Lietuvoje baigiantis šildymo sezonui „Delfi“ kalbėjosi su šia Prancūzijos kapitalo kompanija apie žaliavų kainas, būsimą konkurenciją su Vilniaus kogeneracine jėgaine, suplanuotas investicijas Vilniuje ir tai, ko tikėtis iš kito šildymo sezono.
Pokalbyje dalyvavo „Idex“ Tarptautinės plėtros direktorius Thierry Mourot, „Idex Baltic“ direktorė Aušra Ignotaitė.
– Pone Th. Mourot, kokių turėtumėte pastebėjimų dėl būsimo sezono ir biokuro kainų?
– Th. Mourot: Ką stebime dabar ir per praėjusį sezoną, tai, žinoma, biokuro žaliavos paklausą ir jūs žinote sankcijas Baltarusijai. Nors dar tebeliko kažkiek importo iš Baltarusijos, jis baigsis birželio pradžioje ir tai sukels įtampą Lietuvos rinkoje, nes visi operatoriai – ne tik mes (...), turėsime susirinkti visą biokurą iš Lietuvos rinkos. Tai greičiausiai nulems kainos padidėjimą ir, tam tikru mastu, dalies biokuro rūšių trūkumą.
– Jūs esate įsigiję biokuro gamintoją „Pusbroliai“. Ar tai padeda šioje situacijoje?
– Th. Mourot: Tai yra vertingas įrankis mums Lietuvoje. Galime apsirūpinti vietiniu biokuru. Visa prekyba vyksta per „Baltpool“. Tai privaloma turint omenyje reguliavimą. (...) „Pusbroliai“ yra nepriklausomi medžio skiedrų gamintojai ir dalis parduodama „Idex“, o likusi dalis – konkurentams.
– Kaip karas Ukrainoje gali paveikti biokuro ir, apskritai, biomasės rinką?
– Th. Mourot: Regis, kad viskas, kas vyksta su karu, su dujomis, rodo, jog biokuras yra tikra galimybė Lietuvai išlaikyti nepriklausomybę nuo dujų ir laikyti kainas prieinamu lygiu.
– Lietuvos valdžia ragina šilumos gamintojus naudoti daugiau prastesnės žaliavos biokuro, SM3, ar tai sumažins žaliavos kainą?
– Th. Mourot. Geras sprendimas. Mūsų katilai gali naudoti pigesnį SM3 biokurą, kas yra gerai: tai miško liekanos ir tai, kas negali būti panaudota kitose pramonės šakose. Dalis šios žaliavos ateina iš valstybei priklausančio miško, tad reikėtų daugiau veiksmų iš Vyriausybės didinant šiuos kiekius.
– A. Ignotaitė: turbūt Valstybinei miškų urėdijai miško liekanų pardavimas yra mažiausia jų apyvartos dalis (...). Yra simetrijos trūkumas tarp to, kad miško liekanos sudaro didelę vertę energijos rinkoje, tačiau kartu sukuria mažiau vertės valstybinėms urėdijoms. (...). Susidaro ydingas ratas, kai rinkai nepasiūloma daugiau miško liekanų, tad galiausiai konkuruojame dėl aukštesnės kokybės biokuro su pramone.
(Kalbant apie karo poveikį), Latvija, Lenkija, Lietuva gaudavo daug biokuro iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Dabar, kai šie šaltiniai užsidarę, mes turėsime labai didelį Lenkijos, Suomijos dėmesį Baltijos šalių miškų ištekliams, ir net Lietuvos gamintojų. Turbūt trigubai augs paklausa iš kaimyninių šalių, kurios neteko didžiulių kiekių medienos iš Baltarusijos, Ukrainos.
– Th. Mourot: Lenkai jau prašo „Pusbrolių“, tad veikiausiai viskas baigsis trūkumu ir kainų augimu.
– „Idex“ neseniai skelbė, kad nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG) Lietuvoje susiduria su sunkumais, dalis gali bankrutuoti. Kodėl?
