Rokas Masiulis tiki dialogo galimybe, tačiau teigia neketinantis apsimesti, kad situacija derantis dėl trišalės prekybos elektra metodikos yra gera. Pasak jo, pažangos galima būtų pasiekti, jeigu į problemos sprendimą labiau įsitrauktų šalių politikai.

„Tai yra stipriai politinis klausimas ir palikti jį operatoriams tarpusavyje čia kumščiuotis – tai, manau, toli nenuves“, – interviu BNS kalbėjo R. Masiulis.

– Pone R. Masiuli, jau tris mėnesius vadovaujate „Litgrid“, ar apsipratote su pareigomis ir ar nesigailite atėjęs vadovauti? Kokie jūsų įspūdžiai?

– Pirmi įspūdžiai, kad labai daug darbo. „Litgrid“ darbas visias laikais buvo užtikrinti, kad elektra tekėtų saugiai, stabiliai, nutrūkimų būtų kuo mažiau – tai orientacija į patikimumą, stabilumą, net, sakyčiau, tam tikrą ramumą. Tokia labai konservatyvi įmonė.

O šiame etape dar įsiveržė dvi didžiulės užduotys – ne užduotėlės, bet didžiulės užduotys. Viena yra sinchronizacija – per 40 projektų, beveik pora milijardų investicijų. Ir viskas turi labai griežtas datas, ir, aišku, mes veikiame kaip valstybinės reguliuojamos įmonės griežtų taisyklių, konkursų ir kitų dalykų rėmuose. Kai tiekėjai turi labai daug galios stabdyti mūsų procesus, jeigu kažkokia sąlyga nepatiko.

Ir dar viena kryptis – atsirado Astravo elektra. Tai yra ir stipriai politinė kryptis, tarptautinė, geopolitinė, ir, aišku, susijusi ir su fiziniais srautais, ir su technologijomis, su fizikiniais dėsniais ir taip toliau – irgi negali palaukti. Tai iš vienos įmonės gavosi trys įmonės.

– Ar turite pakankamai laisvės sprendimams ir ar jaučiate palaikymą jiems? Remiantis jūsų ankstesne vadovavimo patirtimi, ar esate patenkintas aplinka, kurioje dirbate?

– Nežinau, ar žodis patenkintas čia būtų teisingas. Tai yra skirtinga struktūra nuo „Klaipėdos naftos“, kuri buvo pati sau įmonė, tiesiai atsiskaitė ministerijai. Mes esame sudėtingesnėje struktūroje, bet tai nereiškia, kad tai yra blogai.

Bet, aišku, tai turi ir tam tikrų niuansų, tai yra, atsiskaitymo grandinė ilgesnė, galima sakyti, tos biurokratijos šiek tiek daugiau, bet palaikymas yra labai stiprus. Tarkime, aš kaip naujas vadovas, įvertinęs padėtį, kaip reikėtų stiprinti projektus, pamačiau, kad turbūt didžiausia bėda buvo resursų trūkumas.

Ir praėjusią savaitę mes gavome valdybos pritarimą – dar 53 papildomus etapus projektų stiprinimui. Tai tikrai reikšmingas skaičius, ir aš tikiu, kad mes iki metų galo tuos vidinius procesus sustiprinsime.

Kolektyvas yra labai pavargęs, man labai primena „Klaipėdos naftos“ SGD terminalo projekto vidurį, kai dar sėkmingos pabaigos nesimato, o nuovargis jau atėjo. (...) Tai įmonė („Litgrid“ – BNS) gal buvo ir įkliuvusi į tą tokią resursų trūkumo spiralę, ir tai, mano nuomone, pirmas dalykas, kas buvo stipriai apsunkinę sinchronizaciją. Aukščiausio lygio vadovai labai pavargę, aš tą matau.

– Ar būtent sinchronizavimo projektams priimate naujų žmonių?

