„Politikai pradeda reaguoti tik tada, kai pamato, kad gresia revoliucija. Visos sąlygos tam, manau, yra“, – interviu „Delfi“ sakė jis.
R. Kuodis dar išdėstė, kokias ydas mato Europoje įvykusioje didmeninėje ir Lietuvoje vykstančioje mažmeninėje elektros energijos rinkos liberalizacijose. Taip pat prisiminė kelis kitus liberalizacijos eksperimentus.
„Tai yra tyčiojamasis iš tautos, lobistų žaidimai, korupcija ir bukumas viename. Tokie dalykai yra netvarūs, nes visuomenė anksčiau ar vėliau pastebės, kad ją „durnina“, – sakė jis.
– Prieš metus vienoje laidoje kėlėte klausimą, kas bus tada, kai „pažadukams nepavyks biznis“. Tai, kas dabar bus?
– Liks nusivylę žmonės, o pažadukai išeis sausi, nes toks buvo jų prigimtinis verslo modelis. Neturi jokių generavimo šaltinių, jokių kišenių, iš kurių galėtum finansuoti laikinus verslo svyravimus. Tai verslas, kuris paremtas bankroto opcionu, t. y. galimybe pabėgti be įsipareigojimų, jei verslas nepavyks, ir galimybe pasiimti pelnus, jei loterija pavyktų. O čia būtent ir yra loterija.
Toks verslas yra netvarus. Aš bandžiau Lietuvos visuomenės ir politikų dėmesį atkreipti į tai, kas vyksta Jungtinėje Karalystėje, kuri yra šio „lachatrono“ avangarde. Ten tokie „perlai“ krenta kaip musės pastaruosius 2 metus. Žmonės eina arba į garantinį tiekimą, arba susimoka už tai, kad patikėjo šiuo „lachatronu“.
Sveikas žmogus suprastų, kad jokios kompanijos negali garantuoti kainų labai toli į priekį. Visada būna iššūkių – tai Ukrainoje, tai dar kitur. Jie kainas išmuša labai aukštai. Kodėl taip atsitinka – atskira kalba. Tai dar kitas „lachatronas“, susijęs su didmenine rinka. Dabar tenka apgailestauti, kad tai, ką sakiau anksčiau, išsipildo.
– Ką turite omenyje „lachatronas“?
– Čia toks kalbinis naujadaras, kurį aš naudoju žmonių kvailinimo mechanizmui apibūdinti. Nežinau, kaip čia kitaip jį pavadinti. Jį sugalvojau prieš daug metų, net neatsimenu kokia proga, nes tokių „lachatronų“ yra gana daug.
– Kodėl sakote, kad liberalizacija yra loterija?
– Loterija ta prasme, kad tai yra asimetrinė paskatų sankloda. Pažadate kažkam, kad metus parduosite elektrą po 10 centų, bet žinote, kad reikės pirkti realiu laiku rinkoje. Jei ta elektra vidutiniškai kainuos 20 centų, akivaizdu, kad turite tik dvi galimybes: bankrutuoti (kas sutaupys krūvą pinigų) arba būnant įmonės direktoriumi kreiptis į akcininkus. Tada jiems sakyti: „Mieli akcininkai, atimkite iš žmonų „Porsche“, namus, nes turime įvykdyti savo įsipareigojimus“.
Spėkite, kaip elgiasi kapitalistai? Pasako: nieko asmeniško, čia tik verslas. Sąžiningas verslas sakytų: na, gerai, jei mes siūlome fiksuoto tarifo planus, tai turime kažkur rinkoje susirasti finansines išvestines priemones, kurios leistų apsidrausti nuo tokių dalykų.
Tačiau čia susikuriame dar vieną iliuziją, kad kažkas rinkoje gali ilgai teikti tokias paslaugas. Nes tie, kas draudžia irgi turi tas pačias paskatas bankrutuoti ir pabėgti nuo įsipareigojimų. 2008–2009 metų krizėje matėme tokią milžinišką kompaniją AIG, kuri buvo apdraudusi gausybę kontraktų finansų rinkoje. Kas su jais atsitiko? Jie tapo nieko verti, o kompaniją turėjo išgelbėti visuomenė viešaisiais pinigais.
Draudimas nemaža dalimi yra iliuzija kapitalizme. Tai daugiau rizikos perstumdymas negu jos sunaikinimas. Kitaip tariant, kalbame apie sisteminę riziką. Aišku, čia gilesnė tema, susijusi ne tik su mūsų aptariama energetine loterija.
