Gąsdinančios gamtinių dujų kainos aktualios nedaugeliui miestų – sostinei, Ukmergei, Nemenčinei ir dar keliems mažesniems.

Daugiau nei 70 proc. šilumos pagaminama kūrenant biokurą, kurio kainos vis dar išlieka žemesnės nei 2019-aisiais.

Tačiau biokuro tiekėjai skambina pavojaus varpais, kad katilinėms kokybiško kuro gali pritrūkti, o šios žiemai neapsirūpinusios. Šilumos gamintojai delsia, tikėdamiesi, kad biokuro kainos nukris, įsikišus Valstybinių miškų urėdijai. Tačiau urėdija didelio gelbėjimo rato nežada – pasiūlys daugiau miško atliekų, bet ne malkinės medienos, kurią kūrenti pamėgo katilinės.

Ruošiantis ateinančiam šildymo sezonui, šilumos gamintojai sudarė ilgalaikių sandorių dėl 678 160 MWh biokuro tiekimo kitam šildymo sezonui už vidutinę 15,99 Eur/MWh kainą – palyginimui, pernai tuo pat metu ilgalaikių sandorių buvo sudaryta 2,5 karto daugiau, rugsėjo pradžioje konstatavo biokuro birža „Baltpool“. Šie sudaryti sandoriai buvo 49 procentais brangesni nei pernai.

Patys šilumos tiekėjai sako, kad pasirūpino apie penktadalį reikiamo biokuro – kitas bus perkamas einamosiomis kainomis.

Jau dabar skelbiamos kainų prognozės signalizuoja, kad Vilniečiams šiluma brangs apie 60 procentų, biokuru šildomiems miestams – apie 20 procentų.

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pateikia prognozes, kaip kainos šiemet gali didėti skirtinguose rajonuose – Vilniuje, Ukmergėje ar Nemėžyje šuoliai bus didžiausi. Tačiau šilumos kainos tik viena medalio pusės – sąskaitų dydį nulems konkretus suvartojimas, o tai priklausys nuo žiemos orų, namo būklės.

Prognozės – kuriuose rajonuose pokyčiai bus didžiausi

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos duomenys rodo, kad šilumos kainos pradėjo augti dar neprasidėjus šildymo sezonui, tačiau kol kas jos nėra aukščiau 2018-ųjų lygmens.

Pvz., rugsėjį vidutinė šildymo kaina yra 35 procentais didesnė nei pernai – tačiau panaši ji buvo 2018-aisiais.

„Atsižvelgiant į aktualiausias kuro kainų tendencijas, mūsų vertinimu, šis šildymo sezonas, palyginus su praėjusiu sezonu, tikriausiai bus apie 30 proc. brangesnis. Pagrindinė to priežastis – ženkliai išaugusios dujų kainos bei apie 40 proc. padidėjusi biokuro kaina. Didžiausias šilumos kainų augimas yra prognozuojamas miestuose, kurie didžiąja dalimi vis dar naudoja gamtines dujas šilumos gamybai. O miestuose, kurie perėjo prie biokuro, šis didėjimas gali būti mažesnis“, – paaiškina Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) narys Matas Taparauskas.

Jis prognozuotų apie 50-60 proc. didesnę šilumos kainą Vilniuje, kadangi čia šilumai gaminti vis dar didžiąja dalimi naudojamos gamtinės dujos. Kaune ar Klaipėdoje, jo vertinimu, kainos augimas galėtų siekti iki 20 procentų – čia daugiausia naudojamas biokuras. Šiauliuose prognozuojamas kainos augimas tarp 20-30 procentų. Vilniaus šilumos tinklai paskelbė atskirą prognozę, kad šildymas gali būti net ir daugiau nei 60 proc. brangesnės.