– Taip, beveik išimtinai viskas sinchronizacijos projektai. O kiti etatai, kaip standartiškai bet kuri įmonė – inovacijoms šiek tiek, įstatymų atitikčiai kažkiek, kibernetiniam saugumui, kur ir šiaip turbūt būtume ir be sinchronizacijos stiprinęsi.

– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad net ir sinchronizavimo projektą užgožia polemika dėl Astravo. Ar Lietuva gali tikėtis norimo sprendimo dėl šios elektros boikoto jau per birželį?

– Nedrįsčiau prognozuoti dėl to, kad ne nuo mūsų čia priklauso – nuo Latvijos, Estijos veiksmų priklauso. Gal šiek tiek, sakyčiau, tą procesą aptemdė – jau man atėjus jautėsi trintis tarp lietuvių, latvių ir estų operatorių, tokia gal institucinė atmintis, gal kažkokių buvo ir konfliktų, man sunku pasakyti. Latviai su estais akivaizdžiai yra viena komanda. Transporte tikrai mūsų santykiai buvo žymiai geresni.

Net tas pats Rengės (geležinkelio ruožo – BNS) konfliktas, nebuvo to šaltuko. Čia yra kažkoks šaltukas. Gal tai yra asmenybių klausimas, man sunku pasakyti, nes valstybės, tai mes juk puikiai sutariame. Kategoriškas ignoravimas lietuvių prašymų, jis turi, sakyčiau, užsispyrimo pobūdį, kad nėra net intencijos to nagrinėti.

Nenoriu naudoti žodžio, kad šiek tiek džiugesys yra, jog lietuviams riesta, bet, sakyčiau, atspalvis kažkoks toks gal ir jaučiasi.

– Jūs gana atvirai įvardijate savo poziciją dėl latvių ir estų ir net minėjote, kad jie užima patogaus aklumo poziciją. Kaip manote, ar toks griežtas ir tiesus jūsų požiūris gali sutrukdyti deryboms?

– Per visą savo karjerą išmokau, kad jau geriau atvirai komunikuoti, negu už nugaros ką nors regzti. Aš tikiu dialogu ir tikiu, kad mes galime sutarti. Bet būtų gal naivu man apsimetinėti, kad kažkas yra geriau. Jau geriau pradėti nuo kažkokios blogesnės situacijos ir lipti į viršų ir ieškoti tų kompromisų. Ir gal vėliau sutarsime geriau. Bet nutylėti, manau, būtų neteisinga.

Tas politinis korektiškumas, kadangi aš jau ne politikas, tai galiu jį palikti politikams, o aš dabar kaip profesionalas, įmonės vadovas, turiu vardinti, su kokiomis kliūtimis susiduriu. Tai, manau, pakenkti nelabai gali, nes situacija tikrai yra sudėtinga. Tiesą sakant, nesiimu šito vertinti.

– Vis dėlto norėčiau paliesti politinį aspektą: ar galima tikėtis, jog šiuo metu Baltarusijos atžvilgiu auganti įtampa gali pastūmėti Baltijos kaimynes peržiūrėti savo pozicijas?

– Aš manau, kad labai realu. Dėl to, kad šita pozicija, dabar priimta latvių ir estų, ir šioje vietoje norėčiau pažymėti labai stiprią Estijos rolę – latvių operatorius AST dabar neturi vadovo. Tai jie yra kiek susilpnėję. Estijos operatorius „Elering“ vaidina kertinę rolę šitoje vietoje.

Dar svarbus faktas, kurį mes turime žinoti, – visais laikais estai labai kritiškai žiūrėjo į prekybą su Rusija, estai buvo pasakę, kad jie nevykdys komercinės prekybos su Rusija, tuo tarpu dabar „Elering“ pakeitė politiką iš esmės ir savo linijas matematiniams skaičiavimams, tam pajėgumų alokavimui atiduoda 100 proc. prekybai su Rusija.

