Užsienio žiniasklaidoje pasirodė dar oficialiai neviešintas krizinio plano projektas. Europos atsaką į galimą dujų krizę sudaro keli elementai: dujų atsargų didinimas, energijos šaltinių diversifikavimas, paklausos mažinimas ir taupymas.
Viena iš paminėtų galimų taupymo priemonių – nuo rudens vieši pastatai, biurai ir komercinės paskirties objektai galėtų būti šildomi ne daugiau kaip iki 19 laipsnių.
Šią priemonę praėjusią savaitę įvertino ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, Lietuvai neteks veržtis diržų – nereikės šią žiemą šalti, nebent tik Vilniui, nes šildymui šalyje daugiausia naudojamas biokuras.
Kaip rašo užsienio žiniasklaida, EK plane, be raginimų pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, šalims bus siūloma laikinai atidėti atominių elektrinių uždarymą ar atkurti anglimi kūrenamas elektrines.
Oficialiai EK krizinį planą turėtų pristatyti šį trečiadienį. V. Sinkevičius Delfi papasakojo apie numatytą veiksmų planą, ruošiantis blogiausiam scenarijui.
– EK rengia krizinį planą Europai ir ruošiasi jį pristatyti. Gal galite trumpai įvardyti, kokių žingsnių EK ragina imtis valstybes nares ir kokios svarbiausios priemonės jame išskirtos?
– Svarbiausia išlieka energijos šaltinių diversifikavimas ir, be abejonės, dujų saugyklų užpildymas. Šiandien matome, kad Europoje jos užpildytos 60 proc. Analizuojami tris galimi krizės lygiai ir scenarijai: pradinis įspėjimas, pavojaus įspėjimas ir kritinė situacija. EK planas parengtas, žiūrint į šiuos tris lygius. Matome, kad kritiškiausiu scenarijumi, kai dujų tiekimas būtų minimalus, mes vis tiek spalio mėnesiui pasiektume 80 proc. saugyklų užpildymą.
Plane labiausiai pabrėžiama būtinybė pasiruošti koordinuotis ir taupyti energiją. Pirmiausia, be abejonės, siekiama, kad nebūtų sukurtas neigiamas poveikis piliečiams ir ekonomikai, t. y. saugumas ir kiek įmanoma minimizuotas poveikis kainai. Šiuo atveju daug dėmesio sulaukia taupymas. Pirmiausia valdžios institucijų vaidmuo bus labai svarbus, nes viešieji pastatai sunaudoja per 30 proc. energijos. Komisija siūlys ieškoti alternatyvų, kurios leistų taupyti dujas.
Matome, kad pramonė jau prisitaiko, čia pastebima taupymo tendencija. Dujų sunaudojimas gerokai sumažėjęs, lyginant su praėjusiu laikotarpiu. Pramonė sumažino paklausą bent 5 proc.
– Kaip atrodys šio plano įgyvendinimas: ar jo turės laikytis visos valstybės narės, tarp jų ir Lietuva?
– Valstybės narės privalės turėti nacionalinius prevencinių veiksmų planus, pagrįstus rizikos vertinimais. Kaip minėjau, yra trys nacionaliniai krizių lygiai: pradinis įspėjimas, pavojaus įspėjimas ir kritinė situacija. Priemonės, kurių reikia imtis kiekviename iš šių lygių, būtų apibrėžtos nacionaliniuose planuose. Principas toks: dujų srauto apribojimai, normavimas ir vartojimo mažinimas yra naudojami kaip paskutinė priemonė, kai visos kitos galimybės būtų išnaudotos.
Kalbant apie planus, esminis dalykas – bendradarbiavimas tarp šalių. Prašant vienai ar kelioms šalims narėms, skelbiama kritinė situacija Sąjungos ar regionų lygiu, Komisija su tų šalių paskirtais atstovais imtųsi labai konkrečių specifinių priemonių, padedant šaliai ar regionui, pavyzdžiui, koordinuoti dujų tiekimą iš kitų šalių į šalį narę ir pan.
– Tai reiškia, kad Lietuva, jei dabar pakankamai apsirūpinusi dujų, kriziniu atveju galėtų pradėti jas tiekti, tarkime, Vokietijai ar kitai šaliai?
– Jei tam būtų techninių galimybių. Tačiau taip, Lietuvos situacija šiuo atveju, turint suskystintųjų dujų terminalą, yra pakankamai gera, ir namų ūkių priklausomybė nuo dujų nėra tokia didelė. 40 proc. dujų poreikio suvartoja „Achema“.
Kalbant apie pagalbą, Lietuva galbūt galėtų padėti Latvijai, bet ji taip pat turi saugyklą ir net neabejoju, kad saugykla bus užpildoma. Šiuo atveju Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra pakankamai geroje situacijoje.
– Ar toks krizinis planas ir energijos ribojimai būtų sąžiningi visų valstybių narių atžvilgiu, pvz., jei Lietuva jau yra visiškai atsisakiusi rusiškų dujų ir anksčiau pradėjo ieškoti alternatyvų nei kitos šalys?
