„Miestas liūdi. IAE buvo visas žmonių gyvenimas“, – sakė ji ir aiškino, kad IAE uždarymas dažnam visaginiečiui šiandien yra itin skaudi tema, atnešanti širdies sopulį. Dauguma vietinių patys prisidėjo prie IAE statybų, o šiandien ten jau kuris laikas vyksta didžiausi istorijoje AE išardymo darbai.
Praėjusią savaitę DELFI lankėsi Visagine, kur praleido pusdienį.
Kiekviena miestelio plyta – suplanuota
Nežinantys šio fakto, ko gero, nustebs, bet jei į Visaginą pažiūrėtume iš aukštai, būtų galima pamatyti, kad miestas primena drugelį. Tiesa, atrodo, nebaigtą piešti ir tik iki pusės, tačiau, kaip pasakojo mus lydėjusi gidė Anastasija Jevtiuchova, pirminis tuometinės valdžios planas 1975-aisiais buvęs visai kitoks.
„Turbūt girdėjote, kad miestas įsikūrė dėl atominės elektrinės. Tai, kaip daugelis mėgsta sakyti, miestas „sputnik“ (liet. palydovas).
Iš pradžių buvo planuota, kad IAE turės keturis reaktorius, kuriems reikės daugiau darbuotojų, didesnio Visagino, tačiau vėliau planai, sprogus Černobyliui, pasikeitė“, – po truputį vis giliau einant į patį miestą ir neriant į miegamuosius rajonus pradėjo pasakoti gidė.
„Anksčiau čia, prie Visagino ežero, buvo tik keletas vienkiemių, tačiau dygstant Ignalinos atominei elektrinei buvo suplanuota pastatyti ir Visagino miestą“, – kalbėjo ji ir pasakojo, kad kol buvo statoma elektrinė, Visagine buvo įsikūrusios ir IAE administracijos patalpos.
Visgi nedaug trūko, kad ir pačios IAE Lietuva nebūtų turėjusi. Kaip atskleidė, iš pradžių jos statybos buvo suplanuotos Baltarusijos teritorijos pusėje, tačiau viename Drūkšių ežero krante joms nepavykus, elektrinę buvo sumanyta pastatyti kitoje ežero pusėje, kuri jau pateko į Lietuvos teritoriją.
Anot gidės, kiekviena Visagine pastatyta plyta – itin apgalvota, mat nuo pat pradžių miestelis buvo tiksliai suplanuotas, o galima išgirsti kalbant ir apie tai, kad miestas tokia forma pastatytas ir dėl to, kad reikalui esant būtų galima kuo greičiau evakuotis.
„Tuo metu tai buvo modernus miestas. Čia iškart buvo pastatytos mokyklos, darželiai, poliklinikos, kirpyklos, parduotuvės, viskas, ko reikia IAE darbuotojams ir jų patogiam gyvenimui“, – pasakojo gidė.
Geriausiais laikais IAE dirbo apie 5-6 tūkst. žmonių, kurių dauguma savo gyvenimą ir ateitį kūrė Visagine.
Į IAE – iš visos Sovietų Sąjungos
Nors pasivaikščiojimą po miestelį su gide pradėjome nuo I-ojo mikrorajono, kurių šiandien čia yra trys, o jie ir vadinasi: I-asis, II-asis ir III-iasis, gidė netruko dėmesio patraukti ir į šalia Visagino savivaldybės pastato esantį laikrodį bei miesto simbolį – gervę.
„Kai kurie galvoja, kad čia gandras, bet jie painioja, – juokėsi Anastasija, – nors šiandien čia stovintis laikrodis rodo tik laiką, drėgmę ir temperatūrą, taip buvo ne visuomet“, – paaiškino ji.
Kaip pasakojo, anksčiau šis laikrodis buvo naudojamas informuoti gyventojus apie miestelyje esantį arba, žinoma, nesantį, radiacijos lygį.
„Taip buvo siekiama žmonėms parodyti, kad viskas čia yra gerai“, – sakė ji, mat IAE nuo Visagino yra nutolusi vos 10 km.
Kas bent kartą lankėsi Visagine, tikriausiai pastebėjo, kad čia kartais sunku susikalbėti lietuviškai, nes didžioji dalis gyventojų – rusakalbiai.
Tai, kaip aiškino, lėmė tai, kad tik atidarius atominę elektrinę į kaip ant mielių augantį ir kylantį Visaginą atvyko vis daugiau žmonių iš kitų Sovietų Sąjungos šalių, kurie buvo pasirengę dirbti elektrinėje.
„Čia netrūko nei rusų, nei kitų tautybių. Buvo net iš Kazachstano“, – vardijo ji. Vietiniai ir šiandien skaičiuoja, kad išėjęs į Visagino gatves gali sutikti net 42 skirtingų tautybių žmones.
Kaip perpasakojo gidė, tik atsidarius atominei elektrinei žmonės labai džiaugėsi geromis darbo sąlygomis, gerais atlyginimais, o kai veikė abu atominės elektrinės blokai, Visagine gyveno net 36 tūkst. gyventojų. Tai buvęs didžiausias gyventojų skaičius miestelio istorijoje.
