Vandenilis yra žaliava chemijos pramonei, degalai, o taip pat tinka energijai kaupti ar transportuoti.
Alternatyvos iškastiniam kuri ieškanti ES įžvelgė, kad vandenilis galėtų itin svarbiai prisidėti įgyvendinant įsipareigojimą neutralizuoti poveikį klimatui iki 2050-ųjų. Tad pasitvirtino neutralaus poveikio klimatui vandenilio plėtros strategiją, ruošia naują direktyvą.
Degdamas vandenilis jungiasi su deguonimi ir gaunamas šalutinis produktas tėra vanduo. Tuo metu deginant iškastinį kurą į atmosferą pumpuojamas anglies dioksidas (CO2). Tiesa, vandenilis nėra visiškai netaršus, jei deginamas ne gryname deguonyje, o ore – tuomet susidaro ir azoto oksidų.
Rusija neliko nuošalyje – įkandin Europos netruko pasitvirtinti koncepciją, kaip taps didžiausia pasaulyje vandenilio eksportuotoja ir pasiūlys Europai šių dujų. Tik Rusijos planuose – ne vien „žaliasis“ vandenilis. Iki šiol daugiausia vandenilio gaminama iš iškastinio kuro. Taip pigiausia, tačiau į atmosferą išmetama ta pati atlieka – CO2. Rusija ketina diegti technologijas, kaip anglį laidoti, ir propaguoti „technologinį neutralumą“.
„Technologinio neutralumo“ entuziazmo jau atsiranda ir Lietuvoje. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pasidalijo savo nuogąstavimais feisbuke.
„Lietuvoje yra žmonių, kurie norėtų, kad, kalbėdami apie vandenilio ekonomikos plėtrą Lietuvoje, mes taikytume technologinio neutralumo principą. Tai yra – nekreiptume dėmesio, ar vandenilis pagamintas iš atsinaujinančių išteklių (elektros, gaminamos vėjo ir saulės elektrinėse), ar iš pavyzdžiui gamtinių dujų (su CO2 laidojimu arba netgi be jo)“, – rašo M. Nagevičius.
Jis patikino darysiąs viską, kad tokia nuomonė neįsigalėtų.
„Delfi“ M. Nagevičius paaiškina, kad Rusijai būtų tobula toliau pumpuoti dujas į Europą, čia iš jų gaminti vandenilį, anglį toje pačioje Europoje palaidojant. Tačiau Europa turėtų siekti ne tik neutralumo klimatui, bet ir atsijungti nuo rusiškos adatos.
Energetikos ministerija patikina, kad Lietuvai vandenilis yra labai aktuali sritis ir planuojama ją remti ES milijonais eurų. Ateityje vandenilis turi potencialo pakeisti daugelį dabar plačiai naudojamų energijos šaltinių (naftą, gamtines dujas, anglį), visoms valstybėms pereinant prie mažiau taršių energijos šaltinių. Lietuva turi galimybes tiek pasigaminti „žaliąjį“ vandenilį, tiek jį panaudoti, todėl planuojama skatinti būtent tokį. Tačiau ir kitoks vandenilis gali būti naudojamas kaip tarpinis kuras.
Koks vandenilis yra „žalias“, o koks „mėlynas“
Nors visos vandenilio molekulės yra vienodos, tačiau vandenilis skiriasi pagal tai, kaip yra išgautas – skirstomas į daugybę spalvų. Natūraliai gamtoje sutinkamas vandenilis vadinamas „baltu“, jo ištekliai labai riboti.
Šiuo metu daug vandenilio naudojama chemijos, metalurgijos, naftos perdirbimo pramonės šakose, tačiau čia daugiausia naudojamas vandenilis, gamintas iš gamtinių dujų ar kito iškastinio kuro.
„Pilkasis“ vandenilis gamintas gamtinių dujų riformingo būdu, į aplinką taip išmetamas CO2. Gazifikacijos būdu gaunamas „rudasis“ ar „juodasis“ vandenilis – tai taršus procesas, kurio metu į atmosferą išmetama daug anglies.
Anglį surenkant ir palaidojant, gaunamas „mėlynasis“ vandenilis.
O „žaliuoju“ vandeniliu laikomas elektrolizės būdu gautas vandenilis – naudojant elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių.