– „Perlas energija“ šiandien paskelbė, kad fiksuotus planus turėję vartotojai gali tikėtis kompensacijų. Ar tai paguodžia?
– „Perlas energija“ yra pavyzdys, kuris įkūnija tai, apie ką kalbame. Tai bilietų pardavėjai be generavimo šaltinio su 100 tūkst. eurų kapitalu (kurio šiai dienai turbūt jau nebebuvo) buvo įleisti į rinką mūsų politikų, reguliuotojų. To pasekmes matome. Ką jie ten toliau suoks ir kalbės – ne taip įdomu ir esmės nekeičia.
– Kai buvo pradedama liberalizacija, buvo sakoma, kad štai bus konkurencija. Kaip vertinote tuos paaiškinimus, kodėl ta liberalizacija apskritai prasidėjo?
– Yra dvi liberalizacijos, viena didmeninė, kuri remiasi ribinio gamintojo principu ir kuri yra ydinga. Kita – mažmeninė, kuri remiasi bankroto opcionu, kurį ką tik realizavo „Perlas“.
Tų liberalizacijų ištakos yra labai senos, siekia XIX amžiaus pabaigą, kur kapitalistai kovojo su galvą keliančiomis marksistinėmis idėjomis, sponsoriavo ekonomikos šaką marginalizmą (ribiškumą). Europos šampaniniai socialistai mėgsta šnekėti apie žmones, galimybes, skurdą, bet yra intelektualiniai to marginalizmo įkaitai. Iš čia ir pareina modelis, kaip subalansuoti elektros rinką tartum tai būtų kalafiorų rinka. Kad ribinis gamintojas, su aukščiausiais kaštais lemia rinkos kainą, kol visi kiti, kurie turėjo mažesnius kaštus dėl to gauna viršpelnius.
Elektros rinkoje taip elgtis negalima. Apie tai šnekėjo gausybė energetikos ekonomistų prieš liberalizaciją, po jos ir šneka dabar. Tik mes jų balsus retai girdime. Toks modelis nėra teisingas, neveda prie laisvos rinkos. Jis veda prie tokių ekscesų, kuriuos stebėjome pastarąsias savaites, kai elektra kainavo eurą už kilovatvalandę, 4 eurus ir pan.
Akivaizdu, kad kažkas blogai su tokiu modeliu, nes tai lemia milžiniškus pelnus tiems elektros generatoriams, kurie turi seniai atsipirkusius generavimo šaltinius. Ar tai būtų senoji branduolinė energetika, ar hidroenergetika. Viršpelnius lemia tiems, kurie turi generavimo pajėgumus su nuliniais ribiniais kaštais – pavyzdžiui, saulės ir vėjo elektrinės.
Akivaizdu, kad toks modelis, kuris generuoja viršpelnius, nes dujos brangios ir dujiniai generatoriai yra ribiniai, yra netvarus. Apie tai kalbėjo visi, kas turi bent kiek proto ir sąžinės, bet Europos politikai kalafiorų rinką perkėlė į elektros rinką. Nors tai yra visiškai skirtingos reikšmės ir konfigūracijos rinkos.
Kita liberalizacija – mažmeninė – remiasi dar vienu neoliberaliu postulatu, kad kuo daugiau laisvės, tuo yra geriau. Ne, ne visada reikia žmonėms duoti laisvę. Ypač tais atvejais, kai sprendimai yra sudėtingi, techniškai sunkiai suprantami žmonėms. Tada jiems duodame tik galvos skausmą, be tikro pasirinkimo. Dažnai žmonės pakimba tą pasirinkimą darydami.
Kai žmonės turi sunkumų pasirinkdami mobilaus ryšio planus, nes juose yra daug parametrų (kažkiek minučių, SMS, duomenų) ir jie pasimeta, nežino, kuris planas jiems yra geras. Dabar elektra perrišama įvairiais žaliais, mėlynais, raudonais bantukais. Sako: pasirinkite. Dauguma žmonių turi kognityvinius, informacinius apribojimus ir netgi noro stoką tokius pasirinkimus daryti.
Bet ant žmonių dabar nuleidžia naują problemą – rinkis tiekėjus. Sakau, viskas pareina iš neoliberalizmo, kuris užvaldęs europines institucijas pernelyg smarkiai.
– Iš Jūsų suprantu, kad ta liberalizacija buvo pasmerkta žlugti nuo pat pradžių. Kaip manote, ar šiandien, po „Perlas Energija“ pareiškimo apie stabdomą veiklą, žmonės valdžioje irgi tai supras?
