Interviu „Delfi“ dujų perdavimo sistemos operatoriaus vadovas papasakojo, su kokiais iššūkiais susidurta projekte ir kodėl jo realizavimą galima vadinti sėkmės istorija.
– Pone N. Bikniau, kas įvyko sekmadienį Lietuvos energetikoje?
– Gegužės 1 dieną ta infrastruktūra, kurią mes įgyvendinome ir statėme pastaruosius 20 metų, ji buvo prijungta prie bendros Europos Sąjungos dujų perdavimo sistemos – ne tik technologiškai, tačiau jau ir komerciškai.
Ir pradėti srautai šita infrastruktūra, kurie užtikrina dujų ir, bendrai pasakius, energijos mainus tarp šito regiono, kuris iki šiol buvo toks atskirtas dujine prasme – Šiaurės - Baltijos regionas, – ir bendros Europos Sąjungos dujų infrastruktūros.
Oficialus šito dujotiekio atidarymas įvyks gegužės 5 dieną. Sakykime taip: technologiškai ir komerciškai operacijos yra pradėtos.
– Kokia kryptimi tekės dujos, kokie bus dujų srautai? Dabar, kaip suprantu, iš Klaipėdos SGD terminalo į Lenkiją.
– Ateityje šiuos srautus apspręs rinka, poreikis, susiformavusios kainos. Šiuo metu matome, kad dujos pasieks iš Lietuvos pusės Lenkiją, tačiau eigoje gali būti įvairių scenarijų ir gali tekėti abiem kryptimis, nes dujotiekis taip ir pastatytas, kad jis užtikrintų dujų srautus iš Lietuvos į Lenkiją ir iš Lenkijos į Lietuvą.
– Kaip išaugo projekto svarba naujų realijų, tai yra, karo Ukrainoje kontekste? Ar iš pageidaujamos tikrovės tapo visiška būtinybe?
– Gal pasakyčiau taip: Lietuva viena iš pirmųjų turėjo karčias pamokas, kai dujų kainos Lietuvoje praktiškai nuo 2007 metų buvo didesnės negu Vokietijoje, o derybos dėl dujų kainų paprastai susivesdavo į tai, kiek kas nors žemai nusilenks „Gazprom“ koridoriuose. Tai Lietuva, manau, laiku priėmė tuos esminius sprendimus, kaip diversifikuoti dujų tiekimą, kaip įvesti rinkos sąlygas pas mus, kad ta rinka veiktų (...).
Visas kompleksas buvo atliktas: tiek rinkos organizavimo, birža yra sėkmingai veikianti („GET Baltic“ – red.), tiek dujų perdavimo infrastruktūros, tiek ir (SGD) terminalo. Manau, kad pirmiausia mes išsprendėme tokius Lietuvos energetikos klausimus. Bet kas dar svarbu, kad pakeliui paaiškėjo, jog energetiką reikia matyti plačiau negu vien savo kiemą.
Dabartinė situacija patvirtina, kad sukurta infrastruktūra ir rinkos sąlygos sudaro galimybes ne vien Lietuvai, bet ir aplinkinėms valstybėms – tiek šiaurėje, tiek pietuose, – užsitikrinti tam tikrą saugumą, arba patenkinti komercinius poreikius. Tai toks Lietuvos požiūris, kaip integruoti regioną, manau, labai prasmingas ir kuria vertę.
– Sustabdytas Rusijos eksportas Lenkijai: ar tai automatiškai padidins apkrovimus dujotiekiui, Klaipėdos terminalui?
– Lenkijos dujų rinka iš tiesų didelė, mūsų kaimyninė valstybė taip pat jau ne vienerius metus daro rimtus pokyčius savo dujų infrastruktūroje ir rinkos organizavime, atlieka rimtas investicijas į alternatyvius šaltinius: šiemet bus užbaigtas ir dujotiekis, kuris per Baltijos jūrą ir Daniją sujungs su telkiniais Norvegijoje pakankamai reikšmingo dydžio, ir su Slovakija jungtis, ir Lenkijos terminalas.