– Nepamirškime, kad Lietuva atsisakė tiktai prasidėjus karui Ukrainoje, nuosekliai ėjo link to bent 15 metų. Tačiau Lietuva turi kitų Achilo kulnų. Tai sakyti, kad šiandien esame geresnėje situacijoje nei dujos, ir todėl mums nereikalingas europinis solidarumas, būtų labai nesąžininga.
Prisiminkime vakcinų pirkimą prieš pusantrų metų. Lietuva gavo vakcinas tuo pačiu metu kaip ir didžiosios šalys, lietuviai jas gavo kaip ir bet kurie kiti ES piliečiai. Tai – tikrasis europinis solidarumas. Aš nežinau, kada būtume sugebėję gauti vakcinų, jei kiekviena ES šalis pirktų asmeniškai, įsijungtų jų derybinės galios, tarkime, Prancūzija galėtų pasiūlyti vieną kainą, o kokią kainą galėtų pasiūlyti Lietuva?
Šiuo atveju solidarumo mechanizmai yra reikalingi, ypač karo fone, kai išlaikyti Europos vienybę yra itin svarbu, žinant, kad mūsų saugumo garantas pirmiausia – ES šalys ir JAV.
– Jūsų vertinimu, ar pavyks Europai koordinuotai atsakyti į dujų krizę, jei kiekviena šalis laikosi savo politikos ir galiausiai turi savo energetikos sistemas, ypač šildymo. Tai ar gali rekomendacijos būti bendros visai Europai, kai kiekviena šalis turi savo specifiką?
– Žinoma, gali. Planas yra rengiamas, išmokus ir praeities pamokas, kalbant apie tą pačią pandemiją. Vis dėlto tai taip pat yra ir įpareigojimas iš Vadovų tarybos, šalių narių pačių pareikštas noras turėti koordinacinius veiksmus tarp ES šalių narių.
Jei susiklostytų tokia situacija, kai kažkur ES pramonė veiktų pilnu pajėgumu, naudojant dujas, lydytųsi plienas, o kažkuriame regione šaltų žmonės, tai būtų nepriimtina situacija, ir mes jokiu būdu neleisime tam nutikti. Todėl manau, kad tai labai reikalingi mechanizmai, ir jie priimami labai laiku. Galų gale mes turime užbraukti tą brūkšnį, kalbant apie priklausomybę nuo rusiškų dujų ir naftos. Kuo greičiau mes tai padarysime, bus tik geriau. Jeigu tam reikia solidarumo, manau, tai labai nedidelė kaina, matant tai, kas vyksta Ukrainoje.
– Viena iš paminėtų galimų priemonių – nuo rudens vieši pastatai, biurai ir komercinės paskirties objektai galėtų būti šildomi ne daugiau kaip iki 19 laipsnių. Ar yra prasmės taikyti šią konkrečią priemonę visose šalyse, jei dalyje ES šalių, tarp jų ir Lietuvoje, šildymui daugiausia naudojamas biokuras?
– Bet kai kuriose šalyse naudojamos dujos. Kitas dalykas – jeigu dujas reikėtų pakeisti kitais šaltiniais, tai šiuo atveju reikia taupyti ir kitus resursus, kad prireikus, būtų galima jais pakeisti dujas. Mūsų analizė rodo, kad tai būtų veiksminga priemonė.
– Kaip suprantu, tokie temperatūrų ribojimai nepaliestų gyventojų, nes numatytos išimtys ir prioritetinės sritys. Kurios dar sritys ir veiklos, kuriose pirmiausia būtų nukreipti turimi ištekliai, EK dokumente išskirtos?
– Prioritetas – išsaugoti namų ūkiams, gyventojams tiek kainą, tiek tiekimo stabilumą. Dar paminėtos gydymo įstaigos. Kalbant apie pramonę, šalių narių planuose galėsime pamatyti pokyčius pramonėje, nes yra pramonės šakų, kurios negali kitaip veikti be naudojamų dujų, o kitose šakose bus ieškoma alternatyvų, kur dujas galima pakeisti, pavyzdžiui, kietuoju kuru.
– EK projekte rašoma, kad jei veiksmų imsimės dabar, staigaus dujų nutraukimo poveikį sumažinsime trečdaliu. Matome, kad Rusija jau daliai šalių užsuko dujas, sustabdė dujų tiekimą ir „Nord Stream 1“ dujotiekiu, kuris neaišku, ar bus atnaujintas. Jūsų manymu, kiek realus blogiausias scenarijus, kad Rusija šiais metais visiškai sustabdys dujų tiekimą į Europą?