– Th. Mourot: Ką šitas karas Ukrainoje parodo, kad Lietuva buvo labai teisi remdama šilumos gamybą iš biomasės, bet: ką galime matyti dabar, kad reguliacinė aplinka Lietuvoje yra labai nestabili ir nenuspėjama. Labai sunku prognozuoti, grįsti investicijas ir turėti normalią grąžą.
Pavyzdžiui, kainų „lubų“ sistema: keletą mėnesių buvome situacijoje, kad nusprendėme nedalyvauti (šilumos supirkimo) aukcione, nes „lubos“ neatspindėjo sąnaudų. Niekas negali dirbti su nuostoliais. Mes net neprašome nė mažyčio pelno, – tik bent jau neprarasti pinigų. (...).
Lietuva tinkamai pasirinko praeityje, tad būtų neprotinga neplėsti biomasės dalies šilumos gamyboje. Tai yra kelias Lietuvai stiprinti nepriklausomybę nuo dujų. Bet kartu šilumos gamintojai turi gauti normalų pelną, ne nuostolius. Tačiau rinkoje mes ir kiti gamintojai patiriame nuostolius. Tai yra nepriimtina.
– A. Ignotaitė: Ir bus vis sunkiau, nes negalėjimas paimti pelno iš praėjusio šildymo sezono užkerta kelią mums pasiruošti kitam sezonui, planuoti atsargas, kurios reikalaus dvigubai daugiau kapitalo. Tiekėjai negali pasiruošti kitam sezonui, todėl ir vėl, patenki į ydingą ratą, kur neuždirbi pinigų ir nesi pasiruošęs kitam šildymo sezonui, tad imiesi paskutinės minutės sprendimų. Ypač sudėtinga Kaune, kur tai gali sužlugdyti konkurenciją ir šilumos gamintojus.
– Kiek žinau, turite ir savo nuomonę dėl perteklinių biokuro pajėgumų panaudojimo šilumos rezervams. Kur matote problemą?
– A. Ignotaitė: Kaune pasiekta visapusė rinkos konkurencija ir yra pakankamai pajėgumų, kurie gali eliminuoti paskutinę dujų megavatvalandę. Tačiau kad tai įvyktų, turi iš pradžių pakeisti konkurencinę struktūrą taip, jog pajėgumai galėtų veikti dalinai įprastomis sąlygomis, o tarkime, atšalus orams, galima būtų aktyvuoti rezervinius pajėgumus. Tad iš esmės sakome: mes alokuojame 70 proc. pajėgumų pagrindinei rinkai, o likusius paliekame piko metui, kai įprastai būtų naudojamos dujos. (...) Taip pasieki 100 proc. panaudojimo pajėgumų ir taip sumažini dujų vartojimą Kaune.
– Pakalbėkime apie šilumos kainas. Kokių turėtumėte prognozių ateities sezonui?
– Th. Mourot: Situacija Kaune ir Vilniuje yra skirtinga. Kaune jau turite visus (biokuro gamybos) pajėgumus ir jeigu bus tinkamas reguliavimas, o gamyba bus 100 proc. iš atsinaujinančių šaltinių (atliekų ir biomasės), tokiu atveju, kainos liks priimtino lygio. Vilniaus problema, kad dujų dalis vis dar ženkli ir dujų kainos nenukris pastebimai kitam šildymo sezonui. Biomasės dalis Vilniaus šilumos gamyboje turi padidėti. Mes pasirengę padėti tai padaryti.
– Bet juk ir biokuras, yra rizika, kad pabrangs, kaip tuomet su likusia Lietuva?
– Th. Mourot: Jeigu palygintume vieną megavatvalandę, pagamintą iš biokuro ir atitinkamai iš dujų, net su dabartinėmis biokuro kainomis, dujos vis tiek brangios. Šilumos gamyba iš biokuro, kainų požiūriu, niekada nepasieks dujinės gamybos.