Saulės ir vėjo jėgainės dažnai veikia tuomet, kai elektros poreikis nedidelis, o neveikia tuomet, kai elektros trūksta – gaminant vandenilį, kai yra elektros perteklius, ir naudojant jį, kai elektros trūksta, būtų galima sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Kol kas vandeniliui tenka menka dalis visame išgaunamos ir vartojamos energijos balanse. Gaminamas vandenilis daugiausia iš iškastinio kuro – gamtinių dujų ir anglių. Tačiau siekiama, kad vandenilis padėtų neutralizuoti poveikį klimatui, o jo gamyba būtų visiškai nepriklausoma nuo iškastinio kuro.
Europa nori savo kuro
2020 m. Liepos 8 dieną Europos Komisija patvirtino vandenilio strategiją, ir nubrėžtas prioritetas – plėtoti vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių – daugiausia saulės ir vėjo – gamybą. Vandeniliu siekiama keisti iškastinį kurą kai kuriuose daug anglies dioksido išmetančiuose pramonės sektoriuose, pvz., plieno, chemijos. Transporte galima pasitelkti vandeniliu grindžiamus sprendimus.
Jau iki 2024 m. iškeltas tikslas ES pagaminti iki 1 milijono tonų vandenilio iš atsinaujinančių išteklių. Tam reikia įrengti 6 gigavatų galios elektrolizerių. Palyginimui, tiek elektros pagaminti prireiktų 13-os kombinuoto ciklo blokų, toks vienas įrengtas Elektrėnuose.
„Šie elektrolizeriai galėtų būti įrengiami šalia esamų paklausos centrų didesnėse naftos perdirbimo gamyklose, plieno gamyklose ir chemijos pramonės kompleksuose. Idealiu atveju elektros energija jiems būtų tiekiama iš vietos atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Be to, kad daugėtų vandeniliu varomų autobusų, o vėliau ir sunkvežimių, reikės vandenilio degalinių. Taigi elektrolizeriai taip pat bus naudojami vandeniliui tiekti į vietines vandenilio degalines“, – dėstoma strategijoje.
Iki 2030 m. investicijos į elektrolizerius galėtų siekti 24–42 mlrd. eurų, dar 220-340 mlrd. eurų reikėtų investuoti į saulės ir vėjo jėgaines, kurios tiektų reikalingą elektrą. Be to, 65 mlrd. EUR reikės investuoti į vandenilio transportavimą, paskirstymą bei kaupimą ir į vandenilio degalines.
Antruoju etapu, 2025–2030 m., vandenilis turi tapti neatsiejama integruotos energetikos sistemos dalimi. Tuomet elektrolizerių galią ketinama padidinti 7 kartus, ir pasigaminti iki 10 mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančių išteklių. Tikimasi, kad toks vandenilis jau taps konkurencingas su kitais būdais gaminamu vandeniliu. Tikimasi, kad plėtosis reikiama infrastruktūra ir tarptautinė prekyba, atsiras konkurencinga ES vandenilio rinka.
Po 2030 m., trečiuoju etapu, „žaliojo“ vandenilio technologijos turėtų pasiekti brandą ir būti diegiamos plačiu mastu visuose sektoriuose, mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro.
„Šiame etape atsinaujinančiosios elektros energijos gamyba turi labai išaugti, nes 2050 m. maždaug ketvirtadalis atsinaujinančiosios elektros energijos gali būti naudojama vandeniliui iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminti“, – dėstoma strategijoje.
Suminės investicijos į vandenilį iš atsinaujinančiųjų išteklių Europoje iki 2050 m. galėtų siekti 180–470 mlrd. EUR, o į mažo anglies dioksido pėdsako vandenilį iš iškastinio kuro – apie 3–18 mlrd. EUR. Analitikų vertinimu, iki 2050 m. švarusis vandenilis galėtų patenkinti 24 proc. pasaulio energijos poreikio, o metinė apyvarta galėtų siekti apie 630 mlrd. EUR.
Rusija pro akis nepraleido: ketina tapti vandenilio eksporto lydere
Europos planai neliko nepastebėti Rusijoje. 2021 m. rugpjūčio 5 dieną Rusija pasitvirtino savo vandenilio energetikos plėtros koncepciją. Joje pripažįstama, kad klimato darbotvarkė yra vienas iš prioritetinių pasaulio ekonomikos tikslų. Pasaulio nusisukimas nuo iškastinio kuro kelia grėsmių Rusijai.
Rusija ketina tapti vandenilio gamybos ir prekybos lydere pasaulyje ir skaičiuoja, kad iki 2024 m. galėtų patiekti 0,2 mln. tonų vandenilio, tačiau iki 2035 – jau 2-12 mln. tonų, o 2035 m. – 15-50 mln. tonų vandenilio.
