VERT duomenimis, lapkritį Kaune šiluma kainavo 4,48 cento už kilovatvalandę ir buvo 26,6 proc. brangesnė nei prieš metus. Vis dėlto, čia šilumos kainos buvo vienos mažiausių Lietuvoje.
Palyginimui, Vilniuje lapkritį kainos siekė 7,15 cento už kWh (95,9 proc. daugiau nei prieš metus), Šiauliuose – 5,89 cento už kWh (47,3 proc. daugiau), Panevėžyje – 5,56 cento/kWh (17,8 proc. daugiau), Klaipėdoje – 5,78 euro/kWh (17,5 proc. daugiau).
Kaip trečiadienį posėdyje pristatė energetikos viceministrė Inga Žilienė, prie ministerijos veikiančioje Šilumos taryboje buvo aptartos dvi alternatyvos, kaip būtų galima pagerinti šilumos aukcionų tvarką.
„Viena alternatyva – vadinamieji „sandboxai“ (bandomosios aplinkos), kita – pakeisti VERT tvirtinamų šilumos supirkimų tvarką. Buvo diskusija, kurį modelį būtų galima greičiau įgyvendinti. Pavyzdžiui, sistemose, kur yra perteklius, galima numatyta vieną tvarką, o sistemose, kur yra trūkumas – kitą. Nebūtina visoje Lietuvoje numatyti to paties modelio“, – svarstė ji.
Pasiekė ribą
R. Rutka ragino imtis greitų sprendimų.
„Žiema čia pat, vienintelis galima pajamų metas – sausis, vasaris, kovas. Sprendimus reikia priimti nedelsiant, norint užtikrinti šios sistemos išgyvenamumą, kad nebūtų taip vadinamos griūties. Siūlyčiau priimti nepriklausomų šilumos gamintojų pasiūlytą modelį. Jo čia dabar necituosiu, visi puikiai žino. Po to reikėtų išnagrinėti pastovių sąnaudų mechanizmą, kuris užtikrintų ilgalaikę ir stabilią šilumos kainą vartotojams.“, – ragino jis.
„Ekopartneris“ vadovas dėstė, kad kadangi savo katilinę įrengė pasinaudojant Europos Sąjungos parama, tapo reguliuojami.
„Šiemet pakilus biokuro kainoms, susidarius žirklėms tarp biokuro ir palyginamųjų kainų, kurias tvirtinta VERT, bendrovė visiškai atsidūrė ant kritinės ribos. Galima matyti, kad mes dalyvaudami aukcionuose gaudavome įvairias kainas, ne pačias mažiausias. Neišgalime surinkti būtino krepšelio, kuris leistų bendrovei išsilaikyti.
Esame reguliuojami. VERT yra patvirtinęs mums kainą – ten tik su kelių procentų pelningumu yra. Neadekvačiai mažos kainos Kauno mieste – galbūt galima jomis pasidžiaugti, bet jos neduoda tvarumo.
Problemos – reali, perteklinė ir didžiausia šalyje konkurencija. Taip pat – kryžminis subsidijavimas, kai vieni reguliuojami, kiti nereguliuojami. Vieni gauna pajamas iš elektros, kiti tik iš šilumos. Tokia situacija priveda prie veiklos rizikų atsiradimo, todėl kyla tęstinumo problemos. Todėl yra neišvengiamai reikalingi pakeitimai ir papildymai teisinėje sistemoje, kurie leistų užtikrinti ilgalaikę situaciją ir leistų pateikti mažiausias kainas vartotojams.
Bankrutavus šilumos energijos gamintojams, kas atsitinka? Pirmiausia, tai yra grėsmė neįgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Be to, šilumos gamybai būtų vėl naudojamas brangtus ir taršus iškastinis kuras.
Kodėl Kaune kainos geros, o į Vilnių neateina gamintoja iš atsinaujinančių išteklių? Būtent šita situacija ir stabdo žaliosios energetikos plėtrą Lietuvoje. Vargu, ar kas nors gali surizikuoti“, – Seimo nariams dėstė verslininkas.
Posėdyje jis papasakojo ir tai, kad Kauno miesto šilumos rinka yra viena geriausiai išvystytų atsinaujinančių išteklių rinkų.
