leidimas statyti jėgainę buvo gautas vėlyvą 1996–ųjų rudenį, o jos atidarymas surengtas 2002–ųjų spalio 17 dieną. Spaudė ne tik tiesioginiai statybos rūpesčiai, bet ir biurokratinės užkardos.
Svobiškio jėgainėje besilankančios ekskursijos pastebi informaciją apie svarbiausius terminus, darbų apimtis: iškasta 720 kub. m žemės, paklota 216 kub. m betono, panaudota 80 kub. m surenkamo gelžbetonio.
Ten pat nuotraukos: kaip į pamatus įbetonuojama kapsulė ateities kartoms (ją laiko anūkas Tomas, tada dar visai vaikas, dabar jau – studentas), kaip statoma užtvanka, kaip pats T.Masėnas garaže reguliuoja turbiną.
Mažajai jėgainei sumanus savininkas pritaikė daugiausia senus įrengimus: rusiško traktoriaus starterį, kepyklos nurašytą generatorių, iš vandens ištrauktą gaterį. Tik turbina buvo specialiai užsakyta pagaminti Kaune.
Nepaisant viso išradingumo ir taupumo, susidarė įspūdinga sąmatinė vertė. Tiesa, dėl nepatyrimo projekte neišvengta klaidų. Jei jų nebūtų, galima buvo nemažai sutaupyti betono.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai
Taip vadinama disciplina, kurią T.Masėną įkalbėjo dėstyti Alantos technologijos ir verslo mokykla, o vėliau – Utenos kolegija.
„Alantos mokykloje – veiklus direktorius Vladas Pusvaškis. Jis sukūrė atsinaujinančios energijos demonstracinę bazę su vėjo ir biomasės jėgainiukėmis, saulės kolektoriumi, stendu vandenilio energijos konversijai demonstruoti. Kai kurie mokslininkai skelbia, kad vandenilis – ateities energija. O mokykloje jau galima akivaizdžiai pamatyti, kaip ji sukuriama“, – pasakoja technikos mokslų daktaro laipsnį turintis ūkininkas, savo žinias bei patirtį mielai perduodantis jaunajai kartai.
Jaunimą kartais jis pakviečia į mažąją jėgainę atlikti kai kuriuos laboratorinius darbus: išmatuoti vandens lygį, apskaičiuoti debitą, kadastrinį jėgainės galingumą. Vandens energija, kaip žinoma, taip pat yra atsinaujinanti. Elektros energijos gamyboje tai pagrindinis atsinaujinantis šaltinis.
Atsinaujinančios energijos išteklių svarbą ir būtinybę aktyviau juos skirti savo reikmėms pabrėžia ES Baltoji knyga. Atsinaujinanti energija sumažina šalių priklausomybę nuo kuro importo, be to, prisideda prie klimato kaitos stabilizavimo.
Lietuva taip pat skatina atsinaujinančios energijos išteklių „įdarbinimą“. Tai numato Nacionalinė energetikos strategija, Energetikos įstatymas, Elektros energijos įstatymas, šių įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai bei Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010 metų programa.
Nacionalinė energetikos strategija numato, kad iki 2025 m. atsinaujinančių išteklių dalis bendrame pirminės energijos balanse turi išaugti iki 20 proc.
Kaip skatinama plėtra
Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašas (Vyriausybės nutarimu patvirtintas 2001 m.) skatina elektros energijos gamybą vėjo, biomasės, saulės elektrinėse ir ne didesnėse negu 10 MW galios hidroelektrinėse. Taip pat numato elektrines prie veikiančių energetikos įmonių tinklų prijungti taikant 40 proc. prijungimo mokesčio nuolaidą.
Atsižvelgiant į dideles gamybos sąnaudas, elektros energija iš atsinaujinančių išteklių superkama skatinančiais tarifais, kuriuos tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. 2002 m. vasario 11 d. patvirtintais tarifais, elektros energija, pagaminta naudojant hidroenergiją, superkama po 20 ct/kWh (taikoma tik hidroelektrinėms, kurių galia mažesnė kaip 10 MW).
Ši kaina garantuojama iki 2020 m. gruodžio 31–osios. Nuo 2021 m. elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, pirkimas bus skatinamas įvedant vadinamųjų „žaliųjų sertifikatų“ sistemą.
