2018 metų pabaigoje Baltarusijos energetikos ministras Viktoras Karankevičius pranešė, kad darbai Astrave vyksta pagal grafiką.
„Yra darbų grafikas, ir viskas turi būti atlikta laiku. Planuojama, kad pirmasis atominės blokas veikti pradės 2019 metų gruodį“, – jį cituoja Baltarusijos naujienų agentūra „Belta“.
Pasak ministro, praėjusių metų gruodį pirmojo bloko įgyvendinimas siekė 85 proc., o antrojo – 65 proc. Vasarį pranešta, kad branduolinis kuras į Astravo AE bus pristatytas gegužės pabaigoje arba birželį.
Baltarusių žiniasklaidoje pastaruoju metu skelbta, kad Astravo AE sukurs galingą elektros energijos eksporto potencialą. „Baltijos šalys dažnai kreipiasi į Baltarusiją, prašydamos avarinio rezervo, kai susiduria su technologinėmis elektros energijos tiekimo problemomis“, – rašoma „Belta“ pranešime. Taip pat pažymėta, jog atominė Baltarusijai leis dujų dalį elektros gamyboje sumažinti iki 60 proc.
Importas iš Baltarusijos augo
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, 2018 metais iš Baltarusijos iš viso importuota 1038,01 gigavatvalandžių (GWh) elektros energijos. Tai sudarė 8,35 proc. viso elektros energijos importo. Palyginus su visais 2017 metais, kuomet iš Baltarusijos importuota 143,21 GWh (1,28 proc. viso importo), 2018 metų kiekis buvo 7,25 karto didesnis.
Elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ atstovė spaudai Jurga Eivaitė paaiškino, kad šį padidėjimą lėmė kelios priežastys.
„2018 metais Europoje stipriai išaugo Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų kainos (anglies dvideginio taršos mokestis), kurios siekė rekordines aukštumas per visą istorinį laikotarpį. Tai tiesiogiai brangino iškastinį kurą deginančių elektrinių savikainą ir mažino užimamą rinkos dalį.
Taip pat, aukštesnis kainų lygis Baltijos šalyse ir regione laikėsi dėl nepalankių orų, kai žiemą paklausą didino itin šalti orai, o sausringa vasara brangino importą iš Skandinavijos, kur dominuoja hidroelektrinėse gaminama elektros energija“, – sakė ji.
J. Eivaitė dar pridūrė, kad Europos ir trečiųjų šalių elektros rinkos nėra susietos ir veikia skirtingais principais, kas gali lemti nevienodas konkurencines sąlygas.
Visiškai nutrūks tik po sinchronizacijos
Lietuvoje jau galioja Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymas. Jame numatyta, kad į Lietuvos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės, išskyrus energiją, būtiną elektros energetikos sistemos patikimumui užtikrinti.
Reikia pastebėti, kad elektros energijos rinka ir sistema yra skirtingi dalykai.
J. Eivaitė sakė, kad elektra iš Baltarusijos nebebus importuojama nuo to momento, kai Astravo AE bus pradėti technologiniai bandymai.
„Baltijos šalių sistemas su IPS/UPS jungia 10 linijų. Fizinis elektros srautas iš Baltarusijos pasiekia Lietuvą ne tik tiesiogiai per šias šalis jungiančias elektros perdavimo linijas, bet ir per kitas jungtis, jungiančias Latvijos ir Rusijos bei Estijos ir Rusijos tinklus.
Apriboti tiek fizinį, tiek komercinį elektros srautą iš Astravo AE galima tik kartu su desinchronizacija nuo IPS/UPS sistemos. Kol Lietuva veikia vienoje sinchroninėje zonoje su Baltarusija, ji priklausoma nuo šioje zonoje tekančių žiedinių elektros srautų“, – pasakojo „Litgrid“ atstovė.
Šiuo metu numatoma, kad Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimas su žemynine Europa turėtų būti įgyvendintas iki 2025 metų.
Rizika tikėtina
Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas laikosi pozicijos, kad Lietuva vis dar gali apsigalvoti ir pradėti pirkti Astravo AE pagamintą elektros energiją.
