Vis dėlto daugiausia abejonių, kad ES fondų parama padės kaime įsikurti mažoms įmonėms, kyla dėl nesėkmingų valstybės pastangų brangiais „kyšiais“ išvilioti verslą į periferiją.

Susidomėjimo nejaučia

Prasidedanti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos lėšoms įsisavinti proceso eiga perspėja, kad nemenka dalis lėšų gali likti nepanaudota. Jau paskelbta, kad priimamos paraiškos kaimo turizmo veiklos paramai gauti. Po trijų savaičių Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) jau laukia verslo kaime steigimo ir plėtros projektų.

Licenciją padėti kurti projektus, verslo planus ir rašyti paraiškas iš ŽŪM gavusio Panevėžio verslo konsultacinio centro (PVKC) specialistai dar nesulaukė nė vieno norinčiojo pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama, nors paraiškoms skirti terminai yra labai nedideli.

Kaimo turizmo verslą norinčiųjų plėtoti paraiškų laukiama iki kovo 14 dienos, o norintieji gauti paramos kitokiam verslui kaime steigti turi suspėti iki balandžio pirmosios.

„Gali būti, kad NMA informacija dar nepasiekė tų, kuriems ji svarbi, – viliasi PVKC direktorė Akvilė Ramanauskienė. – Tikimės, kad taip ir yra, nes kitaip reikštų, kad norinčiųjų verslauti kaime tiesiog nėra arba jų labai mažai.“

Investicinius paramos verslo kūrimui ir plėtrai projektus, anot pašnekovės, gali teikti ne tik esamų mažų įmonių savininkai, bet ir tokias planuojantys steigti fiziniai asmenys. Ūkininkams taip pat būtų atseikėta iš ES biudžeto, jeigu tik jie sumanytų imtis papildomo alternatyvaus žemdirbystei verslo.

Verslo potencialas emigravo

Pagal bendruosius paramos verslui kaime plėtoti ar steigti teikimo principus ES struktūriniai fondai neremia tik mažmeninės ir didmeninės prekybos.

„Manoma, kad suteikta galimybė pasinaudoti parama kaime gyvenantiems fiziniams asmenims turėtų padėti kaimo vietovėse plėtoti paslaugų sektorių, – „Verslo vartams“ sakė A.Ramanauskienė. – Tiesa, tai, kad ES fondai dengia tik 50 procentų viso projekto išlaidų, gali būti rimta kliūtis daugeliui apie savo verslą svajojančių kaimo gyventojų.“

Darbo rinkos specialistai mano, kad geri norai padėti kaimo gyventojams gali atsitrenkti ir kitą ne mažiau kietą sieną – kaimiečių inertiškumą. Parama pagal vietos plėtros strategiją gali būti teikiama tik verslui, kuris visiškai nesusijęs su žemės ūkio veikla.

„Daugiau nei 90 procentų kaimo gyventojų yra „genetiški“ žemdirbiai, todėl tikėtis, kad jie staiga puls steigti kirpyklas, kepyklas ar kitas gamybos bei paslaugų įmones vargu ar verta, – tvirtina kai kurie Panevėžio darbo biržos specialistai. – Juolab kad potencialiausi pretendentai imtis verslo iš kaimo emigravo arba į Vakarus, arba į šalies didmiesčius.“

Per pastaruosius ketverius metus iš Panevėžio apskrities (neskaitant Panevėžio miesto) į užsienį, neoficialiais duomenimis, išvyko apie 12 tūkstančius darbo emigrantų. Sprendžiant iš Panevėžio nekilnojamojo turto agentūrų statistikos, beveik visi planuojantys į grįžti į savo gimtąjį kraštą emigrantai uždirbtus pinigus investuoja Panevėžyje ir jo priemiesčiuose.

Repeticija nepavyko

Gerokai išaugusi darbo jėgos paklausa ir prie milijardo litų ribos artėjantys tiesioginių užsienio investicijų srautai Aukštaitijos sostinę pavertė traukos centru. Iš viso Panevėžys pritraukė net 91 procentą visų apskritį pasiekusių užsienio investicijų.

Todėl per pastaruosius dešimt metų ir ypač nuo 2004-ųjų aiškiai pastebima kaimų tuštėjimo tendencija. Teigiama, kad kaimuose vis dar gyvena apie 30 procentų krašto gyventojų. Net 20 procentų jų dirba žemės ūkyje.

