Kol kas Lietuvoje elektromobilis vis dar yra retenybė. 2021 m. gruodžio pradžioje „Regitra“ suskaičiavo vos 4489 įregistruotus vien elektra varomus M1 klasės lengvuosius automobilius – tai 0,2 proc. šios klasės parko. Netrukus tai pradės keistis labai sparčiai.
Energetikos ministras Dainius Kreivys sako, kad svarstomi trys scenarijai. Jei visiškai nieko nedarysime, ir plėtros neskatinsime, pesimistiniu scenarijumi iki 2030 m. elektromobilių skaičius išaugs maždaug penkis kartus, ir turėsime apie 26 tūkst. elektromobilių. Tačiau skatinti planuojame – realesnis scenarijus, kad daugiau nei 200 tūkst. elektromobilių išriedės į Lietuvos gatves per artimiausius 8 metus.
O gali būti ir taip, kad elektromobilių skaičiaus pokytis dar didesnis, mat prognozuojama, kad jau po kelių metų elektromobiliai kainuos tiek pat, kiek ir įprasti automobiliai. Tik įsitvirtinę įpročiai ir stereotipai gali šią tendenciją pristabdyti.
Galime palyginti – revoliucijos priešakyje esanti Norvegija 2021 m. rugsėjį skaičiavo 435,4 tūkst. vien elektra varomų automobilių ir dar 169 tūkst. kraunamų hibridų, rodo elbil.no duomenys. Nuo šios valstybės, kurioje gyvena apie 5,4 mln. gyventojų, elektromobilių plėtros srityje atsiliekame dešimtmečiu.
Koks scenarijus benutiktų, dabar Lietuva jokiam pokyčiui dar nepasirengusi. Šiuo metu Lietuvoje tėra suskaičiuojama apie 400 elektromobilių įkrovimo prieigos vietų, elektros energijos tiekimo infrastruktūra nėra pritaikyta, o dar šmėžuoja ir pačios elektros energijos trūkumo grimasos: Lietuva pati pasigamina tik labai nedidelę dalį elektros energijos, o kitą – importuoja.
Krauti elektromobilius reikės visur: daugiabučių kiemuose ir garažuose, požeminėse aikštelėse prie biurų, prekybos centrų aikštelėse.
D. Kreivys sako, kad valstybė iki 2030-ųjų bus pasirengusi paremti net 60 tūkstančių įkrovimo prieigos taškų. Vien to nepakaks. Reikės sustiprinti ir elektros tinklus. Bendros investicijos tam sudarys apie 400 mln. eurų.
Prognozuojama, kad elektros energijos suvartojimas iki 2030-ųjų išaugs kone trečdaliu, tačiau jau dabar kyla problemų, norint rasti vietų naujoms saulės ar vėjo elektrinėms.
Dėl elektromobilumo revoliucijos nelieka abejonių
Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys, kurioms priklauso ir Lietuva, vėluoja diegdamos elektrinio transporto technologijas – čia progresas bus lėčiausias tarp išsivysčiusių valstybių, rodo „Bloomberg NEF“ apžvalga.
D. Kreivio tai nedžiugina – mažesnė perkamoji galia ir infrastruktūros trūkumas atidėjo šį procesą, tačiau netrukus jis taps gerokai spartesnis.
– Matome kelias priežastis, kodėl tą turime. Viena yra perkamoji galia, kita – infrastruktūros buvimas arba nebuvimas. Bet pirmiausia tai perkamoji galia. Kaip atrodys perspektyva – yra bazinis ir pagreitintas scenarijus. Vertinama, kad 2030 m. VRE, arba tokiose šalyse kaip mūsų, 40 proc. parduodamų naujų automobilių bus elektriniai. Gali būti ir taip, kad skaičius bus žymiai didesnis, nes ta plėtra vyksta gerokai didesniu tempu, negu kas nors tikėjosi.
– Kodėl turėtų staiga įvykti pokytis?