Patys to nedarydami (neprekiaudami – BNS), bet Latvijai suteikdami, tai šitas faktas gal buvo pražiūrėtas, bet jis reiškia, kad „Elering“ turėjo pakeisti poziciją ir ją pakeitė atverdamas tai, ką anksčiau buvo uždaręs.

Kodėl manau, viltis yra? Ši pozicija tokio, sakykime, patogaus aklumo, apsimetant, kad prekyboje su Rusija nėra Baltarusijos (elektros – BNS), yra priimta sistemos operatorių AST ir „Elering“, tuo tarpu šalių politikai labai aiškios pozicijos šitoje vietoje nėra pasakę. Kadangi sistemos operatoriai vis tiek nuo politikos labai stipriai priklausantys, dėl to keičiantis ar vystantis pozicijos sudėliojimui politiniuose sluoksniuose, aš turiu viltį, kad keisis ir operatorių pozicijos, ypač įvertinant lėktuvo („Ryanair“ – BNS) įvykį.

– Kokie dabar galėtų būti „Litgrid“ veiksmai, po kreipimosi į AST ir „Nord Pool“. Gal turite naujienų, reakcijų iš „Nord Pool“?

– Iš latvių gavome atsakymą, kur dar įrodo, kad labai aktyviai Estijos „Elering“ šitame dalyvauja, atsakymas buvo bendras – AST ir „Elering“, nors mes kreipėmės į AST. Nieko naujo tame atsakyme mes nematėme, toks daugiau atsirašymas. Toliau mes su jais bendrausime, be abejo, pasiliekame ir visas teisines galimybes, iš to išplaukiančias. Procesas dar tiktai vyksta. „Nord Pool“ atlieka tyrimą, per mėnesį jie turi jį atlikti ir tada žiūrėsime, kokios jų bus išvados.

Aš manau, šita situaciją galėtų gal politikai „išrišti“, jeigu visų trijų šalių politikai energetikų nesutarimus, senas nuoskaudas uždarytų, sėstų iš esmės spręsti. Nes nuo metų pradžios sumokėjome virš 15 mln. baltarusiams už elektrą. Tai („antiastravo“) įstatymo pažeidimas toliau vyksta ir tas „figos lapelis“, tai yra, kad latviai yra gavę Rusijos prekybos rūmų raštą, kad nėra jokios baltarusiškos elektros, negali uždengti šitos situacijos ilgą laiką.

Tai, į ką mes ir norime atkreipti dėmesį, kad rusiškame sraute slepiasi Astravo eksportas. Ir ilgiau čia tą toleruoti ir užmerkti akis bus sunku (...) 16 mln. eurų sumokėta baltarusiams už tą patekusią elektrą į Lietuvą nuo šių metų pradžios iki gegužės praktiškai pabaigos – 24 dienos.

– Užsiminėte apie galimus teisinius veiksmus. Ar tai yra ministro D. Kreivio užsiminto plano B dalis? Ar „Litgrid“ dalyvauja rengiant tą planą?

– „Litgrid“, be abejo, dalyvauja, mes esame sistemos operatorius, turime užtikrinti sistemos saugumą, veikimą ir visa kita, tikrai to plano komentuoti negaliu. Šiandien aš komentuoju tik tą, ką aš kaip „Litgrid“ vadovas komunikuoju su latviais, estais, tai tiek galiu pakomentuoti. O dėl to plano B – gal jo ir nereikės. O koks jisai bus, tai čia daugiau ministerijos klausimas, ne „Litgrid“.

– Ar diskusijos, o tiksliau, ginčai, dėl Astravo elektros nepakenks sinchronizavimo planams, pavyzdžiui, 2023 metų izoliuotam trijų Baltijos šalių sistemų bandymui?

