Daugiau nei dešimtmetį energetikos sektoriuje dirbęs, Vilniaus šilumos tinklams (VŠT) vadovavęs 37-erių M. Burokas teigia, kad energetikai jaučia emocinį prieraišumą, todėl noriai imasi naujo iššūkio.
„Sąvartynų perpildymas, matyt, ateities kartoms nekokią dovaną palieka. Sakyčiau, kad visų pirma svarbus tikslas yra teisingas atliekų kelias – arba perdirbimo, arba, šiuo atveju, sunaikinimo“, – interviu BNS sakė vasario 24 dieną VKJ pradėsiantis vadovauti M. Burokas.
M. Burokas atsakė į BNS klausimus.
– Kodėl nusprendėte dalyvauti šiame konkurse, ar dėl jūsų buvusios patirties, ar dėl to, kad dabartinė veikla jūsų netenkina?
– Tikrai apie dabartinę veiklą galiu tik geru žodžiu atsiliepti ir visiškai su tuo nesusiję. Visada vertini pasirinkimą per keletą aspektų. Manau, kad vertinu tam tikro iššūkio prasme ir antras dalykas, be abejo, ar turi patirtį ir kuo gali prisidėti prie to, kad įmonės veikla būtų sklandesnė, geresnė, rezultatyvesnė.
Aš įvertinau, kad tai mano pakankamai neseną patirtį atitinkantis iššūkis, kurį aš, manau, galėčiau įveikti. Energetikoje esu jau 10 metų – tai lemia emocinį prieraišumą.
– Kol nėra depolitizuotas valstybės valdomų įmonių vadovų skyrimo procesas, tol vis dar jų kaita priklauso nuo politinių vėjų ir politikų, esančių valdžioje. Dar ne taip seniai buvote atleistas, tiksliau, išėjote šalių sutarimu, iš Vilniaus savivaldybės valdomų VŠT vadovo posto. Kiek yra drąsos bristi iš dalies į tą pačią upę?
– Matote, jei gyveni šalia tos pačios upės ir nori persikelti į kitą krantą, tai nori nenori turi bristi. Jeigu atsakant rimtai – aš nepasakyčiau, kad vadovų kaita yra viešojo sektoriaus ypatybė. Stebime kai kuriuose privataus kapitalo versluose vadovų pasikeitimą, kuris dažnai nebūna susietas su rezultatais, įmonės veiklos rodikliais, o tiesiog sprendimai galbūt iš akcininko pusės būna emocingi.
Bent jau link ko einama, manau, kad valstybė supranta vertę to teisingo vadovo pasirinkimo, nepolitizuoto, o atsirenkant profesionalus. Manau, kad tai yra rodoma ir demonstruojama. O kad pasitaiko deguto šaukštas medaus statinėje – taip nutinka. Bet aš nebūčiau linkęs suabsoliutinti ir sakyti, kad tai tampa norma.
– Kokį pirminį tikslą turite pradėdamas vadovauti kogeneracinei jėgainei, ypač turint galvoje, kad ne taip sklandžiai viskas vyksta? Turiu omenyje Lenkijos „Rafako“ pasitraukimą ir prasidėjusius teisminius ginčus su kai kuriais subrangovais.
– Nesinori sakyti, kad tai yra bendras požymis ir norėtųsi, kad būtų pokytis, nes dideli projektai dažnai vėluoja, taip jau nutinka. Bet aš manau, kad šitas projektas nėra tas, kur būtų galima sakyti, kad taip jau nutiko. Tiesiog pasirašant sutartį buvo pakankamai sudėtinga numatyti tokią riziką, kad vienas didžiausių katilų gamintojų, kaip „Rafako“, galėtų jo veikla pasisukti tokia kryptimi.
Apie tikslus – šitoje stadijoje dar ankstyva kalbėti, bet pagrindinis tikslas yra vienas – sėkmingai restartuoti biokuro statybos dalį, kartu yra priešaušris komercinės veiklos su atliekų deginimu, sakyčiau, kad jau yra komandos didelis įdirbis, kad tai stabiliai pasileistų ir veiktų.
Pakeliui tada ir kiti dalykai – darbas su komanda, susipažinimas ir, matyt, tam tikra motyvacija ir jos kėlimas. Dar turime padirbėti ir įveikti iššūkius, kurie iškilo.
– Kokią ateitį matote Vilniaus šilumos gamybos rinkoje, kur, skirtingai nei Kaune, nėra daug nepriklausomų gamintojų ir čia šiluma brangesnė? Pradedant statyti jėgainę žadėta, kad šiluma vilniečiams atpigs.
– Mes žiūrime į ilgalaikę perspektyvą ir jeigu žiūrėti, kur tos vietos po saule yra, tai yra tam tikra dalis dujinės šilumos, kuri gimsta dujiniuose katiluose ir čia tos vietos yra pakankamai nemažai. Man atrodo, kad ši ir 2019 metų žiema parodo, kad tie tikslai atpiginti šilumą, jeigu lyginame su šiluma iš dujinių katilų, jie tikrai yra.