– Pirmiausia baterijų kainos lemia, ar skaičiai yra vienokie, ar kitokie. Viena iš pagrindinių elektromobilio dalių yra baterijos, ir jų kainos projekcija yra tokia, kad jei 2020 metais mes turėjome 137 dolerius už kilovatvalandę, tai 2024 m. jau bus 92 doleriai, arba beveik 50 proc. mažiau, o 2030 m. bus galima nupirkti du su puse karto daugiau baterijų už tą pačią kainą, lyginant su 2020 m (58 USD/kWh). Reiškia ir elektromobilio kaina mažėja.
Skaičiavimai rodo, kad elektromobiliai 2024-2025 m. tampa pigesni už vidaus degimo varikliais varomus automobilius. Turėsime visišką lūžį ir tuomet bus visos sąlygos, kad dauguma, pirkdami naujus automobilius, rinktųsi elektrinius.
Kas lems, kodėl žmonės, pvz., Lietuvoje ar VRE, vis dar pirks daugiau įprastų, benzininių ar dyzelinių automobilių, tai gali būti dvi priežastys: kultūrinė inercija, kurią turime, o antra priežastis – infrastruktūros buvimas arba nebuvimas. Ir čia jau atsiranda ministerijų, arba Vyriausybės atsakomybė – kaip sudaryti palankią aplinką elektromobiliams, kad žmonės Lietuvoje juos drąsiai pirktų ir būtų jais patogu naudotis.
Vakarų valstybės už mus išpopuliarino technologijas, pasiekė, kad gamyba masiniu būdu tapo pigi ir prieinama. Mes būsime sekėjai, vėlyvi diegėjai.
Šiuo metu atliekama studija, sudėliota iš 5 etapų, jau atliktas pirmasis etapas apima prognozes iki 2030 m., investicijų poreikio vertinimą, skatinimo kryptis.
– Kokios yra prognozės, kiek elektromobilių turėsime?
– Yra trys variantai nagrinėjami. Vienas – jei nieko nedarysime ir eisime ta pačia progresija pagal istorinius duomenis. Tuomet 2030 metais turėsime apie 26 tūkst. elektromobilių. Jei įvertinsime, kiek turime įvairių paramos mechanizmų, krovimo infrastruktūrai, elektromobiliams, tai turėtų būti apie 262 tūkst. elektromobilių 2030 m. O pagal tai, kokie tikslai keliami teisės aktuose, tai būtų apie 320 tūkst. elektromobilių 2030 metais.
Pokyčiai apims kiemus, garažus, stovėjimo aikšteles
D. Kreivys skaičiuoja, kad 123 mln. eurų lėšų bus paskirstyta remti privačiai elektromobilių krovimo infrastruktūrai, o kaip šios lėšos bus naudojamos, studija turėtų atsakyti per pusmetį. Energetikos ministerija yra numačiusi iki 2030 m. paremti apie 54 tūkst. privačių įkrovimo prieigų, apie 6 tūkst. įkrovimo prieigų būtų viešos.
– Ministre, 60 tūkst. įkrovimo stotelių yra labai didelis skaičius, turint omenyje, kad šiuo metu tėra 4,5 tūkst. elektromobilių. Kaip tai atrodys, kur ta nauja infrastruktūra galėtų atsirasti?
– Elektros įkrovimo stotelės yra skirstomos į keturis pagrindinius lygius: itin didelės galios (ultra-fast charge) – daugiau nei 150 kilovatų (kW), didelės galios – nuo 50 KW dar vadinamosios greito įkrovimo nuolatinės srovės stotelėmis ir vidutinės galios, kintamos srovės, stotelės iki 49 kW. Iki 11 kW galios stotelės yra laikomos žemos galios stotelėmis.
Pradėkime nuo žemos galios stotelių, nuo namų, kurie turi požeminius garažus. Dažniausiai garažuose įvadų užtenka, arba beveik užtenka įkrauti elektromobilius. EM yra pasiruošusi, dar negaliu pasakyti kokiomis proporcijomis, finansuoti šitų stotelių pastatymą. Kaip ir saulės elektrines finansuoja, taip ir atsiras šita programa.