„Rusijos Federacija planuoja tapti viena didžiausių vandenilio ir jo pagrindu pagamintų energetinių mišinių, taip pat pramoninių vandenilio energetikos produktų eksportuotojų į Azijos ir Ramiojo vandenyno regionus bei Europos Sąjungos šalis bei vandenilio energijos technologijų tiekėja pasaulinei rinkai“, – rašoma koncepcijoje.
Priešingai nei Europa, Rusija savo koncepciją grindžia ne gamyba iš atsinaujinančių šaltinių, o „ekonomiškai pagrįstu vandenilio naudojimu“. Tai reiškia ne pagamintu žaliai, bet kitais ekonomiškesniais būdais, darančiais mažesnį poveikį klimatui.
Kad pasiektų savo tikslų, Rusija savo užduotimis laiko išspręsti anglies dioksido surinkimo, saugojimo, šalinimo problemas. Potencialą Rusija įžvelgia energetiniuose mišiniuose su vandeniliu. Vandenilį gamintų pirmiausia iš gamtinių dujų, angliavandenilių pirolizės, dujinimo metodais. Tačiau taip pat įvardijama ir elektrolizė.
„Technologinio neutralumo“ koncepcijos propagavimas tarptautinio bendradarbiavimo kontekste – taip pat šios strategijos dalis. Nurodoma, kad nedaug anglies išmetantis vandenilis neturėtų būti diskriminuojamas, nepaisant to, kad pagamintas iš iškastinio kuro ar kitų šaltinių.
„Vandenilis, pagamintas naudojant mažai anglies dvideginio išskiriančias technologijas, atitinka pasaulinės mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos plėtros tikslus. Mažai anglies dvideginio išskiriantis vandenilis gaunamas iš iškastinio kuro, įskaitant anglies dioksido surinkimo, angliavandenilių žaliavų pirolizės ir naudojant panašias technologijas“, – dėstoma koncepcijoje.
Nurodoma, kad šiuo metu ekonomiškiausia gaminti vandenilį iš gamtinių dujų ar anglies dujinimo, su anglies dioksido surinkimu.
„Rusijos Federacija turi didelių konkurencinių pranašumų vandenilio gamyboje ir eksporte, palyginti su kitomis šalimis“, – rašoma koncepcijoje ir vardijama, kad Rusija turi didelį energijos gamybos ir gamtinių išteklių potencialą, kurie gali būti naudojami gaminti vandenilį, išskiriant „mažai anglies dioksido“.
Rusija mato galimybes plėtoti atomines elektrines, hidroelektrines, atsinaujinančius energijos išteklius, bet taip pat vertina savo riformingo ir elektrolizės technologijų taikymo pramonėje patirtį.
„Rusijos Federacija gali užtikrinti konkurencingą vandenilio kainą tiek Europos rinkoje, tiek Azijos ir Ramiojo vandenyno regione“, – dėstoma koncepcijoje.
Planuojama kurti bent tris gamybos klasterius, vienas jų – Šiaurės Vakarų – būtų orientuotas į eksportą ES, kiti du klasteriai būtų skirti Azijos ir Arkties zonoms.
Iki 2035 m. Rusija planuoja serijinį ir masinį vandenilio technologijų taikymą įvairiuose ūkio sektoriuose.
Rusija įvardijo vandenilio keliamą grėsmę: pasaulyje gali lėtėti energetinių išteklių paklausa, keistis jų struktūra, ir iškastinis kuras bus keičiamas kitais energijos ištekliais, tai mažins Rusijos pajamas, o konkurencija didės. Grėsme laikomas ir technologinis atsilikimas nuo kitų šalių energetikos technologijų srityje.
Svarstoma išnaudoti „Nord Stream 2“
Rusija svarsto galimybes pridėti vandenilio į „Nord Stream 2“ dujotiekiu perduodamas dujas, jau skelbė TASS. Vyriausybė skubina šalies kompanijas didinti vandenilio gamybą. Siekiama, kad gaminti daugiau vandenilio pirolizės būdu, toks vandenilis laikomas turkio spalvos. Mat gaminant vandenilį pirolizės būdu kaip šalutinis produktas gaunama gryna anglis o ne CO2, anglis galėtų būti naudojama kaip trąša. Nuogąstaujama, kad jei Europa masiškai pereis prie vandenilio, Rusijos dujotiekiams gresia išjungimas, o „Nord Stream 2“ investicija taptų pasmerkta.