– „Nord Stream 1“ jau dabar yra sustojęs, ar jis bus vėl įjungtas – sunku pasakyti. Nenustebčiau, jei ir nebus įjungtas. Vis dėlto ir mūsų vidaus planuose nuo 2024 m. yra nutraukti rusiškų dujų vartojimą. Tai tikėtis, kad Rusija sėdės sudėjusi rankas ir naiviai lauks iki tol, tai aišku, kad taip neįvyks. Tai yra viena iš šantažo priemonių prieš mus. Tai gali reikšti sudėtingą laikotarpį, bet neabejoju, kad atsisakius ir visiškai užbraukus brūkšnį ir nepalikus jokių techninių galimybių ilguoju laikotarpiu mes iš to tik laimėsime, ir prie šio klausimo niekada nebegrįšime. Priklausymas nuo iškastinio kuro iš kruvinų diktatūrų, ir ypač matant karo nusikaltimus ir žiaurumus Ukrainoje, yra tikrai nepriimtina.
Nereikėtų taip pat ir pervertinti Rusijos biudžeto pajamų iš dujų eksporto, nes tai tik 5 proc. Tai būtų jiems skausmingas smūgis. Bet mes žinome, kokia tai yra visuomenė, kokio lygio ir atsparumo.
– Koks šiuo atveju, jei Rusija pilnai užsuktų dujas Europai, būtų poveikis Lietuvai, jei mes nebesame priklausomi nuo rusiškų dujų?
– Netiesioginis ekonominis. Mūsų pramonės produkcija ir eksportas yra labai smarkiai priklausomas nuo tokių rinkų kaip Vokietija. Jei būtų nuosmukis Vokietijos pramonėje, tai, be abejo, paliestų ir Lietuvos pramonę, gamintojus, kurie yra pakankamai gerai įsilieję į vertės grandines. Tai, aišku, turėtų įtakos šalies ekonomikai.
– Lietuvoje išskirtinai Vilnius dėl vėluojančios kogeneracinės elektrinės statybos vis dar priklausomas nuo dujų. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė, siekdama sutaupyti ir sumažinti šildymo kainas, svarsto laikinai vietoje gamtinių dujų naudoti pigesnį ir taršesnį mazutą. Kaip vertinate šį Vilniaus planą?
– Manęs daug aplinkos ministrų klausia šio klausimo. Ideologiškai negalėčiau pasisakyti už, bet puikiai suprantu kontekstą, kuriame šiuo metu esame. Mano atsakymas paprastas – turime padaryti viską: ar tai būtų anglies, ar mazuto deginimas, mes privalome būti pasirengę. Nebūtina jų įjungti ir kūrenti, bet jie turi būti parengti. Katilinių parengimas ar anglies ir mazuto pirkimas trunka bent kelis mėnesius. Jei mes tai pradėsime daryti jau esant krizei, bus tikrai per vėlu. Šiuo atveju reikia maksimaliai pasiruošti viskam, tačiau tai turi būti paskutinė priemonė, kai nėra kitų variantų.
– Vilniaus valdžia kalba, kad tai būtų tik laikina priemonė. Bet klausimas – kiek laikinai, nes ekonomistai kalba, kad aukštos dujų kainos dar laikysis ateinančius kelerius metus.
– Nebūčiau linkęs visiškai su tuo sutikti. Manau, pirmiau turime įvertinti, kas įvyks šią žiemą. Manau, kad neturėtų būti per daug sudėtinga, nes saugyklų užpildymas yra pakankamai geras, ir tų dujų turėtų pakakti. Daugiau klausimų kyla dėl kitos žiemos, bet mes diversifikuojame sutartis, dėliojame alternatyvius šaltinius. Išvadas pasidarys tiek pramonė, tiek valstybės narės, ir bus sutaupymai. Tai pasakyti, ar to tikrai reikės ir kiek laiko, – labai sudėtinga.
– Bendrai vertinant šį krizinį planą, nes jame, be raginimų pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, yra siūloma atidėti atominių elektrinių uždarymą ar atkurti anglimi kūrenamas elektrines, ar visa ši dujų krizė nenustums Europos nuo Žaliojo kurso tikslų?
– Trumpuoju laikotarpiu, be abejo, taip, bet ilguoju tikrai ne. Matome, kad planai, paraiškas, tiek investicijos visoje ES, kalbant apie atsinaujinančios energetikos projektus, viršija bet kokius lūkesčius. Tai neabejoju, kad pasieksime 2030 m. tikslus. Šiuo atveju kalbame apie trumpą laikotarpį, kai kaip paskutinė priemonė galimai gali būti naudojamas kietasis kuras. Bet turime suprasti, kad Europoje vyksta karas. Deja, bet turime prisitaikyti prie realybės.
– Šiuo metu pagrindinis Rusijos koziris – dujos. Kiek ilgai dar juo galės naudotis prieš Vakarus?
– Mūsų planuose atsisakyti dujų – 2024 m. Nenustebčiau, kad Rusija nustos mums tiekti dujas anksčiau. Reikia ruoštis bet kam. Ilguoju laikotarpiu iš to tik laimėsime. Kuo mažiau būsime priklausomi, susiję su Rusija, tuo mažiau jie turės sąlyčio taškų ir galimybių spausti Europos politikus, tuo tai reikš didesnį saugumą mūsų regionui, ES, NATO ir bendrai pasaulio tvarkai.