Alsuoja atomine elektrine
Priėjus prie vieno iš miesto fontanų, kurie, ko gero, ir buvo įrengti tuo metu, kada buvo statomas miestas, 1975-aisiais, Anastasija ranka mostelėjo ir į vieną mozaikų, puošiančių seno daugiabučio namą.
„Ji – iš glūdinto stiklo. Kaip ir galima nuspėti, taip pat susijusi su IAE. Ji 1990 m. buvo pradėta kurti menininko Viktoro Totarenko, atvykusio į Visaginą iš Sankt Peterburgo po Černobylio nelaimės.
Kalbant bendrai, mieste gausu ir sirenų, kurios praneštų apie nutikusią nelaimę. Pasak gidės, jos dažnai išbandomos, tačiau rimto pavojaus niekada taip ir neskelbė.
„Nors kaskart vis tiek įvaro išgąsčio“, – atviravo ji.
Visagino daugiabučiai čia atrodo ne mažiau egzotiškai. Jų – itin daug, jie skirtingų aukščių, spalvų, o yra net toks, kurį vietiniai vadina skruzdėlynu, nes jis itin aukštas, o ir butų čia – tikra galybė. Kaip aiškino gidė, visi daugiabučiai buvo statomi atvykėliams, o ant kai kurių stogų buvo įrengtos ir atomo formos apžvalgos aikštelės.
Paklausus, ar šiandien galėtume ten užlipti, gidė tik atsiduso: „Jų nebėra, viskas išardyta, o ten įeiti galima tik su raktu“, – apgailestavo ji ir sakė, kad anksčiau Visagine buvo labai daug architektūrinių meno kūrinių, vaikų žaidimų aikštelių ir kitų dalykų, kurie primena AE, atomą, tačiau labai daug jų, paprasčiausiai, buvo sunaikinta.
Šiandien Visagine puse lūpų kalbama ir apie dar vieną, su IAE susijusį, tačiau dar neatrastą dalyką.
„Esame girdėję, kad po visu Visagino miestu yra didžiuliai bunkeriai, tačiau ši informacija iki šių dienų vis dar laikoma paslaptyje“, – atskleidė Anastasija.
Kaip jai teko girdėti, įėjimai į juos įrengti po savivaldybės, ligoninės pastatais, tačiau pašaliniams ten patekti draudžiama.
Dar vienas daugelį Visagine stebinantis dalykas yra tas, kad šis miestas, nors šiandien turi 18 tūkst. gyventojų, niekada neturėjo ir iki šiol neturi nė vieno šviesoforo.
„Sakoma, kad viskas dėl to, jog būtų lengviau evakuotis, tačiau kiek ši informacija tikra, neaišku“, – dvejojo gidė.
Paklausus, ar kada vietiniams buvo rengiami kokie mokymai, susiję su tuo, kaip elgtis nutikus nelaimei IAE, ji pasakojo tokių neatsimenanti.
Gyventojams – likęs širdies sopulys
Pasivaikšiojimų po Visaginą metu su Anastsija aplankėme I-ąjį ir II-ąjį Visagino mikrorajonus, tačiau priėjome nuomonės, kad čia nuo 1975-ųjų, ko gero, nelabai kas ir pasikeitę.
„Mūsų žmonės atsisako namų renovacijų. Tik vienas daugiabutis yra renovuojamas. O šiaip šiems namams apie 40 metų“, – neslėpė ji.
Pasak gidės, pagrindinė to priežastis – sentimentai. Kaip pasakojo, vyresni vietiniai gyventojai pasisako prieš daugiabučių renovacijas, mat dar yra dalis tų, kurie patys juos statė.
Šiandien Visagine nemažai ir tuščių, apleistų butų. Nors mes tokių vaikščiodami nepamatėme, Anastasija sakė, kad daugelis gyventojų tiesiog emigravo ir juos paliko likimo valiai.
Kaip šiandien į IAE uždarymą reaguoja tie vietiniai, kurie statė atominę elektrinę bei dirbo joje kelis dešimtmečius?
„Skaudžiai“, – vienu žodžiu atsakė gidė.
„Kai sužinojome, nuotaikos buvo labai prastos, ir, tiesą pasakius, vis dar tokios yra. Mūsų miestas buvo vadinamas jaunų žmonių miestu, kai buvo pradėtas statyti, nes čia suvažiavo 25-30 m. jaunimas.
Dabar, po 40 metų, tas jaunimas nebėra jaunimas. Jiems dabar po 60-70 metų. Jie šiandien jau niekur nebeišvažiuos“, – pasakojo ji ir sakė, kad daug žmonių čia iki šiol tebegyvena pačia atomine elektrine, jos idėja.
„Kai kuriems žmonėms psichologiškai labai sunku dėl elektrinės uždarymo. Jie patys ją statė, o dabar jiems reikia ją išrinkti. Kai kurie net atsisakė šio darbo, kad jiems to nereikėtų daryti. Tie, kurie liko dirbti, jiems labai sunku šiandien, sunku tai matyti, kokybiškai dirbti“, – apie situaciją miestelyje sakė ji.
Šiandien IAE vis dar dirba 2 tūkst. gyventojų, tačiau IAE reaktoriuose kuro jau nebėra. Elektrinė ardoma, o pjaustomas radioaktyvus metalas dedamas į specialius konteinerius. Planuojama, kad išardymo darbai truks iki 2038 m.