„Eurogas“ asociacija jau skelbė, kad ateityje „Nord Stream 2“ gamtinių dujų dujotiekis esą galėtų būti naudojamas ir vandeniliui, jis galėtų sudaryti iki 80 proc.
„Rusijos numatomas gaminti „mėlynasis“ vandenilis galėtų tapti konkurentu „žaliajam“ vandeniliui, tačiau konkurencines sąlygas galėtų išlyginti ES pasienio „CO2 mokestis“,jei toks būtų pritaikytas. Kadangi pati ES gali pasigaminti „žaliąjį“ vandenilį, tai Rusija su savo produktu būtų tik vienas iš daugelio tiekėjų, o ne pagrindinis žaidėjas, kaip yra gamtinių dujų atveju“, – įvertino energetikos viceministrė Daiva Garbaliauskaitė.
Anot jos, Lietuvoje „žaliuoju“ vandeniliu gali būti nesuinteresuoti tie subjektai, kuriems „žaliojo“ vandenilio gamyba ir vartojimas lemtų žymiai didesnius kaštus. Tokie subjektai gali pasisakyti už kuo ilgesnį gamtinių dujų arba „mėlynojo“ vandenilio naudojimo laikotarpį.
Nagevičius: tik „žaliasis“ vandenilis
M. Nagevičius neabejoja, kad jokių kalbų apie kitokio nei „žaliojo“ vandenilio skatinimą Lietuvoje ir Europoje neturėtų būti. Šiuo metu Europoje vyksta diskusijos dėl atsinaujinančių išteklių direktyvos trečiojo varianto.
„Dabar skirtingos interesų grupės teikia savo siūlymus, šalys formuoja savas pozicijas, po to Europos Taryboje šalių vadovai tarpusavyje diskutuos. Įsijungia lobizmo organizacijos, kurios dirba su Europos Parlamento nariais. Dabartiniam direktyvos projekte yra numatyta, kad visa parama numatyta tik vandeniliui, pagamintam iš atsinaujinančių išteklių, išskyrus biomasę. Tačiau yra ir interesų grupė, kurios tikslas pasakyti, kad ne atsinaujinančios energetikos plėtra yra tikslas, o klimato kaitos mažinimas, kad galima ne tik „žaliąjį“ vandenilį remti, bet yra ir vandenilis, pagamintas skaidant gamtines dujas, pvz., metaną, į vandenilį ir lieka CO2, kuris laidojamas kur nors po žeme ar vandenynuose“, – stebisi M. Nagevičius.
Jis paaiškina, kad šalia klimato kaitos stabdymo Europa turėtų siekti ir energetinės nepriklausomybės – nepriklausyti nuo energetinių išteklių tiekėjų iš kitų šalių. Rusijai net nereiktų keisti gamtinių dujų tinklų į tuos, kurie būtų pritaikyti vandeniliui – galima iš dujų gaminti vandenilį jau Europoje.
„Rusijos vandenilio koncepcijoje numatyta, kad vandenilio ekonomika ES turėtų tapti būdu, kaip išlaikyti gamtinių dujų tiekimo rinkas į ES ateityje, jei vis tik ES pereitų prie žaliojo kurso. Jiems tinka – jie varo dujas į Europą, atskiria vandenilį, CO2 Europoje palaidoja. Jų logika tokia, kad tai yra pigiau“, – paaiškina M. Nagevičius.
Anot jo, išties esami dujotiekiai iš Rusijos galėtų būti išnaudojami toliau importuojant gamtines dujas į Europą, čia gaminant vandenilį, ir vietoje palaidojant CO2.
Tačiau ekspertas vertina, kad Europos požiūris į Rusijos dalyvavimą keičiasi, ypač įvertinant šios žiemos patirtį, kai gamtinių dujų tiekimas ir kainos naudojamos kaip geopolitinė priemonė.
„Klimato kaitos stabdymas yra labai svarbus tikslas, bet jis ne vienintelis. Yra ir pridėtinės vertės kūrimas, ir energetinė nepriklausomybė, importo-eksporto balanso gerinimas ES. Yra daug tikslų, kuriuos vienu metu reikia spręsti“, – tikina M. Nagevičius.
Naujame EK direktyvos projekte numatyta, kad jau 2030 metais vandenilio vartotojai turės vartoti mažiausiai 50 proc. „žaliojo“ vandenilio. Taip pat šiam ar panašiam kurui turėtų atitekti ir 2,6 proc. transporte vartojamos energijos.