„Čia veikia aibė gamintojų. Tai ir „Kauno energija“, kuri ir tiekėjas, bet turi ir biokuro katilines. Bendra nominali galia, kuri yra apie 340 megavatų, yra būtent biokuro ir naujosios Kauno kogeneracinės jėgainės, deginančios atliekas. Žieminis pikas Kauno mieste skaičiuojamas apie 450 MW, todėl likusią dalį dengia esančios „Kauno energijos“ dujinės katilinės.
Kalbant apie „Ekopartneris“ situaciją, 2015 metais buvo įgyvendintas projektas „Biokurą naudojančių energijos gamybos įrenginių statyba Kaune“. Pasinaudota 1,7 mln. eurų ES struktūrinių fondų parama, o bendra projekto vertė sudarė 5,5 mln. eurų. Nominali galia – 17,5 MW, biokuro katilai (po 7 MW) ir ekonomaizeris (3,5 MW). Vieta netoli centro – L. Ivinskio g. 65, tiekimo požiūriu tai labai naudinga, visos kitos katilinės yra rajonuose.
Daug patirties sėmėmės iš Danijos, Austrijos. Mūsų katilinė gal ne vienintelė, bet viena moderniausių. Yra sumontuoti elektrostatiniai filtrai, tai svarbu dėl taršos. Taip pat yra įgilinta kuro saugykla, tai dėl vizualinės taršos. Kaune atlikta ir daugiau projektų, išplėsti pajėgumai. Kaunas dabar visur linksniuojamas kaip geriausiai apsirūpinantis šiluma, taip pat pigiausia šiluma. Taip pat – kaip efektyvus ir žalias“, – kalbėjo R. Rutka.
Jis pabrėžė, kad „Ekopartneris“ tik vienais metais nuo 2015-ųjų dirbo pelningai.
„Iš visų bendrovių 2020 metais rezultatai teigiami yra tik elektrinėse („Foksita“, „Idex Taikos elektrinė“ ir „Idex Biruliškių“ 2 katilai), tai tie, kurie gamina ir gauna pajamas iš elektros. Visos katilinės („Aldec General“, „Idex Taika“, „Lorizon Energy“, „Ekopartneris“, „Kauno kogeneracinė jėgainė“ ir „Petrašiūnų katilinė“) iš esmės dirba ant kritinės ribos.
Praktiškai nėra vienodų gamintojų, visi skirtingi. Tai, kad mes konkuruojame gamindami tik šilumą, o kitos dar gauna pajamų iš elektros (kogeneracinė gauna ir šiukšlių vartų mokesčio)“, – pasakojo pranešėjas.
Pasisakė už bandomąjį režimą
Ekonomikos komiteto narys ir buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas posėdyje pasisakė už tai, kad VERT priimtų nepriklausomų šilumos gamintojų palaikomą „sandbox“ modelį.
„Į situaciją tikrai reikia atkreipti dėmesį, nes kitaip analogiška situacija gali susiklostyti ir Vilniuje. Galime nuo komiteto priimti rekomendaciją VERT, tą patį siūlo ir Energetikos ministerija – išbandyti „uždaros dėžutės“ principą.
Dabar situaciją VERT vertina bendrai visoje Lietuvoje. Tuo metu Kaune yra susiklosčiusi keista situacija, kuri kol kas palanki gyventojams, bet visiškai į ožio ragą suvarys visus gamintojus. Išskyrus du – „Kauno energiją“ ir „Fortum“, kurie galiausiai kitiems išmirus dalinsis rinką savais metodais.
Pasiūlyti VERT, kad ji nustatinėtų palyginamąsias kainas atskirai Kaune. Manau, tas modelis galėtų būti įgyvendinamas. Tai nėra labai skaidri rinka, nes tie, kas tiekia šilumą iš atliekų, gauna tam tikrą subsidiją per atliekų deginimą. Dėl to išsikraipo rinką ir mažesnieji, gaminantys iš biomasės nukenčia“, – aiškino konservatorius.
Savo ruožtu Lietuvos regionų frakcijos seniūno pavaduotojas Jonas Pinskus sakė, kad problema kyla dėl kogeneracinių jėgainių, kurios savo kurą gauna nemokamai.