Ateityje neišvengiama, kad krovimas turės būti valdomas išmaniais būdais – modeliuojant ir paskirstant laikus. Tas pats įvadas ir ta pati stotelė leis krauti ne vieną ar kelis, bet galbūt ir 10 elektromobilių – jos turės daug įkrovimo laidų, prijungtų į elektromobilius, ir per naktį specialūs algoritmai leis pakrauti daugiau automobilių. Bus nustatyta eilė, kada kam įkroviklis bus įjungiamas, o per naktį pasikraus visi.
Didesnė problema yra su daugiabučių kiemais. Studijos rengėjai vertina, kur ir kokia infrastruktūra būtų reikalinga, atsižvelgiant į gyventojų tankį, perkamąją galią ir panašiai. Siekiama įkrovimo stoteles Lietuvoje išdėstyti tolygiai. Galbūt šiandien nedideliame rajone nereikia didelio stotelių tankio, jas išplėsti bus galima vėliau. Ten, kur elektromobilių bus pradžioje daugiau – ten turbūt reikia ir statyti, remiantis nustatytais kriterijais.
Kiekviena seniūnija gaus tam tikrą stotelių skaičių ir tos stotelės bus paskirstytos per kiemus. Tos namų bendrijos, kurios norės, teiks paraiškas, ir stotelės galės būti įrengtos prie namo. Vėlgi, ne su vienu krovimo laidu-rankena, bet daugiau. O išmanūs sprendimai padės įkrauti daugiau elektromobilių iš vienos stotelės.
Kiemuose, garažuose gyventojams reikės iš viso apie 54 tūkst. žemos ir vidutinės galios stotelių. Greičiausiai jų atsiras dar daugiau – ne visiems bus reikalinga parama, kiti įsirengia privačią įrangą individualiuose namuose.
Lėto ir vidutinio greičio įkrovimo stotelės atsiras prie prekybos centrų, taip pat atsiras savivaldybės aikštelėse, kuriose palieki mašiną atvažiavęs. Kitose didžiulėse aikštelėse irgi bus įkrovimo stotelės, kuriose žmonės galės palikti krauti elektromobilius per naktį.
Prekybos centai turi įvadus, arba gali iš ESO užsakyti papildomus – jų aikštelės taip pat taps įkrovimo aikštelėmis.
Trečias lygis – greito įkrovimo stotys. Didžiulės įkrovimo aikštelės paprastai įrengiamos išvažiuojant iš miesto, gali būti prie prekybos centrų, taip pat šalia biurų. Šiuo metu tebėra planavimo stadija – norint viską padaryti kokybiškai, turime skirti laiko studijai.
116 mln. eurų iš Europos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) yra skirta viešai ir privačiai elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtrai, pabaigus studiją galėsime atsakyti, kokiomis proporcijomis investicijos bus skatinamos.
Kas gamins ir tieks elektrą
Kad elektromobilius būtų galima krauti, reikės ne tik pačių stotelių – reikės plėsti elektros energijos skirstomąjį tinklą, o taip pat ir ieškoti dagiau gamybos ar importo šaltinių, kaip apsirūpinti reikiama elektros energija. D. Kreivys skaičiuoja, kad 2030-aisiais elektromobiliai pareikalaus 17,3 proc. visos suvartojamos elektros energijos.
– Šiuo metu elektros energijos suvartojimas Lietuve yra rekordinis, taip pat rekordinės ir kainos biržoje. Kiek elektros poreikis augs ateityje ir kaip spręsite šią problemą?
– Pas mane guli žemėlapis, kuriame sužymėta, kur Lietuvoje nieko negalima statyti, plėsti atsinaujinančios energetikos. Šiandieną situacija žiauri – kone visa Lietuva uždaryta atsinaujinančiai energetikai. Visi sako, kad statyti negalima: miškų, miestų apsaugos zonos, vandens telkiniai, kariuomenės, žaliųjų, bendruomenių pozicijos, jūroje negalima, nes Palanga baiminasi, kad nematys saulėlydžio, nors horizonte tai užims milimetrą. Anksčiau nebuvo leista pastatyti atominės elektrinės.