„Gamtinių dujų pakišimas po „žalumo“skraiste yra būtent tai, ko siekia „Gazprom“ ir Rusija. Būtent Rusija savo vandenilio energetikos vystymosi koncepcijoje, patvirtintoje 2021 metų rugpjūtį, yra įvardijusi vandenilio gamybą iš gamtinių dujų, kaip priemonę išlaikyti savo gamtinių dujų eksporto rinkas“, – dėstė M. Nagevičius.
Gapšys: galėtų atsiverti galimybių Lietuvai
Seime veikia sudaryta Laikinoji Žaliojo vandenilio technologijų plėtros Lietuvoje grupė, jai vadovauja „Darbo partijos“ atstovas Vytautas Gapšys. Jis pritaria M. Nagevičiui ir papildo, kad „žaliasis“ vandenilis Lietuvai ilgainiui galėtų tapti galimybe.
„Perspektyvos nemažos. Ypač, jei mes turėsime daugiau atsinaujinančios energijos ir pasigaminsime vandenilio perteklių, jį galėtume eksportuoti į Vakarų Europos šalis. Pagrindinė kryptis, aišku, būtų Vokietija. Čia lgoji perspektyva. O trumpojoje perspektyvoje vandenilis bus labai įdomus mūsų pramonei, kuriai reikia mažinti CO2 išmetimus. Tai neabejotinai įdomu „Orlen“, tai neabejotinai įdomu „Achemai“. Tokios perspektyvos – pirmiausia žengsime pramonės sričių link, ir po truputį į transportą, pirmiausia viešąjį, autobusų parkus“, – paaiškina V. Gapšys.
Jis paaiškina, kad dabar Lietuvoje pramonės įmonės vandenilį gaminasi pačios iš iškastinio kuro, o „žaliojo“ vandenilio yra nedaug.
„Bus skatinimo priemonės, ir iš RRF lėšų, ir iš Europinių lėšų. Pirmiausia, studijoms – svarstoma, kiek galėtų būti į gamtines dujas dujotiekiuose maišoma vandenilio. Ir po truputį bus skatinama ir elektrolizės būdu gaminti tą vandenilį. Mano žiniomis, ne viena įmonė tuo domisi, svarsto tokias galimybes“, – sako V. Gapšys.
Elektros energijos kainų svyravimai, nulemti vėjo ar saulės jėgainių apimčių, galėtų būti išnaudoti vandenilio gamybai, ir taip pasaugoti sukauptą energiją.
„Bet kol kas pas mus didesnė problema yra ta, kad mes tiesiog neturime žaliosios energijos pertekliaus, kurį galėtume panaudoti vandenilio gamybai. Lietuvai pirmiausia šiuos klausimus reikia išspręsti, judėti, kad būtų daugiau žalios gamybos“, – sako V. Gapšys.
Jis apibendrino, kad Europos politinę darbotvarkę didele dalimi nulems Vokietija, turinti dujų jungtis su Rusija, tačiau Lietuvai būtų palankiau, jei Europoje būtų skatinamas būtent „žaliasis“ vandenilis.
Ministerija: „mėlynojo“ naudojimas galimas, bet skatinimas – tik „žaliajam“
Energetikos viceministrė D. Garbaliauskaitė paaiškina, kad ir Lietuvoje, ir Europoje, įvairi verslo sričių atstovai mato „mėlynąjį“ vandenilį kaip pereinamąjį tarp gamtinių dujų ir „žaliojo“ vandenilio.
„Argumentuojama tuo, kad „mėlynojo“ vandenilio kaina yra mažesnė nei „žaliojo“ vandenilio, o pramonei ir kitoms sritims prisitaikius prie vandenilio naudojimo, vėliau nebūtų sudėtinga pereiti prie „žaliojo“ vandenilio. Be to, teigiama, kad greitas ir tiesioginis perėjimas prie maksimalios „žaliojo“ vandenilio gamybos ir vartojimo reikštų konkurencingumo praradimą ir nepakeliamą naštą šalies pramonei“, – paaiškina D. Garbaliauskaitė.
Tačiau tokie vertinimai buvo daryti tuomet, kai gamtinių dujų kaina buvo stipriai mažesnė. Iškastinio kuro kainų svyravimai gali būti vienas iš elementų, kuris „mėlynąjį“ vandenilį gali daryti nepatrauklų.
Energetikos ministerija yra numačiusi priemones tik dėl „žaliojo“ vandenilio gamybos skatinimo, tačiau „mėlynojo“ vandenilio naudojimas Lietuvoje teisiškai galimas, kaip ir „pilkojo“ vandenilio. Bet CO2 laidojimas Lietuvoje vykti negalėtų.