Ir GIPL jungtis prideda Lenkijai daugiau manevro laisvės, daugiau galimybių, ypač jos rytiniuose pakraščiuose patikimai aprūpinti dujomis, esant šitai situacijai.
GIPL jungties reikšmė, kaip ir buvo planuota, kad padės užtikrinti didesnį energetinį saugumą. Tai ji dabar 100 proc. realizavosi ir Lenkijai dalyvaujant.
– Ar dėl to augs dujų kainos regione? Nes juk didėja paklausa Lenkijoje.
– Iš esmės, dujų kainos regionuose nėra kažkokios labai specifinės, jos paprastai koreliuoja, siejasi su bendromis pasaulinėmis dujų kainomis ir, jeigu žiūrėtume į tendencijas, kokios jos yra Europos dujų biržose, tai yra, de facto ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, tai siejasi.
– Visuomenėje gali kilti klausimas: ar pigs dujos dėl GIPL atsiradimo? Jau aptarėme saugumo aspektą, bet: kokia konkreti nauda gyventojams ir verslui?
– Tokios infrastruktūros atsiradimas sukuria galimybes transportuoti papildomus dujų kiekius per Lietuvą klientams Lenkijoje. Lietuva tampa tokia svarbia kryžkele regione. Ką tai reiškia? Infrastruktūros išlaikymo kaštai sumažėja.
Didesnis apkrovimas mažina išlaikymo kainą galutiniam vartotojui, na, o kaip minėjau, pačios dujų kainos iš esmės – dujų kaip molekulių kaina – daugiau mažiau laike atitinka bendrąsias Europos Sąjungos dujų kainas.
– Turite omenyje, kad dėl GIPL pinga Klaipėdos SGD terminalo išlaikymas?
– Be abejo, didesnis ir esamos dujų infrastruktūros apkrovimas, ir paties terminalo, sukuria prielaidas surinkti daugiau pajamų ir sumažinti esamos infrastruktūros išlaikymą.
– Kas sunkiausia buvo projekte? Pamenu, kad būta ir teisminių ginčų, ir turbūt – pandemija?
– Mums pasisekė. Sugebėjome laiku užsitikrinti ir rangovus, ir medžiagas dar iki COVID-19 ir resursų pabrangimo. Aišku, kas būtų, jeigu reikėtų visą įrangą įsigyti dabartinėmis sąlygomis ir kainomis dabartinėje aplinkoje, – natūralu, kad tai jau būtų ženkliai brangiau.
Manau, kad buvo laiku priimti sprendimai, mums pavyko laiku užsitikrinti pirkimus ir projekto valdymą taip, kad tas kryptingas, kontrolės ir atsakomybės balansas, valdant projektą, davė tikrai didelę naudą.
Taip, buvo iššūkių suderinti aplinkosaugos, archeologinius reikalavimus. 165 kilometrų dujotiekis, besidriekiantis per pusę Lietuvos, buvo tikrai nemažas iššūkis. Akivaizdu, kad dabar tai padaryti būtų sudėtingiau. Ir tos kainos turbūt būtų gerokai didesnės.
– Lenkijoje darbai vyks iki rudens?
– Darbai su šiuo dujotiekiu, mano žiniomis, yra baigti, tačiau dar daromi ir kiti infrastruktūros pagerinimo darbai. Lenkija jau eilę metų investuoja nemažai į savo dujų perdavimo infrastruktūrą ir, apskritai, diversifikuoja energijos šaltinių rūšį ir šalis. Bet pati GIPL infrastruktūra šio projekto apimtyje irgi yra užbaigta.
– O kas buvo įdomiausia, kas įsiminė ir buvo jūsų karjeroje nauja?
– Visų pirma, šitą projektą susitelkę sugebėjome padaryti per tikrai trumpą laiką, tai užvedė bendrai ir komandą, ir visus kolegas.