„Visoje šalyje šilumos gamybai sunaudojama apie 70 proc. biokuro. Savivaldybių, kuriose pagrindinis kuras vis dar yra gamtinės dujos, nebėra tiek jau daug. Dažniausiai tai mažesnės savivaldybės: Nemenčinės, „Nemėžio komunalininkas“, Vilniaus šilumos tinklai, taip pat Ukmergėje matome, kad yra 50 proc. gamtinių dujų. Čia šilumos kainų augimai bus didžiausi“, – paaiškina M. Taparauskas.


Katilinės esamų biokuro kainų nefiksavo – lauks, kas bus žiemą

Tačiau šilumos tiekėjai neskuba fiksuoti esamos situacijos ir iš anksto pirkti biokurą žiemai.

„Šilumos tiekėjai niekada nebūna visiškai apsirūpinę, kadangi kainos nežinomos, jos keičiasi. Maždaug pusė paprastai nuperkama išankstiniais sandoriais, o pusė – einamaisiais, savaitės ar mėnesio sandoriais. Tai dabar 15-20 proc. nupirkta ilgalaikiais sandoriais. Bet kadangi jie yra labai brangūs, gal būt tikisi, kad gal nusipirks vėliau kitą dalį trumpalaikiais sandoriais. Nes jei žiema bus švelni, tada biokuras atpigs, jo niekam nereiks“, – vertina Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius.
Valdas Lukoševičius

Čia pat jis pridūrė – jei žiema būtų šalta, tada gali atsitikti priešingai ir dėl to pralošti ir šilumos tiekėjai, ir vartotojai.

„Tokia yra rizika visada, niekas prognozių tikrai negali patvirtinti. Todėl perka per pusę maždaug. Kainos kol kas tik kyla, tačiau trumpalaikiais sandoriais galima nusipirkti dabar pigiau, nei žiemos mėnesiams ilgalaikiais sandoriais, todėl įmonės ir neskuba pirkti“, – sako V. Lukoševičius.

Šilumos gamintojai išsako lūkestį, kad Vyriausybė turėtų daugiau dėmesio skirti biokuro rinkai ir galėtų pati pasiūlyti daugiau biokuro.

„Valstybė turi pusę miškų ir tikrai galėtų Valstybinių miškų urėdija prisidėti – pardavinėdama ne žaliavą biokurui, o patį biokurą. Tokia didelė įmonė galėtų į rinką patiekti didelius biokuro kiekius, galėtų tikrai paveikti biokuro rinką ir tuo pačiu šilumos kainas. Dabar, parduodami žaliavą, jie parduoda bet kuriam tiekėjui, o tas tiekėjas išveža į Skandinavijos šalis, kaimynams. Jei valstybė labiau rūpintųsi šildymo, turėtų atkreipti dėmesį ir keisti požiūrį, kad strateginis kuras daugeliui piliečiu jau nebe dujos, o biokuras“, – stebėjosi V. Lukoševičius.

VERT: natūralu, kad įmonės nerizikuoja – permoką privalėtų grąžinti

VERT narys M. Taparauskas patikina, kad kiekviena įmonė laisva nuspręsti, kada pirkti biokurą, tačiau kuro kaina negali būti didesnė nei tuo metu svyravusi bendra svertinė rinkos kaina biržoje.

Jei įmonė nusipirko kuro bent jau 5 proc. brangiau, nei tuo metu galėjo kitais būdais nusipirkti biržoje, į šilumos kainą būtų įskaičiuojami kuro kaštai, neviršijantys 5 proc. brangimo ribos – ribą viršijančios sąnaudos būtų dengiamos iš įmonės sąskaitos.

„Šioje vietoje natūralu, kad įmonės elgiasi atsargiai, prisiima mažiau rizikos, ir, žvelgdamos į ateitį, tikisi mažesnės biokuro kainos. Tačiau žinoma, atspėti, ar biokuro kaina didės, ar mažės, šiandieną yra sudėtinga ir parodys faktinė situacija žiemos mėnesiais“, – sako M. Taparauskas.