– Paprasti žmonės turi gebėjimų stoką suprasti, kas iš tikro vyksta, bet jie turi gerą intuiciją. Kai jie mato elektros kainą 4 eurai už kWh, kai mato „Perlo“ žaidimus, jie suvokia, kad kažkas negerai. Jie gali pradėti pykti.
Politikai pradeda reaguoti tik tada, kai pamato, kad gresia revoliucija. Visos sąlygos tam, manau, yra.
Ministras pradeda aiškinti „Nord Pool“ algoritmo subtilumus tik tada, kai atsiranda kažkokios anomalijos rinkoje. Tada visi išpučia akytes ir pamato, kad netgi geresni pasiūlymai yra atmetami. Visa tai vadinama kažkokiais paradoksais ir pan.
Mano siūlymas, kurį kartoju daug metų – iš pamatų pasižiūrėti į šiuos neoliberalius eksperimentus su visuomene. T. y. atsisakyti ribinio gamintojo principo, kuris generuoja milžiniškas rentas, pereiti prie vidutinių kaštų principo, kuris daugelį metų iki liberalizacijos veikdavo.
Kitaip tariant, didieji valstybininkai rinkoje galėdavo „vidurkinti“ kainą tarp savo įvairių generuojančių šaltinių, tarp kurių yra pigūs (branduolinė energija ar saulė ir vėjas) ir brangūs (dujinės elektrinės). Didieji valstybiniai gamintojai gali „vidurkinti“ tiek tarp įrengimų, tiek laike.
Jei egzistuoja kažkokie rinkos šokai, jie gali naudodami savo gilesnes kišenes ir galimybes išlyginti kainas laike, išgelbėti visuomenę ir verslą nuo šių galvos skausmų, susijusių su tais kainų šokinėjimais į beprotiškas aukštumas, kurios priverčia verslus daryti staigias korekcijas, stabdyti gamybą, prekybos centrus išjunginėti šaldytuvus, žmonėms gyventi „Balanos gadynėje“ ir t. t.
Čia yra alternatyva, kuri egzistavo daug dešimtmečių, bet neoliberalai pradėjo taisyti tai, kas nebuvo iš esmės sugedę. Čia ir yra bėda. Dabar tikiuosi, kad Europos politikai pridės į kelnes. Jeigu nepridės, galbūt juos privers tai padaryti visuomenė. Mes grįšime prie balto lapo, t. y. principų, kurie gana sėkmingai veikė daug dešimtmečių.
– Tikrai manote, kad galima atšaukti liberalizaciją ir grįžti prie visuomeninio tiekimo? Paskutinis etapas sustabdytas.
– Netikiu tik Dievo įsakymų atšaukimu, kuriuos turime Sandoros skrynioje. Direktyvų pakeitimais tikiu, todėl, kad jas ne Dievas sugalvojo, o konkretūs politikai, spaudžiami konkrečių lobistų, kurie dabar sėdi ir trina rankas, žiūrėdami į tai, kas vyksta.
Tačiau visuomenės kantrybė turi ribas. Mes Lietuvoje turėjome gausybę liberalizacijos eksperimentų, iš kurių nepasimokėme. Prieš 17 metų kalbėjau apie „Leo amžiaus aferą“. Kalbėjau apie 2010 metų analogišką aferą su mažos galios „virduliais“, kurie lygiai tuo pačiu principu rėmėsi – jei tik yra miestas, kūrenantis dujas, pastatys nereguliuojamus šiluminius boilerius, kurie kūrenami trigubai pigesniu biokuru ir atpirksime projektą per 3 metus.
Tai yra tyčiojamasis iš tautos, lobistų žaidimai, korupcija ir bukumas viename. Tokie dalykai yra netvarūs, nes visuomenė anksčiau ar vėliau pastebės, kad ją „durnina“.
Tikiuosi, ir tai yra pozityvioji viso to, kas čia vyksta pastarosiomis dienomis, dalis, kad tas „lachatronas“ peržengia ribas. Daug „lachatronų“ žlunga dėl to, kad godumas ir kvailumas pasiekia tokį tašką, po kurio nyksta procesai. Tai vyko su kriptovaliutomis, tai vyks ir su energetikos dalykais. Aš tikiuosi. O jei ne, tai gyvensime po senovei. Sunku prognozuoti politines to pasekmes, kas čia gali būti, jei tęsime su šiais modeliais.
