V. Juodsnukio nuomone, vykdoma žemės ūkio politika paskatino Lietuvos kaimų tuštėjimą, kaimo gyventojų emigraciją. Kaimo žmonės nusivylę, nes netiki šeimos ūkių ir kaimo ateitimi, vyksta laimės ieškoti svetur. Masinė emigracija daro neigiamą įtaką ir stambiesiems ūkiams – juose paprasčiausia nėra kam dirbti.
Politinės valios trūksta ir sudarant palankias sąlygas smulkiam ir vidutiniam kaimo verslui plėstis ir žemės ūkio produkcijai perdirbti. „Daugumoje valstybių šalia fermos leidžiama statyti žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones ir jos paprastai būna šeimos, o Lietuvoje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tai griežtai draudžia, nors įstatymai visoje Europos Sąjungoje vienodi“, – stebėjosi buvęs pirmasis LŠŪS tarybos pirmininkas, dabartinis Seimo narys Kazys Starkevičius.
Kaip teigė LŠŪS vicepirmininkas Edvardas Raugalas, aiškių prioritetų nebuvimas žemės ūkio sektoriuje, blaškymasis nuo vienos srities prie kitos, nestiprina, o tik smukdo Lietuvos žemės ūkį. E. Raugalas pastebėjo, kad dažniausiai Lietuvoje pinigai išmėtomi, parama naudojama neefektyviai.
„Kažkada buvo remta linininkystė, vėliau paaiškėjo kad linų auginimas neperspektyvus. Tada buvo skatinamas cukrinių runkelių auginimas, tačiau suabejoja ir šios krypties perspektyvumu – taip paramos pinigai nuėjo lyg į smėlį“, – situaciją Lietuvos žemės ūkio politikoje įvardino LŠŪS vicepirmininkas. E. Raugalo teigimu, visų šalių žemės ūkiui skiriama panaši ES parama, tačiau vienur, pvz., Slovakijoje, kiekvienas žemės lopinėlis įdirbamas, ten apsimoka nepatogų žemės gabaliuką suarti ir apsėti, o Lietuvoje vienas ketvirtadalis žemės dirvonuoja.
Šeimos ūkiams aktuali tema – ir PVM mokesčio žemės ūkio produkcijai sumažinimas iki 5 proc. „Lietuva negali visą laiką būti vien tik pigios žaliavos augintoja, – įsitikinęs V. Juodsnukis. – Būtina sudaryti panašias sąlygas kaip ir kitose ES šalyse – taip sumažėtų pigios produkcijos plūdimas iš Lenkijos.“
Gyvenimas kaime
Žemės ūkio rūmų pirmininko Broniaus Markausko įsitikinimu, žemės ūkio produktų gamyba yra perspektyvi, nes maisto produktų paklausa pasaulyje vis didėja, stiprėja Azijos perkamoji galia. Anot jo, mokslininkai, atlikę taikomąjį mokslinį tiriamąjį darbą „Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalga pagal regionines ir pasaulio tendencijas“, nustatė, kad maisto produktų gamyba – pagrindinė Lietuvos ekonomikos šaka, todėl gamindami žemės ūkio produkciją ūkininkai gali ne tik iš to gyventi, bet ir uždirbti.
Kaimas – tai ne vien ūkininkai, žemės ūkis, bet ir gyvenimas jame, gyvenimo būdas. Kaime gali gyventi įvairiausių profesijų žmonės, tačiau jų gyvenimo gerovei užtikrinti reikalinga sutvarkyta ir išplėtota infrastruktūra. Pastaruoju metu kaimo infrastruktūros gerinimui skiriamas itin menkas dėmesys, todėl gyvenimo kokybė kaime tik prastėja ir gyventi kaime darosi nepatrauklu (uždaromos mokyklos, medicinos įstaigos, keliai netvarkomi). V. Juodsnukio nuomone, gyvenimo kaime kokybė nepagerės, jeigu ūkininkai ir kaimo gyventojai nebus aktyvūs, nedalyvaus visuomeninėse organizacijose ir jų veikloje, o tik pasyviai ir abejingai stebės Lietuvos kaimo reformą.
Kaimo plėtros programos naujovės
Nors Žemės ūkio ministerijos ateities vizija – 20 tūkst. funkcionuojančių, gebančių konkuruoti ūkių, tačiau Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo Mindaugo Palionio teigimu, Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonių parama galės pasinaudoti ir šeimos ūkiai. Parama bus prieinama kur kas daugiau kaimo žmonių, nes iki 400 tūkst. eurų per 7 m. apribota maksimali suma vienam pareiškėjui. M. Palionis užtikrino, kad įgyvendinant žemės ūkio valdų modernizavimo priemonę prioritetai bus teikiami tiems, kurie dar negavę paramos. Be to, kai kuriose priemonėse paramos suma bus mažinama, jei ūkis valdys daugiau negu 150 ha žemės.
Kaimo plėtros departamento atstovas įsitikinęs, kad po trejų metų populiariausia bus trečioji plėtros kryptis – Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas. „Vakarų Europoje iš tiesų yra daug šeimos ūkių, tačiau jie ne visas pajamas gauna iš žemės ūkio, – sakė M. Palionis. – Ši priemonė Lietuvoje taps populiari, kai žmonės suvoks jos galimybes.“
Šeimos ūkiams aktuali naujovė 2007–2013 m. programoje – pusiau natūrinio ūkio apibrėžimas ne pagal turimų hektarų ir gyvulių skaičių, bet pagal ekonominio dydžio vienetus (EDV), t. y. pagal tai, kiek pajamų gaunama iš ūkio veiklos. M. Palionio tikinimu, šios priemonės parama galės pasinaudoti dauguma šeimos ūkių, parama mokama 5 metus ir jos suma padidinta nuo 1 000 iki 1 500 eurų per metus.
LŠŪS veikla
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga įkurta 2000 m. Ji vienija apie 3 tūkst. smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkų. Vidutinė šeimos ūkio žemės valda yra apie 20 ha. Iš jų rinkai tiekiama didžioji dalis pieno, mėsos, kitos žemės ūkio produkcijos.
Nuo 2002 m. LŠŪS yra Europos žemvaldžių sąjungos (ELO) narė. Kaip teikė V. Juodsnukis, LŠŪS dalyvaudama ELO veikloje turi galimybę ne tik susipažinti su ES vykdoma politika, bet ir teikti pasiūlymus, naudingus Lietuvai.
Kasmet LŠŪS Kaune rengia mugę, kurioje žemės ūkio produkcijos gamintojai, smulkieji amatininkai gali parduoti savo prekes. Ši mugė, anot V. Juodsnukio, išskirtinė tuo, kad joje prekiaujama tik lietuviškais gaminiais, nėra kiniškų prekių, be to, tai puiki galimybė šeimos ūkiams realizuoti savo produkciją.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga organizuoja išvykas į ES šalis, kad ūkininkai galėtų susipažinti su kitų šalių žemės ūkio patirtimi.