– A. Ignotaitė: Daug kas priklauso, kokia bus Vyriausybės ir valstybinių institucijų pozicija. Jeigu šilumos gamintojai turėtų prieigą prie apyvartinio kapitalo, jie galėtų panaudoti nešildymo sezoną ruošdamiesi šildymo sezonui ir tuomet kainos augimas galėtų būti subalansuotas. Bet jeigu visi sprendimai bus palikti paskutinei minutei (...). Biokuro kainos gali išaugti papildomai 20-30 proc., bet dujos gali pabrangti dar daugiau (...). Tas miško skiedrų naudojimo skatinimas, jeigu jos bus prieinamos, tai sumažins biokuro kainų kilimą. Turi būti daug koordinuoto darbo ruošiantis kitam šildymo sezonui.
– Užsiminėte apie prieigą prie kapitalo? Kokių bėdų yra čia?
– A. Ignotaitė: vienas dalykas yra faktas, kad per šešis šildymo sezono mėnesius patyrėme nuostolių. (...). Nesukaupėme pelno, kurį galėtume naudoti pirkti miško kirtimo liekanų ir pasiruošti kitam šildymo sezonui. Ir kai ateini į banką, tau sako, kad tu neuždirbi jokių pinigų ir negausi daugiau pinigų pasiruošti kitam šildymo sezonui (...). Yra šilumos gamintojų Kaune, kurie negavo jokio pelno ir jie to negali padaryti, ir jie pirks biokurą paskutinę minutę, tad, aišku, mokės brangiausiai.
– Paklausiu tuomet taip: ar ketinate trauktis iš Lietuvos?
– Th. Mourot: Geras klausimas. Esame čia ir liksime čia. Mes įsitikinę, kad yra galimybių veikti ir įgyvendinti dalykus. Mes pasirengę investuoti Vilniuje, investuoti apie 5 mln. Eur dviejose biokuro katilinėse, gaminti žalią elektrą ir padidinti veiklos efektyvumą.
– Kas tai bus, kokia bus tų pajėgumų galia? Jūs jau turite kogeneracinę Kaune, ar čia bus kita?
– Th. Mourot: Elektra bus gaminama naudoti mūsų šilumos katilui.
– A. Ignotaitė: tai bus kiek daugiau nei 2 megavatai. Ir jeigu bus užtikrintas finansavimas, iš viso galėtume generuoti 10 megavatų elektros (sudėjus Vilniaus ir Kauno elektros generaciją – red.).
– Jau kalbėjome apie „Pusbrolius“, ar turite planuose kokių nors naujų įsigijimų Lietuvoje?
– Th. Mourot: Dairomės. Tačiau dabartinė situacija su Rusija ir energijos kainos sukūrė netikrumo jausmą regione. Negalime įvardyti konkrečių projektų, bet galvojame apie įsigijimus (...).
– A. Ignotaitė: mes esame pasirengę padėti pramonės įmonėms, naudojančioms dujas garui ar elektrai gaminti, pasiūlyti joms įgyvendinti pereigą nuo dujų iki biomasės. Mes turime žinių ir sugebėjimų įvertinti projektų dydį ir poreikį.
– Gal sutiktumėte pasakyti, ar tai bus koks šilumos gamintojas, ar kito sektoriaus bendrovė?
– Th. Mourot: Tai yra iš srities, kuo užsiimame dabar, (...) mes žiūrime į šilumos gamybą, centralizuotą šildymą. Ir jeigu yra galimybių Lietuvos, Latvijos rinkose šilumos, elektros gamyboje, centralizuotame šildyme, – apsvarstysime objektą. Negaliu atskleisti konkretaus objekto, tačiau čia yra sritys, į kurias žiūrime.
– Dar aptarkime jau įgyvendintas investicijas. Jos kol kas siekia 100 mln. Eur. Buvo skelbta, kad planuojate 200 mln. Eur. Ar planai išlieka?
– Th. Mourot: Tai yra planuose. Tai realu, tik turime surasti gerą projektą. Taip, tai mūsų intencija.
– A. Ignotaitė: jeigu mes mažiau turėtume koncentruotis į problemų sprendimą ir institucijos labiau įsitrauktų į sprendimų ieškojimą – turime galimybę investuoti papildomus 100 mln. Eur, tačiau privalome pirmiau išspręsti tas problemas, kad tikėtume, jog nauja investicija duos didesnę grąžą.