Kaimuose, ir ypač tuose, kurie yra rekreacinėse vietovėse, kinta ir gyventojų sudėtis – kaimai tampa miestiečių poilsiavietėmis. Išvažiavus iš kaimų jaunimui ir plūstelėjus į jų vietą miestiečiams, periferija tapo darbo jėgos dykvietėmis.

„Verslo vartai“ ne kartą rašė, kad mūsų valstybės jau penkerius metus siūloma (ne prastesnė nei ES struktūrinių fondų) parama per Vietinio užimtumo iniciatyvų projektą kaip tik ir stringa dėl darbo jėgos trūkumo kaimuose. Šiuo projektu valstybė stengiasi papirkti darbdavius, kad šie įsikurtų kaimuose, tačiau verslininkai nesistengia paimti įspūdingų „kyšių“.

Per penkerius VUI gyvavimo metus tokios subsidijos sudomino tik 6 Panevėžio rajono įmones. Iš viso rajono įmonės gavo daugiau nei milijoną litų valstybės paramos, nors ši suma galėjo būti bent jau dešimt kartų kartų didesnė. Valstybė už vienos darbo vietos įkūrimą iki šiol buvo pasiryžusi sumokėti iki 36 tūkstančių litų (dabar – iki 42 tūkst. litų), bet vienai įmonei – ne daugiau kaip 345 tūkst. litų.

Įmonių steigimo kaimuose projektams įgyvendinti valstybė teikia net 65 procentų viso to projekto vertės subsidiją. ES fondai siūlo 50 procentų, o maksimali parama – 200 tūkstančių eurų. Be to, verslininkai teigia, kad ES parama labiau apraizgyta biurokratiniu voratinkliu nei VUI.

Pastarąjį projektą daugelis darbo rinkos specialistų iki šiol vadina repeticija būsimoms ES paramos dalyboms. Ir jau prieš kelerius metus jie teigė, kad repeticija nepavyko.

„Šis projektas lyg repeticija prieš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos dalybas, – prieš ketverius metus sakė tuometė Darbo biržos VUI projekto koordinatorė Audronė Ališauskienė. – Mes aiškiai pasigendame verslininkų ir vietos valdžios aktyvumo, todėl baiminamės, kad ES pinigai praplauks pro šalį.“

Labiausiai nori patogumų

Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikai paįvairinti žadama skirti per 12 procentų 2007–2013 metų ES visos Lietuvos kaimui skiriamos beveik 8 milijardų litų paramos. Ir tai sudaro 952 milijonus litų.

Nacionalinėje kaimo plėtros 2007–2013 metų strategijoje numatoma, kad iki 2013-ųjų kaimo gyventojų užimtumas ne žemės ūkio veikloje sieks 70 procentų. Jeigu taip ir atsitiks, tai veikiausiai ne dėl to, kad kaimiečiai taps verslininkais, o todėl, kad didžioji dalis jų dirbs miestuose, ir kaimuose padaugės miestiečių pensininkų.

Darbo rinkos specialistams teigiant, kad ekonominės veiklos kaime potencialas labai mažas, o miesto verslininkai kol kas neįžiūri sėkmingo verslo perspektyvų (išskyrus aludes ir parduotuves), nesunku prognozuoti, kad labiausiai seksis panaudoti lėšas būtent gyvenimo kokybei kaime gerinti. Beje, to akivaizdžiai labiau nori ir kaimo bendruomenės.

Panevėžio rajono savivaldybės Vietos veiklos grupės surengta apklausa parodė, kad kaimo gyventojai labiau linkę laukti bet kokios labdaros, nei patys užsidirbti pinigų. Taip mano ir kitų rajonų žmonės.

Apklausos rezultatai skelbia, kad 16 procentų kaimo gyventojų labiausiai laukia, kad už ES pinigus būtų sutvarkyta gyvenviečių infrastruktūra. Žmonės nori centralizuotai teikiamos šilumos ir vandens, kanalizacijos. Beveik 13 procentų pageidautų, kad daugiausia pinigų būtų skirta jaunimo užimtumui. Ir tik trečioje vietoje (7,4 proc.) pagal svarbą yra darbo vietų kaime kūrimas. Kaimo turizmo verslą ir ūkininkų skatinimą imtis papildomos (ne žemės ūkio) veiklos svarbiu laiko atitinkamai tik 3,3 ir 2,7 procento apklaustųjų. Šias sritis lenkia saugumas, sveikos gyvensenos propagavimas ir laisvalaikio kaime organizavimas bei vandens telkinių valymas.