– Nemanau, kad pakenks. Šeimoje būna irgi kartais visokių barnių, betgi yra bendros šeimos problemos, šeima susivienija ir sprendžia kartu. Tai čia tas pats. Mes su latviais, estais esame viena šeima ir viduje galime turėti priekaištų dėl vieno ar kito dalyko, ir gal apsipykti, bet čia tokie buitiniai konfliktai. Jie neturėtų lemti strateginių dalykų ir tikiu, kad nelems. Bent iš Lietuvos pusės tai tikrai nelems. Ir dabar nesakyčiau, kad blogai dirbame su latviais, estais. Yra daug dalykų, ką derinamės kartu, tas Astravo klausimas mus ardo.

Lietuviai, aišku, labai jautriai reaguoja, – mes turime ir „antiastravinį“ įstatymą, kurį privalome vykdyti, gal mes to jautrumo tikėjomės daugiau, bet gal svetimos problemos neskauda. Šiuo atveju latviai, estai, taip, labai atsainiai žiūri, jiems nelabai rūpi tos mūsų bėdos.

Bet aš kalbu apie sistemos operatorius. Dėl to aš dedu viltį, kad politiniam lygyje šitas klausimas lengviau turėtų būti sprendžiamas, nes politikai mato platesnę perspektyvą ir visų kitų dalykų. Tai jeigu čia energetikai dėl kažko nesutaria, tai tegul ir lieka tarp energetikų.

– Kitaip tariant, matote iniciatyvos poreikį iš politinio lygmens, tuomet operatoriai galbūt sklandžiau tarsis dėl Astravo?

– Be abejo, tai yra stipriai politinis klausimas ir palikti jį operatoriams tarpusavyje čia kumščiuotis – tai, manau, toli nenuves.

– Lietuvoje baigta daugiau nei ketvirtadalis visų sinchronizavimo darbų. Ar pavyks viską padaryti laiku? Ir kokia situacija su Latvija ir Estija, ar ten procesai vyksta tokiu pačiu tempu?

– Sinchronizacijoje visi juda, grubiai sakykime, pagal grafiką. 40 projektų aišku, negali viskas eiti 100 proc. kaip iš pypkės, bet projektai – gyvas daiktas. Vienur blogiau, kitur geriau. To kasdienio darbo baisiausiai daug, bet grubiai sakant, viskas eina pagal planą. Ir tas pats pas latvius ir pas estus.

Aišku, mastas Lietuvoje nepalyginamai didesnis, bet vis tiek toje apimtyje, kurioje daro latviai, estai, jie, kiek mes girdime, viską daro sėkmingai. Bet pati sinchronizacija vyks per Lietuvą, mes esame ta interfeisinė (jungiančioji) valstybė, beveik didžioji dalis čia ir turi vykti, natūralu.

– Turint omenyje ankstesnių metų problemas su „NordBalt“ ir štai „LitPol Link“ beveik visą gegužę neveikė – ar tie incidentai negali sutrukdyti sinchronizavimo po 2025 metų – jau pastačius „Harmony Link“, išplėtus „LitPol Link“. Ar nebus kliuvinių, kai visai sistemai iškiltų didelių sunkumų? Ar mokomasi iš tų klaidų?

– Viskas turėtų būti gerai, specialistai skaičiuoja. Be abejo, projektų metu yra daromi visokie vidiniai projektai, tai normalu – juk pati sinchronizacija paliečia ir aplinkui visas linijas, tai ten, tai ten remontai. Čia kaip kelio remontai. Atrodo, baisiai visi keliai užkišti, eilės automobilių, o kai kelias padaromas, važiuoja visi ir pamiršta tas bėdas.

– Per pandemiją išaugo namų ūkių elektros vartojimas. Ar šalies tinklas pasiruošęs dar didesniam vartojimui?

– Tinklas mūsų ir pasiruošęs, ir toliau plečiamas. Matome „butelio kakliukus“, linijos naujos statomos arba dvigubinamos, ir sinchronizacija prie to prisidės, ir naujos linijos. Manau, kad šitoje vietoje problemų nebus.