Jis vertina, kad biokuro kainas augina sumažėjęs importas iš trečiųjų šalių ir lietuviškos medienos kainų augimas.
Radiatorius

„Tuo tarpu gamtinių dujų kainos augimas vyksta ne tik Lietuvoje, jis yra pastebimas ir visoje Europoje – tai yra globali situacija, kai dėl išaugusio suvartojimo, gamtinių dujų kaina smarkiai pakilo. Ir šiuo metu, ruošiantis artėjančiai žiemai, gamtinių dujų poreikis tik auga, kadangi, natūralu, visos šalys nori papildyti savo gamtinių dujų atsargas ir tai sudaro prielaidas kainų augimui“, – paaiškino M. Taparauskas.

Jis pabrėžė, kad ieškoma būdų, kaip būtų galima suvaldyti šilumos kainos didėjimą. Vienas iš jų – Valstybinių miškų urėdijos (VMU) įsitraukimas.

„Ieškoma būdų VMU intensyviau įsitraukti į Lietuvos biokuro rinką ir patiekti daugiau pigesnio vietinio biokuro, kas leistų sumažinti biokuro kainas šalčiausiais mėnesiais“, – išskyrė M. Taparauskas.

Vilniuje šiuo metu bandomuoju režimu veikia atliekomis kūrenama Vilniaus kogeneracinė jėgainė – kai šis objektas bus baigtas, dėl panaudotos ES paramos, siūlomos šilumos kainos taps reguliuojamos. Tačiau jėgainės statomi biokuro katilai pirmąją šilumą, numatoma, pradės gaminti tik kitą šildymo sezoną.

„Viena iš galimybių yra mokėjimo atidėjimai – tai yra, kad žiemos mėnesiais galbūt šilumos vartotojams sąskaitos būtų išrašomos mažesnės, ir vėliau skirtumas kompensuojamas ne šildymo sezono metu. Tačiau konkrečių sprendimų šiai dienai nėra priimta“, – pastebėjo M. Taparauskas.

Tiekėjai: biokurui žaliavos tiesiog nėra – kūrenkit atliekančią medieną

Biokuro gamintojus ir tiekėjus jungianti Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“ šiam sezonui negali pažadėti palankesnių kainų.

„Viskas priklauso nuo žiemos, bet jei niekas kardinaliai nesikeis, mūsų skaičiavimais, bent jau šiam šildymo sezonui, grubiai vertinant, nuo 500 iki 1 mln. kietmetrių biokuro tiesiog pritrūks. Kad tas trūkumas kainas išaugins – tai faktas“, – pabrėžė „Litbiomos“ prezidentas Marius Valukynas.

Jis pabrėžė, kad šilumos tiekėjai pastaraisiais metais, kai biokuras buvo itin pigus, tapo išrankūs ir daugiausia kūreno vien geresnės kokybės biokurą, tuo metu atliekinė mediena buvo paliekama pūti – jos nepirkdavo.

„Kodėl dabar šilumos tiekėjai neužsiperka – nėra to kuro, kurį jie pirkdavo, kuris važiavo iš Baltarusijos. Jis dabar nevažiuoja, jo tiesiog nėra, ir neturi ko užsipirkti. Nėra taip, kad biokuro gamintojai prikrovę sandėlius ir neparduoda“, – sako M. Valukynas.
Marius Valukynas

Jį stebina šilumos gamintojų išrankumas – sektorius galėtų paruošti daug kuro iš atliekinės medienos (SM3), tačiau kadangi jo niekas nepirko, jo mažiau ir paruošiama.

„Jeigu supras šilumos gamintojai, kad reikia kūrenti tai, ko yra Lietuvoje, ta problema bus mažesnė. Bet reikia ruoštis – neatsiras biokuro per vieną dieną ar savaitę. Jei ta prastesnė žaliava būtų ruošiama jau nuo praėjusio pavasario, tos problemos mes neturėtume. (…) Neaišku, kada ateis ir kokia bus žiema. Jei žiema ateis šiek tiek vėliau, gal sausį ar vasarį, kiek pasivėlins – galbūt spės dar kažkiek žaliavos, kurios Lietuvoje yra, pasiruošti. Bet ją reikia ištraukti iš miško, susandėlioti, kažkiek palaikyti, kad ji būtų tinkama naudoti“, – sako M. Valukynas.