– Tuomet pakalbėkime apie konkurencinę aplinką. Kaip seksis konkuruoti su „Ignitis grupės“ Vilniaus kogeneracine jėgaine, kuri planuoja veikti kitą šildymo sezoną?
– Th. Mourot: Elektros požiūriu nebus jokios konkurencijos, mūsų 2 megavatai bus naudojami mūsų pačių reikmėms, tad tuo nekonkuruosime. Tai skirta, kad būtume efektyvesni šilumos gamyboje ir kad siūlytume geras kainas Vilniaus šilumos ūkiui kitą sezoną ir ateityje.
Ir tikrai yra vietos Vilniuje (šilumos gamyboje – red.), nes dalis dujų yra vis dar ženkli. Ir netgi po „Ignitis grupės“ jėgainės paleidimo, bus pakankamai vietos žiemą dirbti tokiems operatoriams, kaip mes.
– O kokie būtų jūsų patarimai dėl Vilniaus? Štai Vilniaus šilumos tinklai skelbė, kad svarsto galimybę ateityje surinkti atliekinę šilumą iš prekybos tinklų, šaldytuvų. Gal būtų reikalingi renovacijos sprendimai?
– Vilnius turi sumažinti dujų dalį energijos pakete, nes ji vis dar didelė. Tai prioritetas. Tam reikia naudoti biomasę. Taip pat reikia didelių investicijų į šilumos tinklo efektyvumo didinimą ir skatinti namų renovaciją. Nors megavatvalandės kaina sąskaitoje svarbu, ne mažiau reikšmingas yra ir pastato energinis efektyvumas.
Prancūzijoje esame ne tik šilumos tiekimo operatorius, bet kartu esame ir pastatų operatorius.
– Koks apskritai jūsų požiūris į Lietuvos biomasės šilumos gamintojų rinką? Ar ji jau prisodrinta, ar dar yra vietos ateiti kitiems?
– A. Ignotaitė: analizuojame tai ir matome, kad yra daugybė mažų miestų šalyje, įstrigusių padėtyje, kai nėra padaryta rimtų pokyčių pereiti nuo dujų prie biokuro. Turime nemažai miestų, kur šildymo kainos yra daugiau 100 Eur už MWh galutiniam vartotojui, kas yra labai brangu. Galbūt sprendimas tiems miestams ir nėra biokuras. (...) Galimybės privačiam kapitalui turėtų būti įvertintos, bet kartu manome, kad nėra bendros vizijos, kaip tie maži miestai galėtų vystytis bandant mažinti jų sąskaitas už šildymą ir neefektyvumą.
– Th. Mourot: Nors kalbame apie Vilnių ir Kauną, yra daug vidutinio dydžio miestų Lietuvoje, kur šilumos kaina nepriimtina.
– Pabaigai: ar džiaugiatės investavę Lietuvoje, ar dėl kai ko apgailestaujate?
– Th. Mourot: Mes esame Lietuvoje ir liksime joje. Aišku, mūsų lūkesčiai buvo pradžioje tokie, kad reguliacinė aplinka bus stabilesnė, esame šiek tiek nusivylę šiuo požiūriu, bet esame įsitikinę, kad ilgainiui tai pasikeis ir kad dabartinė situacija su Rusija (ir jos karu Ukrainoje – red.) padės suprasti, jog tai (šiluma iš atsinaujinančių išteklių – red.) yra didelė vertybė Lietuvai. Tai mums strateginis žingsnis, esame įsitikinę, kad ilguoju laikotarpiu tai buvo geras ėjimas.
– Dėkoju už pokalbį.
----
Vienos didžiausių Europos investicinių kompanijų „Antin“ valdoma Prancūzijos kapitalo atsinaujinančios energetikos bendrovė „Idex Baltic“ skelbia turinti tris biokuro katilines Vilniuje ir dvi biokuro katilines bei vieną kogeneracinę elektrinę Kaune.
2019 metais „Idex“ įsigijo Vokietijos atsinaujinančios energetikos bendrovę „Danpower Baltic“.
90 proc. „Idex Baltic“ akcijų priklauso Prancūzijos atsinaujinančios energetikos grupei „Idex“, likusios – lietuviško kapitalo kompanijai „GECO Investicijos“.