– O kalbant apie sistemos adekvatumą ir generacijos užtikrinimą – kokie jūsų pasiūlymai ir vizija, taip tai turėtų atrodyti per artimiausią penkmetį ar dešimt metų?

– Akivaizdu, kad Lietuvoje reikia daugiau generacijos, kokie skaičiai ir kaip viskas turėtų atrodyti, tai bus birželio pabaigoje aišku, kai bus pabaigta adekvatumo studija. Kas dabar buvo pristatyta, tai tik pirmasis etapas tam tikri scenarijai. O scenarijų yra žymiai daugiau ir taip toliau. Dar ankstoka pasakyti. Bet faktas, kad Lietuvoje kryptis į savo generaciją turi būti – vienaip ar kitaip.

Dabar mes esame labai stipriai priėmę kryptį į atsinaujinančius, pagal tinklo pajėgumą mes galime integruoti labai daug atsinaujinančių. (...) Ir po 2030 dar kalbame apie jūroje parką. Galbūt 1400 (MW). Pradžiai 700. Jau dabar laikas mums galvoti ir mes pradedame galvoti, ką daryti su pertekliumi. Tai jeigu Lietuva nueis į atsinaujinančius, bus labai geras atsakymas (į generacijos klausimą – BNS).

Staigiai gali pasikeisti šita situacija, kai mes iš deficito pradėsime tą elektrą gal į kitas valstybes jau eksportuoti. Kadangi atsinaujinantys naudoja VIAP lėšas, reikia kuo protingiau, kad neišeidinėtų labai žemomis kainomis iš Lietuvos.

– Į ką bus daugiausia orientuojamasi naujoje „Litgrid“ strategijoje?

– Strategijoje pagrindinės kryptys tos, kurias „Litgrid“ jau deklaruoja: sinchronizacija, žaliasis kursas, „antiastravas“. Sinchronizacija – pakankamai aišku, žaliasis kursas tai, ką aš paminėjau, – pasiruošimas. Ir „antiastravas“, ką mes jau aptarėme.

Ir vienas toks minkštasis aspektas, vis labiau sau kalame į galvą, kad „Litgrid“ dirba vartotojams. Turime būti lankstesni, ir prijunginėti, ir vertinti, kad mus vertins Lietuvos žmonės. Ne taip formaliai ir biurokratiškai žiūrėti į situaciją.

– Kokius pagrindinius uždavinius keliate sau kaip vadovui ir bendrovei artimiausiam penkmečiui, dešimtmečiui? Kokia kompanija turi būti „Litgrid“?

– „Litgrid“ yra pažangi įmonė, jau prieš man ateinant ir tampant vadovu buvo daug pasiekusi korporatyvinėje plotmėje, ir LEAN yra įdiegtas. Nuolatiniai procesų, produktų, darbo metodų pagerinimai yra taip įvesti, kad praktiškai vos ne kas savaitę kiekvienas vadovas siūlo patobulinimus, pataisymus. Jaučiasi stiprus vidinio tobulėjimo mechanizmas. Čia aš didelių tikslų sau nekelčiau kažką dar pagerinti, tikrai buvo neblogai padaryta ir iki šiol.

Vis dėlto mano fokusas pirmiausia yra sinchronizacija ir užtikrinti, kad šitas procesas vyktų sklandžiai, kad žmonės atgautų jėgas, tie, kurie jau yra pavargę, kad jie įeitų į tą jau pakeliamą darbo ritmą, o ne po 16 val. per dieną dirbtų įskaitant savaitgalius.

Tą laivą sėkmingai nuvairuoti iki 2025 metų ir paraleliai neprarasti to, ką „Litgrid“ privalo kiekvieną akimirką išlaikyti: sistemos patikimumą ir saugumą. Čia toks dalykas, kurį mintyje reikia turėti ir niekada nepamiršti.

– Dėkoju už pokalbį.