Iš kitos pusės, konkurencija tarp nepriklausomų šilumos gamintojų irgi yra sveikas aspektas, kuomet verčia pasitempti ir konkuruoti, o konkuravimas yra tik per kainą. Vadinasi, kad ne tik kuras čia dalyvauja, bet ir tam tikri efektyvumai, ir maržų politika. Šitą dalį galėtų atsverti sveika konkurencija. Vilniuje kol kas ta vieta taip susidėliojusi ir išsidalinta.
Ar čia būtų dar vietos kažkam papildomai, žiūrint į kogeneracinę jėgainę kaip nepriklausomą tiekėją, tai aš abejoju. Bet dabar galima sakyti, kad yra konkurencingai, sveikai užpildyta Vilniaus šilumos rinka.
– Ar teks uždaryti kokią nors katilinę, kai pradės normaliai veikti „Igničio grupės“ kogeneracinė? Ar yra senų, neefektyvių jėgainių ar katilinių Vilniuje?
– Sunku kalbėti už kitus, bet manau, kad centrinis šildytojas bet kokiu atveju, ir man dar dirbant VŠT, turės peržiūrėti savo kuro ir gamybos struktūrą. Iš esmės, jei dalinamės vieną pyragą, tai faktas, kad tos dalys persiskirstys, ir tai yra labai natūralu, nes ateina atliekų konkurencinga dalis, ateina biokuro dalis.
Manau, kad centriniam šilumos tiekėjui tai bus aktualus pratimas ir tikiu, kad įmonė tam ruošiasi, nes tai yra ne pirmų metų projektas. O kiti, vėlgi, čia labai sunku pasakyti. Yra katilinių, kurios dirba pagal vartojimo zonas, ten turbūt kažkas iš esmės nesikeis, turbūt bus katilinių ar vietų, kur bus didesnė konkurencija. Bendrai kalbant – taip, įneš daugiau to konkuravimo ir įneš tam tikriems dalyviams pokyčių.
– Jėgainės statybos pradžioje būta nuogąstavimų ir aplinkinių gyventojų protestų dėl galimos taršos, politikai baiminosi galimo šiukšlių įvežimo į Lietuvą. Koks Jūsų matymas, ar vis dar reikia apie tai kalbėti?
– Aš manau, kad bet kokiu atveju visuomenė turi teisę žinoti ir tas komunikavimas, švietimas išlieka aktualus ir dabar. Ką dabar galiu vertinti – tai, ką matau iš viešosios erdvės, o viešoji erdvė, atrodo, yra aprimusi, tai galima daryti prielaidą, jog tie klausimai buvo atsakyti ir tas ilgas dialogas yra pasibaigęs.
Bet kokiu atveju manau, kad su visuomene, su jos grupėmis reikia ir toliau dirbti, rodyti situaciją, naudą, kurią suteikia šis objektas. Jis nėra savitikslis – visi suprantame, kad čia yra platesniame kontekste jo egzistavimas nagrinėtas. Jeigu kažkam tikrai kyla klausimų, manau, tikrai visi verti gauti atsakymus į tuos klausimus.
– Europos Sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė deklaruoja Žaliojo kurso kryptį, be to, pastaruoju metu iškyla nemažai taršos atvejų ir skandalų, daug dėmesio kreipiama į gamtosaugos priemones. Kiek pati jėgainė yra teršėjas – ar ji labiau teršėjas, ar švarintojas, turint galvoje šiukšlių sąvartynuose mažinimą?
– Man atrodo, kad čia svarbus aspektas – kokią opią problemą mes sprendžiame. Sąvartynų perpildymas, matyt, ateities kartoms nekokią dovaną palieka. Sakyčiau, kad visų pirma svarbus tikslas yra teisingas atliekų kelias – arba perdirbimo, arba, šiuo atveju, sunaikinimo.
O pati jėgainė, be abejo, vertinant iš pramoninės pusės, buvo atliktas ir poveikio aplinkai vertinimas, tai tokiuose įrenginiuose dažniausiai didžioji arba viena didesnių investicijų yra į dūmų valymo sistemą, kuri užtikrina oro kokybę arba išmetamo dūmo kokybę, kad jis nedarytų žalos aplinkai ir ta tarša sustotų prieš išeidama į kaminą, o ne išmetus ją į kaminą.
– Bendrovė turės rinktis naują rangovą vietoje „Rafako“, bus skelbiamas naujas konkursas. Suprantu, kad bus renkamasi pagal ekonominio naudingumo ir kainos kriterijus, bet viduryje brastos reikės keisti arklius ir tai nėra taip paprasta.
– Būčiau pasilikęs teisę labiau nekomentuoti, nes tai yra detalės.
– Jūs esate teisininkas. Kaip įvyko, kad susidraugavote su energetika?
– Teisininkai būna įvairių profilių. Man likimas lėmė, kad pradėjau savo karjerą kaip energetikos teisininkas, taip ta energetika, liaudiškai kalbant, ir prilipo. Po to, aišku, buvo įvairūs karjeros posūkiai.
– Nuo kur pradėjote karjerą energetikoje?
– Pradėjau savo darbą 2007 metais „Lietuvos energijoje“, toje dar didelėje „Lietuvos energijoje“, kuri dar turėjo ir elektros tinklus, ir Kruonį, ir Elektrėnus, ir visą gamybą. Po to buvau dedikuotas kaip Visagino atominės elektrinės statybos Lietuvoje projekto teisininkas, teko dirbti su tuo projektu.