„Manau, kad tokia rizika yra labai tikėtina. Pagrindinė priežastis, leidžianti taip galvoti, yra Ignalinos ir Utenos pastočių rekonstrukcija. Į jas ateina linijos iš Baltarusijos – per Postavų elektros tinklo pastotę tiesiai iš Astravo AE.
Tam projektui skirta 30 mln. eurų ir jeigu, kaip dabar teigiama, kad 2025 metais visos linijos su Baltarusija bus išjungtos, kam dabar investuoti 30 mln., kai po to tų linijų nereiks? Aišku, tų pastočių rekonstrukcija, matyt, yra racionalus dalykas, ne pirmaeilis, bet tikrai tiek nekainuotų tokia rekonstrukcija, jei nebūtų linijų Astravui.
Būtent šių pastočių rekonstrukcija užtikrina patikimą elektros srautą iš Astravo. Tuo metu, jei imtume svarbesnį projektą sinchronizacijai Vilnius-Neris – jis nevykdomas. Neries tinklo pastotė yra žymiai svarbesnė ir reikalingesnė sinchronizacijai. Kol kas nėra jokių veiksmų tam“, – komentavo jis.
A. Sekmokas pastebėjo, kad 2018 metais Lietuva importavo apie 75 proc. elektros energijos.
„Pagal visą logiką, turėtume bent jau užsitikrinti rezervą, kad jei negauname tiekimo viena ar kita linija, tai turime patys užsitikrinti gamybą, kad patenkintume poreikius. Labai daug kalbama apie tai, kad galvojama, planuojama, bet jokie projektai iš esmės nevyksta. Turiu galvoje Kruonio 5 agregatą – tai pirmaeilė galimybė užtikrinti generaciją, bet projektas nevyksta.
Vyksta elektros generacijos uždarymas. 5 ir 6 Elektrėnų blokai uždaryti, trečia termofikacinė Vilniuje uždaryta. Apie 2022 metus 7 ir 8 blokus Elektrėnuose planuojama uždaryti. Liekame visiškai be generacijos“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas dėstė, jog kilus poreikiui, generaciją kažkur vis tiek reikės užsitikrinti.
„Vienintelis artimiausias didelės galios šaltinis yra Astravas. Labai norėčiau klysti, bet kitokios išvados man nesiperša“, – sakė jis.
Pastebėjus, kad Lietuva elektros tiekimą gali gauti ir iš Lenkijos ar Švedijos, A. Sekmokas nurodė, kad ir šios jungtys turi trūkumų.
„Iš Lenkijos ne tiek daug importuojame, kadangi Lenkijos Šiaurės-Rytuose didesnės generacijos nėra. „Nordbalt“ jungtis, kaip matome, dažnai dėl techninių priežasčių neveikia“, – sakė jis.
Kovą skelbta, kad JAV įmonės „8 Rivers“ ir „Net Power“ svarsto galimybę Lietuvoje pastatyti 300 MW dujinę elektrinę. A. Sekmokas sakė, kad Lietuva turi užsitikrinti tam tikrą gamybą.
„Nesakau, kad ją būtina gaminti visą laiką, jeigu gali pirkti pigiau. Bet esant poreikiui turėtum užtikrinti. Jei savos generacijos neturėsime, tai neišvengiamas žingsnis bus importas iš Astravo.
Iš vienos pusės, kitos išeities nebus. Iš kitos pusės, labai tikėtina, kad bent iš pradžių Astravas gali duoti labai pigią elektrą. Mes savo laiku iš Ignalinos eksportavome už labai žemą kainą, o Astrave logika paprasta – jei negali parduoti iš viso, tai geriau parduoti už žemesnę kainą, negu neparduoti apskritai. Tai yra vienintelis kelias investicijų atsipirkimui, o jos, kaip žinia, pakankamai didelės. Įvertinant tai, kad duos kainą šiek tiek žemesnę, negu „Nord Pool“ biržoje, tai praktiškai paklausa garantuota“, – aiškino buvęs energetikos ministras.