Tačiau jis labai skeptiškai vertina šilumos gamintojų lūkestį dėl geresnės kokybės, pvz, SM2 kuro, kuriam reikalinga malkinė mediena.

„Per du metus priprato prie to geresnio kuro, ir dabar bando jo nusipirkti, o kadangi jo nėra, tai jo ir nenusiperka, tai čia nėra nieko keisto. Lietuvoje nebėra šansų tiek prigaminti, nes jis gaminamas iš malkinės medienos – tai jo nėra“, – sako M. Valukynas.

Urėdija nežada gaminti biokuro – tačiau pasiūlys daugiau miško atliekų

Valstybinių miškų urėdija (VMU), įvertinusi situaciją dėl padėties šilumos sektoriuje, technologinius ir gamtosauginius apribojimus, planuoja padidinti miško kirtimo liekanų paruošimo kiekius ir dar šiais metais pardavimui pasiūlys iki 400 tūkst. kubinių metrų. Palyginimui, pernai 240 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo liekanų.

„Tačiau didinant miško kirtimo liekanų gamybą, jos paėmimo sąlygos būtų vis sudėtingesnės dėl didėsiančių ištraukimo atstumų ir kt. sąlygų pablogėjimo, todėl ši produkcija gali pabrangti“, – įspėja VMU.
VĮ Valstybinių miškų urėdija nuotr.

Per pastaruosius 5 metus VMU gamina ir parduoda stabilų malkinės medienos – SM1–SM2 tipo biokuro žaliavos – ir vertina, kad tai patenkino šalies vidaus rinkos poreikius. VMU pastebi, kad šiemet per šešis mėnesius tenupirkta 40 proc. pasiūlyto miško kirtimo liekanų, tinkamų SM3 biokurui, kai pernai buvo nupirkta 57 proc.

Tam, kad VMU pati gamintų biokurą, reikalingi ir įstatymų pakeitimai, specialūs įpareigojimai ir didelės investicijos.

„Šiuo metu biokuro (skiedros) gamybą iš malkinės medienos bei miško kirtimo liekanų vykdo tik 3 VMU regioniniai padaliniai, kurių turima technika yra nusidėvėjusi, nes įsigyta dar prieš miškų sektoriaus reformą, kai šalyje stigo privačių biokuro gamintojų įmonių ir rinkoje dominavo kelios privačios įmonės, kurios dėl konkurencijos stokos įtakojo nepagrįstai aukštas biokuro pardavimo šilumos tiekėjams kainas. Tam, kad VMU vykdytų biokuro gamybą, į techniką reikalingos didelės investicijos. Tuo tarpu privatus sektorius yra pakankamai apsirūpinęs reikiama technika ir įranga biokuro gamybai ir būtų netikslinga ne tik urėdijai, bet ir valstybei atlikti besidubliuojančias investicijas į biokuro ruošos techniką per tokį trumpą laikotarpį“, – patikina VMU.

VMU skaičiuoja, kad ruošiant biokurą daug kainuoja žaliavos kaupimas, perkrovimas, pervežimai, žaliavų kaupimas miškuose keltų didelę riziką dėl sanitarinės ir priešgaisrinės miškų apsaugos.

„Racionaliau būtų, jei biokurą gaminančios ir parduodančios įmonės atliktų šią funkciją – miškuose iš malkinės medienos bei miško kirtimų liekanų pagamintų biokurą, kurį iš miškų išvežtų ir kauptų paruoštą naudojimui biokuro rezervą sandėliuose“, – patikina VMU.
Valstybinių miškų urėdija įsigijo 23 naujus automobilius, skirtus miško gaisrams gesinti

VMU pabrėžė, kad medienos ir kirtimo liekanų aukcionuose turi teisę ir šiuo metu dalyvauja ne tik juridiniai asmenys, įmonės, bet taip pat ir fiziniai asmenys, galintys lygiomis teisėmis įsigyti parduodamą medieną. Mediena parduodama pirkėjams, pasiūliusiems didžiausią kainą, o pajamos užtikrina stabilią finansinę grąžą valstybei.