„Prieš kelis metus Seimas yra apsisprendęs, kad požeminis CO2 laidojimas Lietuvos teritorijoje yra draudžiamas. CO2 sugaudymas ir išvežimas į kitas šalis yra potencialiai brangi alternatyva, kurios kaštus Lietuvos pramonei būtina detaliai apskaičiuoti. Kadangi Lietuvoje neišgaunamos gamtinės dujos, taip pat draudžiama laidoti CO2, o iškastinio kuro kainų svyravimai yra dideli, „mėlynojo“ vandenilio gamyba būtų toliau priklausoma nuo iškastinio kuro importo. Lietuva turi galimybes gaminti „žaliąjį“ vandenilį, siekiant būti nepriklausomai nuo kuro importo iš kitų šalių“, – patikina D. Garbaliauskaitė.
Ji pateikia ir pavyzdį – įmonė „SG Dujos“ gamina mažus vandenilio kiekius ir maišo juos su gamtinėmis dujomis su tikslu praktiškai išbandyti tokius mišinius transporto priemonėse (pirmiausia miesto viešajame transporte).
„Remiantis „SG Dujomis“, šiam vandeniliui pagaminti yra naudojama elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių (pagal turimos elektros energijos pirkimo kilmės sutartis), taigi tokiu atveju pagaminamas vandenilis gali būti laikomas „žaliuoju“. Visas kitas Lietuvoje gaminamas vandenilis nėra „žaliasis“, – sako viceministrė.
Artimiausiu metu Energetikos ministerija planuoja pradėti „žaliojo“ vandenilio gamybos skatinimo priemonę – bus finansuojamas vandenilio gamybos įrenginių įsigijimas su tikslu panaudoti pagamintą vandenilį transporto sektoriuje. Planuojama sudaryti ir sąlygos miestams įsigyti grynu vandeniliu varomus viešuosius autobusus, tokių Lietuvoje šiuo metu nėra, kartu finansuojant ir vandenilio papildymo stoteles.
Numatyta 20 mln. Eur parama „žaliojo“ vandenilio gamybos pajėgumų plėtrai bei 72 mln. Eur vandenilio transporto infrastruktūrai kurti, planuojamos ir tolesnės paraiškos ES paramai.
Vandenilis laikomas viena iš priemonių balansuoti energiją iš atsinaujinančių išteklių ir sukaupti perteklių, kuris kitu atveju būtų iššvaistytas. Lietuvoje tai taps aktualu, kai bus įgyvendinti jūrinio vėjo elektrinių projektai.
Kiek kainuoja vandenilis
Kol kas ir vandenilis iš atsinaujinančiųjų išteklių, ir „mėlynasis“ mažo anglies dioksido pėdsako vandenilis, palyginti su vandeniliu iš iškastinio kuro, dar nėra konkurencingas ir negali konkuruoti su vandeniliu iš iškastinio kuro, pernai konstatavo EK.
„Dabartinė apskaičiuota vandenilio iš iškastinio kuro savikaina ES, neatsižvelgiant į CO2 kainą, yra apie 1,5 Eur/kg ir labai priklauso nuo gamtinių dujų kainų. Apskaičiuota vandenilio iš iškastinio kuro, gaminamo surenkant ir saugant anglies dioksidą, savikaina yra apie 2 EUR/kg, o vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių – 2,5–5,5 EUR/kg“, – teigiama strategijoje.
Norint, kad vandenilis iš iškastinio kuro, kurį gaminant surenkamas anglies dioksidas, galėtų konkuruoti su vandeniliu iš iškastinio kuro, CO2 tona turėtų kainuoti 55–90 EUR.
Šiuo metu CO2 tonos kaina jau patenka į šį rėžį, o gamtinės dujos nuo tada, kai buvo priimta strategija, pabrangusios daugiau nei 6 kartus.
„Jeigu energijos kainos išsilaikys tokios aukštos, visos tos investicijos, kurios nebuvo atliekamos – į nuosavą energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, į energijos taupymo priemones – jos bus pradėtos daryti. Jei anksčiau buvo dairomasi valstybės paramos, laikui bėgant vis daugiau bus investavimo rinkos sąlygomis. Jei kainos išsilaikys, o yra kalbų, kad čia ilgam, matyt mes pasieksime tikslą – 100 proc. energijos iš AEI – greičiau nei 2050 metais“, – vertina M. Nagevičius.