Jis pažymėjo, kad šiuo metu vienintelė kliūtis importui yra įstatymas. „Esant dabartinei daugumai, kas gali pasakyti, kad tas įstatymas nebus atšauktas? Jeigu bus teigiama, kad elektra bus pigesnė, toks scenarijus yra galimas. Manau, kad galime apie tokį scenarijų išgirsti jei ne prezidento rinkimų kampanijos metu, tai bent ateinančių Seimo rinkimų kampanijos metu“, – sakė A. Sekmokas.
Latviai gali susigundyti
Latvija kol kas nėra pasakiusi griežto „ne“ elektros energijos importui iš Astravo. A. Sekmokas sakė, kad Latvijos-Baltarusijos pasienyje yra tam tinkamų jungčių, tačiau jos nėra stiprios.
„Pastatyti naują elektros liniją tarp Baltarusijos ir Latvijos truktų netrumpai. Bet manau, kad baltarusiai netgi būtų suinteresuoti subsidijuoti tokios jungties statybą, kad galėtų užsitikrinti eksportą. Elektra iš Baltarusijos į Latviją ir per Latviją į Lietuvą irgi yra visiškai įmanomas variantas“, – svarstė jis.
Tai, kad baltarusiai gali susitarti su latviais DELFI sakė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Laurynas Jonavičius.
„Situacija tokia, kad nežinau, ar jie labiau norėtų elektros nusipirkti, ar savo uostus baltarusiškais kroviniais apkrauti. Tai tarpusavyje susiję dalykai.
Žiūrint į Latvijos elektros rinkos poreikius ir galimybes, tai priklauso nuo metų, bet jie pasigamina pakankamai tos energijos. Turi pakankamai kanalų iš kur importuoti, jei atsirastų trūkumas viduje. Importo iš Baltarusijos klausimas tampa pririštas prie kainos. Jei baltarusiška energija būtų pigesnė, lyginant su švediška ar kokia kitokia, tai ekonominis interesas būtų.
Matyčiau paslėptą ne visai tiesioginį ryšį su draugiškesne pozicija elektros importavimo klausimu ir per tai galbūt bandymą gauti į Latvijos uostus daugiau baltarusiškų prekių, kurios dabar didele dalimi eina per Lietuvos uostus“, – sakė jis.
Dar vienas niuansas, pasak L. Jonavičiaus, yra Baltijos šalių sinchronizacija su Europa.
„Jei iki 2025 metų, kaip dabar planuojama, įvyks atsijungimas, Baltarusijos elektra pabrangsta, nes reikia statyti transformatorius ant sienos, kas vėlgi yra investicija, vėl kainuoja“, – pastebėjo jis.
Politologo vertinimu, daugiau aiškumo dėl latvių pozicijos gali paaiškėti gegužę planuojamo Aleksandro Lukašenkos vizito į šalį metu.
„Latviai turi ekonominius interesus, bet jie yra ir ES, ir ta politinė-vertybinė linija turi vaidmenį. Su A. Lukašenkos režimu bendrauti atvirai visame kontekste to, ką jie yra padarę – kiek jie laikosi demokratinių normų ir standartų – atsirastų klausimų, ar verta tai daryti“, – sakė L. Jonavičius.
Pašnekovas pabrėžė, kad Lietuvos poziciją Astravo AE atžvilgiu negalima vertinti tik per ekonominę prizmę.
„Mūsų politika pastaruosius 15 metų tiek Baltarusijos, tiek Rusijos atžvilgiu yra labai stipriai vertybinė, kas neapsimoka ekonomiškai.
Tačiau tai vyksta ir niekaip nesikeičia. Ekonomiškai skaičiuojant gali atsitikti taip, kad neapsimokės, bet ekonomika nėra vienintelis veiksnys. Reikia suprasti ir saugumo elementą ir vertybinį-normatyvinį – tai būtina įskaičiuoti, vertinant, kas apsimoka ir neapsimoka“, – sakė L. Jonavičius.