Urėdijos tikslas – vykdant kompleksinę miškų ūkio veiklą, užtikrinti racionalų miškų išteklių naudojimą ir miškų apsaugą.

Kaltina noru kirsti Lietuvos miškus tam, kad sukūrentų

Šilumos tiekėjų lūkestis, kad Valstybinių miškų urėdija taptų biokuro rinkos žaidėja, visiškai nepriimtinas esamiems tiekėjams.

„Gaminti biokurą tikrai atsiras gamintojų. Problema yra su žaliava – kada žaliavos nėra, tai nėra ir kam gaminti. Tai toje vietoje, mano vietoje, būtų visiškai nereikalingas žingsnis. Bet aš šilumos gamintojus suprantu kitaip – jie čia turbūt norėjo pasakyti, kad reikia smulkinti medį. Ūkiškai tariant, vos ne kirskime Lietuvos miškus, ir smulkinam visą medieną, kokią tik galim, ir vežam į katilines. Na tai irgi visiška nesąmonė“, – stebisi M. Valukynas.

Anot jo, tokiam norui teiktų labai smarkiai didinti kirtimų normas, o tai yra nerealu.

„Kirsti tam, kad pigiai pasišildyti? Rinkoje tą patį medį gali parduot ar 50 proc., ar 5 kartus brangiau, tai kokia logika kirsti, ypač, jei nesukūrenome to, ką galime, nepadidinę kirtimų. Medienos smulkinimas man yra utopinis dalykas – tą patį medį pardavus lentpjūvei yra visiškai kitokia pridėtinė vertė“, – pyko M. Valukynas.

Jis pabrėžė, kad išsekus baltarusiškos medienos srautams dempingo kainomis, teks gyventi kitokiais laikais.

„Mes aiškiai sakome – dar yra neišnaudotas liekanų kuro potencialas. Jūs pirmiausiai jį išnaudokit, sukūrenkit liekanas, ir tada jau žiūrėkime, ką mes turime daryti. Labai keistai atrodo – vien praėjusiais metais 4 kartus daugiau supūdėme nei sukūrenome, bet dabar turime kalbėti, kad dar daugiau kirskime ir kūrenkime“, – trūktelėjo pečiais M. Valukynas.

Jis tikėtųsi Vyriausybės įsikišimo kitokio – sudėlioti paskatų sistemą taip, kad biokuras miškuose neliktų pūti.

O įtarimus, esą lietuviškas biokuras išvežamas, jis atmetė – tai kraštutinis variantas, dideli atstumai lemia dideles sąnaudas, o prekyba vyksta, daugiausia su Latvija – bet iš jos biokuro ir atsivežama.

Atsakė: prastas biokuras per prastas, reikia gerinti kokybę

Šilumos tiekėjų atstovas, LŠTA prezidentas V. Lukoševičius patikina, kad katilinės negali kūrenti bet ko, ypač tokio kuro, kuris sumaišytas su žemėmis.

„SM2 yra vadinama malkinė mediena, tai menkaverčiai medžiai, rąsteliai visokie, su šakomis, kurie susmulkinti ir atvežti į katilinę. SM3 – tai yra miško atliekos, per kurias važinėja transportas, kurios sumaišytos realiai su žole, su žeme. Nors yra specialūs reikalavimai, kas viename ir kitame kure gali būti, bet realiai, kadangi nėra prastesnės už SM3 kategorijos, tai į šitą kurą sudedamos visos atliekos ir praktiškai neišlaikomi reikalavimai: nei mineralinių priemaišų, nei kaloringumo, nei drėgnumo, nei spyglių kiekio“, – paaiškina V. Lukoševičius.