„Už jį dar primokama ir jie nėra reguliuojami, o tie, kurie perka kurą, eina į bankrotą, nes negali laisvoje rinkoje konkuruoti“, – sakė jis.
Posėdyje taip pat dalyvavęs VERT pirmininko pavaduotojas Donatas Jasas stebėjosi, kodėl „Ekopartneris“ į juos bando kreiptis per parlamentą.
„Norint pritaikyti „sandbox“ sąlygas, kreiptis turi visi rinkos dalyviai ir nurodyti, kad nori to išskirtinumo. Keista iš ūkio subjektų girdėti tokius vertinimus, kai jie dar nesikreipė dėl „sandbox“, – sakė jis.
D. Jasas sakė, kad VERT yra sulaukusi Šilumos tarybos vertinimo rezultatų, kuriuose pasisakoma už tai, kad Šilumos ūkio įstatymas nebūtų keičiamas.
„Tačiau reikia įvertinti pakeitimų rizikas visos Lietuvos mastu. Galbūt išgelbėsime Kauną, bet galbūt bus blogai situacijai Klaipėdoje arba Vilniuje. Tai reikalauja laiko“, – prašė jis.
Savo ruožtu komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius atsakė, kad VERT rašto iš visų rinkos dalyvių gali ir nesitikėti.
„Nes yra skirtingi tiekėjai ir skirtingi interesai. Mums reikės ieškoti kitos išeities“, – sakė jis ir pridūrė, kad galutinis komiteto sprendimas turėtų paaiškėti kitą trečiadienį.
Priminė priešistorę
I. Žilienė posėdyje dar priminė, jog šilumos gamybos modelis Lietuvoje buvo suformuotas prieš beveik 20 metų.
„Jei prisimintume, visą plėtra rinkoje vyko labai chaotiškai, planavimo nebuvo ir šiai dienai turime arba perteklinę infrastruktūrinę rinką, kas šiai dienai yra Kaune. Arba ką turime Vilniuje – trūksta pajėgumų (po kogeneracinės atsidarymo turbūt nebetrūks).
Žiūrint į ateitį, numatoma, kad tiek savivaldybės, tiek šilumos tiekimo įmonės turėtų 10 metų centralizuotai tiekiamos šilumos sistemos investicijų planus, įskaitant ir plėtros planus šilumos gamybos rinkoje. Tai reiškia, kad 10 metų laikotarpyje būtų matoma, kuriose sistemose yra šilumos galių trūkumas. Dauguma biokuro katilų gali būti nudėvėti per 10 metų ir planai leistų suplanuoti papildomus įrenginius.
Juos būtų galima statyti po to, kai būtų įvertinamos efektyviausios technologijos, šilumos surinkimas iš duomenų centrų, prekybos centrų, alternatyvios technologijos. Tada savivaldybės galėtų skelbti konkursus papildomiems šilumos gamybos įrenginiams. Tai leistų išvengti chaotiškos plėtros ir galių trūkumo“, – pasakojo ji.
I. Žilienė pridūrė, kad galbūt Kaune būtų galima atsisakyti palyginamųjų kainų.
„Bet tai tik vienas iš galimų sprendinių, galbūt ir kosmetinis, bet leistų situaciją koreguoti. Kalbant apie operatyvinius veiksmus, ką pristatė ir R. Rutka, būtų galima koreguoti šilumos supirkimo tvarką, kurią tvirtina VERT.
Modeliai taryboje prie ministerijos jau buvo apsvarstyti. Iš tiesų jie leistų spręsti konkurencijos problemas ilgalaikėje perspektyvoje. Jei dabar vieni įrenginiai išeitų iš rinkos, vėliau atsirastų jų trūkumas, konkurencija suprastėtų ir turėtume situaciją panašiai kaip Vilniuje.
Priėjome išvados, kad Šilumos ūkio įstatymo keitimo nereikia, kad būtų galima įgyvendinti tokius šilumos supirkimo aukcionų metodus. Buvo pasiūlymas išbandyti vieną tų modelių, jei sutinka įmonės, bandomojoje aplinkoje. Tą gali padaryti VERT“, – sakė viceministrė.