Mums tai teikia didelį pasitenkinimą. Tuo labiau, kad rezultatas, kurį turime: ilgą laiką buvo „neteisybė“ – buvome neprisijungę prie bendros Europos sistemos. Tai tas rezultatas motyvuoja žmones – ir jų, ir mano karjeroje tai tikrai didelis įvykis.
Aišku, turėjome ir įdomių patirčių su tais pačiais archeologiniais tyrimais. Buvo pereita per visą dujotiekio trasą, patikrintos įvairios vietos archeologiniu požiūriu, rasta įvairių radinių. Mano žiniomis, bus išleista ir monografija apie radinius šitoje trasoje.
Ir technologiniai dalykai: skyrėme daug dėmesio pačiai kokybei, saugumo užtikrinimui ir įvairūs technologiniai sprendimai buvo mums įdomu pasitikrinti savo jėgas ir greityje, ir kokybėje.
– Kalbant apie technologijas turbūt išskirtinis yra trasos pragręžimas po didžiosiomis Lietuvos upėmis. Ar tokių projektų iki šiol nebuvo atlikta?
Yra buvę daryta tokių darbų, tačiau, be abejo, šiuo atveju kiekviename projekte toks gręžimas – „aklas“ darbas, nes tu eini po upe, kur gali pasitaikyti įvairių situacijų, ir riedulių, grunto nestabilumų. Tiek po Nerimi, tiek po Nemunu, buvo atlikta, berods, trys gręžimai, kurie yra ilgi, nuo 600 metrų iki praktiškai kilometro.
– Aptarkime šios infrastruktūros ateitį. Dujos – pereinamasis kuras. Žvelgiant į Žaliąjį kursą, ekonomikos neutralumą klimatui, ar ta infrastruktūra gali būti išnaudota ir kitam kurui, vandeniliui?
– Esame tikri, kad vandenilis prisidėtų prie bendros energetikos transformacijos. Ir ne tik Lietuvoje, bet visame regione. Vandenilis kaip energijos nešiklis, jis padėtų subalansuoti atsinaujinančios energijos parkų – tiek saulės, tiek vėjo – veiklą ir transformuoti tą perteklinę elektros energiją, kuri gali būti pagaminta jau po keleto metų (pavyzdžiui, jūros vėjo jėgainių parke – red.), į vandenilį.
Dujotiekiai yra infrastruktūra, kuria galima transportuoti dideliais atstumais, mažais nuostoliais didelius energijos kiekius. Tai dujotiekiai pasitarnautų šitokios energijos rūšies transportavimui į tas šalis, konkrečiai, pramonines – Vokietiją, – kuriose tikrai numatomas tokių resursų trūkumas. Tai rodo ir Europos Sąjungos, ir pačių šalių studijos.
Tad mes savo infrastruktūrą matome ateityje kaip pritaikytą, arba jos koridorius, pritaikytus ir vandenilio transportavimui, tokiu būdu prisidedant ir prie bendrojo virsmo.
Ir praktiškai nėra abejonių, kad tas virsmas įvyks. Ir dabartiniai įvykiai tik paspartins, paskatins šitą transformaciją. Ir rezultatai, manau, kad bus geri ir energetinis saugumas ateityje padidės. Ir apsirūpinimas pačių savo energijos resursais jis yra pagrindinis klausimas.
– Dėkoju už pokalbį.
***
Sekmadienį pradėjo veikti Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis GIPL, sujungianti Baltijos šalių ir Suomijos perdavimo sistemas su Vakarų Europos tinklais (kartu su Estijos ir Suomijos jungtimi „Balticconnector“).
GIPL bendra vertė yra apie 500 mln. Eur, o ilgis – 508 km. Investicijos į jį Lietuvoje siekia 116 mln. Eur. Dujotiekį iš dalies finansavo Europos Sąjunga.
Projektą vykdė „Amber Grid“ ir Lenkijos „Gaz-System“, Lietuvoje jį tiesė „Alvora“ su „Šiaulių dujotiekio statyba“. Statybos darbai truko dvejus metus – nuo 2020 metų pradžios iki 2021-ųjų pabaigos.