Jis paaiškino, kad kainų skirtumas tarp šių dviejų kategorijų nedidelis, tačiau katilinėms SM3 atsieina brangiau dėl papildomų netiesioginių išlaidų.

„Pirmiausia susidaro daug pelenų, jų utilizavimas kainuoja, už tai reikia sumokėti. Toliau, ataušinus dūmus susidaro vadinamas dūmų kondenstatas, Jis būna pilnas pelenų, visokių cheminių medžiagų, sieros, chloro, kurį reikia neutralizuoti, prieš išpilant į kanalizaciją. O tai papildomai kainuoja reagentus, šarmus arba rūgštis. Žemėje dažnai būna sieros ir chloro, ko nebūna geroje medienoje – tai sukelia katilų koroziją. Šių elementų niekas nenormuoja, netikrina, kokybė neužtikrinama, tai mes turėjome daug pavyzdžių, kai tiesiog sugadino katilus, jų paviršiai prakiuro. Turėjome remontuoti, išlaidas patirti“, – aiškina V. Lukoševičius.
Valdas Lukoševičius

Įvertinus visa tai, įskaitant papildomus katilų valymo ir plovimo kaštus, kokybiškesnis kuras katilinėms kainuoja netgi mažiau, kai paties kuro kainų skirtumas nedidelis.

„Jei situacija pasikeistų, jei jie labai smarkiai atpigintų SM3 kurą, ir tai kompensuotų tas papildomas išlaidas, tai žinoma, kad visi ieškotų būdų, diegtų technologijas. Juk technologijos naujos turi atsipirkti“, – sako V. Lukoševičius.

Jis pabrėžė, kad šilumos tiekėjai reguliuojami ir negali viršyti vienai šilumos megavatvalandei nustatytų sąnaudų, turi užtikrinti mažiausias kainas vartotojams, tačiau prastos kokybės kuro tonos ne visuomet vienodai konvertuojasi į šilumą. O ir saugoti prasto kuro nėra galimybių – jis drėgnas, kaista ir gali užsidegti, dėl irimo jo kaloringumas mažėja.

„Mes daug sykių siūlėme ministerijoms sukurti dar vieną nekondicinio kuro kategoriją biržoje, kuris galėtų būti dar pigesnis, be jokių kokybės reikalavimų, o SM3 būtų nors šiek tiek atrinktas kuras be sumaltų atliekų. Tada kiekviena įmonė pagal savo technines galimybes, pagal naujas investicijas, planuotų pagal panaudotino kuro rūšį. Bet kai šiandien to trūksta, ta sistema ir neveikia“, – pabrėžė V. Lukoševičius.

Nesibaimina, kad liks be kuro

Šilumos gamintojai, regis, nesibaimina likti be biokuro.

„Baltarusiško kuro dalis svyravo tarp 20-30 proc. Visa likusi mediena buvo iš Lietuvos ir Latvijos miškų. Iki šiol biokuro netrūko, du trečdaliai žaliavos kaip buvo taip ir liko prieinama vietos miškuose. O Valstybinė miškų urėdija visais įmanomais būdais prisižadėjo, didins paruoštos žaliavos kiekius. Bet yra ir privatūs miškai, pagaliau didžiuliai miškai Latvijoje – pakilus kainoms, atsiranda daugiau pasiūlos“, – patikino LŠTA vadovas.

Gyventojams jis priminė, kad šildymo sąskaitų dydis priklauso ne vien nuo kainos – atskiruose pastatuose sąskaitos gali skirtis ir 10 kartų, esant tai pačiai kainai.
Radiatorius

„Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, bet viena svarbiausių – namo energetinis efektyvumas, renovuotas, ar ne, naujos statybos, ar senas, ir kaip sutvarkyta vidaus sistema, kaip vyksta reguliavimas, kaip taupiai šildymo režimas nustatytas“, – priminė V. Lukoševičius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (463)