Juridiniams ir fiziniams asmenims, taip pat ir savivaldybėms finansinę paspirtį suteikia VšĮ „Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas“ (įsteigtas Aplinkos ministerijos), lengvatinių paskolų ir subsidijų forma remiantis aplinkosauginę naudą duodančius investicinius projektus.
Investiciniams projektams finansuoti skirtos subsidijos išduodamos per komercinius bankus ir išperkamosios nuomos bendroves, o lengvatinės paskolos – per kreditines įstaigas, kurios prisiima paskolos grąžinimo riziką bei savo lėšomis prisideda prie projektų finansavimo. Finansuojami projektai, susiję su energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyba (vėjo ir hidroenergija), kuriuose instaliuotas iki 0,1 MW galingumas.
Jėgainių tinklas vis platesnis
Mažųjų hidroelektrinių statybos bumas buvo sovietmečiu, 1958–1960 m. Ir ant Virintos, tos pačios Svobiškio hidroelektrinės vietoje, buvo suprojektuota galinga Alantos hidroelektrinė. Projektuotojai buvo užsimoję ženkliai pakelti vandens lygį ir apsemti kelis aplinkinius kaimus.
Gigantomanija praėjo, tačiau aplinkai draugiškos mažosios hidroelektrinės ir šiandien gražiai dera bendroje šalies energetikos sistemoje.
Svobiškio jėgainės atidarymo metu Lietuvoje veikė keturios dešimtys mažųjų hidroelektrinių. Dabar jų tinklas dvigubai platesnis.
Kaip VL informavo Ūkio ministerijos Energetikos departamento Energijos vystymo skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Vyšniauskaitė, 2006 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 80 mažesnių negu 10 MW galios hidroelektrinių, kurių bendra instaliuota galia sudarė 24,5 MW. Jos pagamino 55,8 GWh elektros energijos, arba 0,45 proc. visos šalyje pagamintos energijos.
Praėjusiais metais išduoti 3 leidimai elektros energijai hidroelektrinėse gaminti (bendros 2,252 MW galios).
Planuojama, kad 2010–aisiais mažų hidroelektrinių tinklo bendra instaliuota galia sieks 31 MW.
Hidroenergetikos statinių statyba galima ne visur. Užtvankas draudžiama statyti Lietuvos didžiosiose, ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse ar jų ruožuose (sąrašas patvirtintas 2004 m. Vyriausybės nutarimu).
Valstybės akyse – verslininkas
Vis dėlto savo jėgomis hidroelektrinę pasistatęs T.Masėnas norėtų didesnio valstybės palaikymo.
Paradoksalu, tačiau savo ūkyje gaminama elektros energija formaliai nelaikoma ūkio produkcija. Valstybės akyse jėgainės savininkas yra verslininkas. Taigi jam galioja jau kitokie reikalavimai. Valstybinei mokesčių inspekcijai nuo pajamų už parduodamą energiją privalu atseikėti 15 proc. mokestį.
Mažųjų hidroelektrinių veiklą labai varžo gamtosauginiai reikalavimai. Dabar, žiemą, Svobiškio jėgainė kasdien veikia maždaug po tris valandas. „Nuo tvenkinio paviršiaus lygio galiu „nudirbti“ tik 10 cm, o tada privalu laukti“, – paaiškina T.Masėnas.
Gamtosauginiai barjerai gali ir visai numalšinti norą imtis veiklos. Pašnekovas papasakojo kuriozinį atvejį, kai sausros metais jį viena po kitos „skalpavo“ aplinkosaugininkų komisijos. („Atrodžiau kaip didžiausias nusikaltėlis, kad upei neduodu vandens“, – prisimena.) 1,5 m buvo nusekęs ir tvenkinys, todėl ūkininkas kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas leidimo sumažinti vandens nuotėkį – gamtosauginį debitą.
Ministerija į prašymą atsižvelgė, tačiau atsakymo pareiškėjui neatsiuntė – tik rajono aplinkosaugininkams. Deja, šie į raštą neatkreipė dėmesio, todėl jėgainės savininką „skalpavo“ už jau negaliojančios normos nesilaikymą ir skyrė baudas. Prie sienos remiamas žmogus reikalingą raštą, laimei, rado laiku ir į jį pabaksnojo pirštu.
Mažosios jėgainės savininkas buvo atviras: kliūtys prasideda nuo pat pirmųjų žingsnių, nuo reikalavimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Dėl jų ne vienam žmogui, užsimojusiam taip pat pastatyti savo jėgainiukę, nusviro rankos.