Turime klaikią situaciją – niekur nieko negalima, o norime krauti elektromobilius, norime kad šviesa namuose užsidegtų. Čia gresia „karas“ su visais – jei atsižvelgtume į visų norus, gamtosaugininkų, paveldosaugininkų, kariuomenės, bendruomenių, ūkininkų, šiai dienai nebėra kur statyti.
Elektros energijos suvartojimas iki 2030 metų pakils nuo 12 teravatvalandžių iki 16 teravatvalandžių. Noriu priminti, kad šiai dienai mes pasigaminame tik 20-30 proc. reikiamos elektros energijos patys. Jei mes nesigaminsime el. energijos patys, susidursime su jos trūkumu. Ką rodo dabartinės tendencijos ir studijos – esant elektros energijos trūkumui, pvz., nustojus pūsti vėjui, šalys linkusios atsijunginėti vienos nuo kitų ir apsaugoti savus vartotojus. Šalys, kurios neturi savos generacijos paprasčiausiai užgestų. Realiai gali būti situacija tokia, kad atsitikus bet kokiai perturbacijai pasaulyje, visi draugiškai užgesime – vieną dieną paspaudus jungiklį neįsijungs šviesa. Apie tai irgi reikia kalbėti.
– Kokie gamybos pajėgumai galėtų būti įrengti iki 2030-ųjų?
– Šiai dienai turime labai aiškią kryptį – atsinaujinančią vėjo, saulės energetiką. Pirmas tikslas yra elektros tinklo saugumas ir stabilumas – tam integruojamės į Vakarų ENTSO-E sistemą. Antras etapas – užsitikrinti savą gamybą, per AEI.
Energetikos ministerija yra suplanavusi ir suderinusi su tinklo operatoriumi galimybę iki 2030 m. pastatyti 7 gigavatų galios AEI jėgainių tiek jūroje, tiek ir sausumoje, tai leistų pagaminti 80-85 proc. suvartojamos elektros energijos 2030 metais.
Kad galėtume gamybą stabilizuoti, statome 5 agregatą Kruonio HAE, statome kaupimo bateriją perdavimo tinkle, ateityje stabilizacijai bus naudojamas vandenilis.
Kalbant apie dar tolimesnę perspektyvą, po 2030 ar 2040 m., turbūt anksčiau ar vėliau teks grįžti prie branduolinės energetikos klausimo, prie naujų technologijų, kurios jau visai čia pat. Maži 5 kartos moduliniai reaktoriai gali pasirodyti apie 2033-2035 metus.
– Kas nulėmė, kad pastaruoju metu pasiekti elektros kainų rekordai?
– Didžiausia problema yra ta, kad Vokietija, Europos ekonomikos variklis ir pramonės širdis, iš esmės transformuoja savo el. energetikos sistemą, atsisakydama atominės energetikos, atsisakydama anglies, atsisakydama, lignito, ir bandydama tą kompensuoti atsinaujinančia energetika ir gamtinėmis dujomis. Sunkiai suvokiama šios transformacijos kryptis. Matome, kad tokia kombinacija yra netvari – vėjas šaltomis dienomis dažnai nepučia, žiemą saulė taip pat nešviečia, todėl turime eilė dienų didžiules kainas.
Vokietija kaip siurblys susiurbia elektros energiją iš visų rinkų, taip pat ir per Lietuvą. Buvo dienų, kai į Vokietiją iš Lietuvos elektros energija tekėjo ir per Lenkijos jungtį, ir per Švedijos „NordBalt“ jungtį. Kai kelios Prancūzijos atominės elektrinės buvo uždarytos dėl profilaktikos, kainos pramušė bet kokias lubas. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, anksčiau Visagine planuota atominė elektrinė būtų gaminusi elektrą už 68 Eur už megavatvalandę (6,8 cento už kWh). Šiai dienai tokia kaina yra absoliuti svajonė.
