Pakeitimais siekiama nustatyti šilumos ūkio ilgalaikio tvaraus planavimo procesą, naujai apibrėžti šilumos tiekimo kainodarą, gerinti centralizuoto šildymo tiekimo sistemų bei daugiabučių vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros efektyvumą, plačiau panaudoti atsinaujinančius energijos išteklius, siekiant užtikrinti šilumos sistemų dekarbonizaciją, teigiama ministerijos pranešime.

„Šilumos ūkio sektoriuje turi būti iš esmės stiprinamas ilgalaikis planavimas, didinamas centralizuoto šilumos tiekimo efektyvumas, investuojama į klimatui neutralias šilumos gamybos technologijas, siekiant mažinti priklausomybę nuo energijos žaliavų kainų augimo, įvairinami šilumos gamybos būdai. Savivaldybėms ir šilumos tiekėjams neturint ilgalaikių tikslų kiekvienas šildymo sezonas gali sukelti rūpesčių, kuriais bus bandoma dalintis su šilumos vartotojais – gyventojais. ‘‘, – pranešime sakė energetikos viceministrė Inga Žilienė.

Šilumos ūkio įstatymo projekte siūloma įtvirtinti teisinį pagrindą vietos savivaldai dešimties metų laikotarpiui pagal nurodytus principus planuoti šilumos ūkio tvarią plėtrą. Ji būtų planuojama vadovaujantis trijų lygių šilumos ūkio planavimo dokumentais: savivaldybės 10 metų strateginiu šilumos ūkio plėtros planu, šilumos ūkio specialiuoju planu ir šilumos tiekimo įmonės to paties laikotarpio šilumos ūkio plėtros planu.

Taip pat siūloma pakeisti šilumos kainodarą ir taikyti šilumos gamybos ir tiekimo būtinųjų pagrįstų sąnaudų ir skatinamojo reguliavimo principus, kurie yra elektros energijos ir gamtinių dujų sektoriaus reguliavime. Siūlomu šilumos kainodaros modeliu siekiama mažinti administracinę naštą, investicijas į inovacijas ir centralizuoto šilumos tiekimo sistemų dekarbonizaciją, modernizavimą ir tvarią šilumos ūkio plėtrą.

Dokumento projekte siūloma nustatyti šilumos kainodarą penkerių metų laikotarpiui, o ją rengiant vadovautis Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika.

Įstatymo pakeitimais taip pat siūloma spręsti šalies pramonės įmonių pramoninės gamybos technologinio proceso metu nepanaudotos šilumos energijos (atliekinės šilumos) supirkimo klausimą. Nustatoma atliekinės šilumos supirkimo tvarka sudarytų lankstesnes sąlygas atliekinės šilumos panaudojimui skatinant centralizuoto šilumos tiekimo sistemų dekarbonizaciją.

Taip pat siekiama numatyti platesnį alternatyvių atsinaujinančių išteklių naudojimą šiame sektoriuje – siūloma leisti šilumos tiekėjams atsinaujinančią energiją supirkti ne aukciono būdu, kadangi jos gamybos apimtys yra sunkiai prognozuojamos ilgesnio periodo metu, o nepanaudojamos išmetamos į orą.

Kaip teigiama pranešime, įstatymo projekto rengimo metu paaiškėjo, kad reikia nustatyti aiškų garantinio šilumos tiekimo teisinio reguliavimo mechanizmą. Todėl susiklosčius tokiai situacijai, kai esamas šilumos tiekėjas negali vykdyti savo veiklos ir nėra kam užtikrinti nepertraukiamo šilumos tiekimo gyventojams, šilumos tiekimo veiklą vykdytų garantinis šilumos tiekėjas.

Taip pat įstatymo projekto pakeitimais siekiama aiškiai reglamentuoti apsirūpinimą karštu vandeniu ir nustatyti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo tvarką bei praplėsti reikalavimus pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojui, užtikrinant jo veiklos kokybę, sprendžiant atsakomybės, kontrolės, įpareigojimų vykdymo, poveikio priemonių taikymo, sankcijų už veiklos pažeidimus skyrimą. Tikimasi, kad tai užtikrintų vartotojų pasitenkinimą šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojų veikla ir sumažintų ginčus tarp šilumos tiekėjų, šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojų bei vartotojų.

Įstatymo pakeitimai, jei jiems pritars Seimas, turėtų įsigalioti nuo 2022-ųjų metų spalio.