Dabartinėmis kainomis investicijos atsipirktų per 2,5 metų
Greta elektromobilumo revoliucijos eina ir atsinaujinančių energijos išteklių revoliucija, o dabartinės elektros kainos rinkoje atveria patrauklių galimybių įgyvendinti projektus. D. Kreivys atkreipė dėmesį:
– Elektros energijos kainos kyla, o išlaidos, reikalingos įrengti energiją generuojančią infrastruktūrą, reikšmingai mažėja. Paprastas pavyzdys – jei esi elektrą ir gaminantis, ir vartojantis verslo subjektas, ypač piko metu, skaičiuojant 87 eurų kainą už MWh (8,7 cento už kWh), atsiperkamumas yra 2,5 metų. Tai verslas turėtų skaičiuoti ir atkreipti į tai dėmesį.
Mano manymu, tai šiuo metu didžiausias ir konkurencingumo didinimo, tiek ir pelno šaltinis. Visi logistikos sandėliai, visos gamyklos tikrai turėtų būti padengtos saulės elektrinėmis, kad galėtų gamintis elektrą savo reikmėms. O turint savo elektrinę, automatiškai gali turėti ir šilumos siurblius, kurie garantuotų ir šildymą. Jei sukursime save išlaikančią sistemą, būsime ir saugesni, ir konkurencingesni, ir žalesni.
– Ar galimybių tuo pasinaudoti turi ir gyventojai?
– Elektros gamyba taipogi lokalizuosis ir vartotojo lygmeniu. Dabar turime žmonių, kurie įsirengė tarkime 7 kW galios saulės jėgaines ir planuoja dar 7 kW – sako, užteks man įkrauti ir elektromobilį ir visą ūkį išlaikyti. Galbūt ateityje žmonės dar papildomai įsirengs ir baterijas, kurių kainos stipriai krenta. Tai automatiškai leis dalį elektros, jei apsimokės, pasisaugot, krauti elektromobilį, ar atlikti visus buities darbus. Galbūt ateityje bus galima keistis elektra su kaimynu ar parduoti – tai priklausys nuo teisės aktų ir sprendimų, kuriuos pasiūlys atliekama studija.
Einame į lauką, kuris nėra apibrėžtas ir nėra aiškus, kaip jis atrodys. Todėl išmanaus tinklo konfigūracija ryškės per artimiausius turbūt 50 metų.
Tokio lygmens transformaciją, kokia vyksta, mes turėjome turbūt prieš šimtą metų, kada atsirado vidaus degimo variklis.
Visos energijos rūšys konvertuojasi į elektrą. Tai reiškia, kad turėsime didžiulį elektros energijos vartojimą, tam reikalingi ir tinklai, ir gamyba. Jei dabar gamybą turėjome centralizuotą, o vartojimą išskirstytą, dabar tokia sistema nebeveiks – pasaulyje turėsime šimtus milijonų elektros vartotojų, kurie čia pat ir gamins, ir vartos. Prietaisai, kurie naudoja elektrą, veikiant daiktų internetui, patys pasirinks, kada jiems atlikti kokius darbus, žinos, kada elektra pigesnė. Galbūt netgi iškraus turimą elektromobilį, jei naktį įkrauta elektra bus pigesnė, nei dieną elektra, tiekiama iš tinklo. Į tokį pasaulį dabar žygiuojame.
Kalbant apie elektros tinklo transformaciją, tam yra numatyta virš 300 milijonų eurų. Taip pat einame į atvirus duomenis ir vienas iš ministerijos tikslų – kad visi energetikos duomenys būtų atviri, kad inovacijos galėtų būti diegiamos čia ir dabar, kad įmonės, kurios kursis, galėtų laisvai tuos duomenis pasiekti ir tiekti sprendimus žmonėms.
Tikslas – pasiekti, kad investicijos į tinklą būtų kuo mažesnės. Jos bus mažesnės tuomet, kai turėsime lokalizuotą ir gamybą ir vartojimą. Energetikos sistema kuriama dešimtmečiams į priekį, todėl reikia labai kruopščiai suplanuoti ir viską tiksliai pasverti – kiekviena maža klaida gali kainuoti šimtus milijonų.
– Ačiū už pokalbį.
