Miestui atsivėrė galimybė turėti pigesnės šilumos energijos, tačiau biokuro gamintojai Aukštaitijos sostinėje nepageidaujami. Panevėžio valdžia dirbtinai stabdo investicijas į šilumos ūkį.
Nedidelę, iki 20 megavatų, biokuro katilinę Beržų gatvėje ketinanti statyti bendrovė „Biokuro energija“ susidūrė su barikadomis, suręstomis Panevėžio valdžios ir politinio užnugario sulaukusių gyventojų.
Nors yra visi moksliniai pagrindimai, kad biokuro katilinė bus saugi ir nekels jokio pavojaus žmonių sveikatai, vis tiek bandoma manipuliuoti ir bet kokia kaina stabdyti statybas. Bendrovė „Biokuro energija“ planuoja Panevėžyje statyti smulkinta mediena kūrenamą vandens šildymo katilinę.
Nepriklausoma šilumos tiekėja sudarytų konkurenciją monopolininkei „Panevėžio energijai“. Kaip ir priklauso pagal įstatymus, biokuro gamintojai apie savo ketinimus informavo visuomenę bei artimiausius su sklypu, kuriame turėtų iškilti katilinė, besiribojančius kaimynus.
Tačiau miesto Savivaldybė įpareigojo verslininkus iš naujo kartoti visas viešinimo procedūras, nors šios jau buvo atliktos pagal visus teisės aktų reikalavimus. Be to, Savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Pauža kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą, kad ši atliktų poveikio aplinkai vertinimą, nors mažos galios katilinėms, kokia ir bus Beržų gatvėje, toks vertinimas neprivalomas.
Tuo labiau kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras jau patvirtino, kad planuojamos katilinės veikla atitinka visus visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Tad tų pačių aplinkybių ir sąlygų tyrimas jau dubliuotų atliktus tyrimus ir vertinimus.
Panevėžio valdžios dirbtinai keliamos biurokratinės kliūtys turėtų padėti laimėti šiek tiek laiko, kad biokuro gamintojai nespėtų įgyvendinti savo projekto iki ateinančio šildymo sezono, o galbūt ir visai atsisakyti investicijų į Panevėžį.
Einama priešingu keliu
Modernios ir aplinką tausojančios biokuro katilinės Lietuvoje jau seniai ne naujiena – pirmosios iš jų buvo pastatytos dar prieš du dešimtmečius.
Tik vienintelis Panevėžys tokių katilinių neturėjo, tad natūralu, kad be konkurencijos dirbanti „Panevėžio energija“ gali diktuoti savo kainas. Tuo metu Kaunui, kuriame veikia ne viena tokia biokuro katilinė, šilumos kainą pavyko sumažinti net du kartus.
Verslas, pasiryžęs investuoti daugiau kaip septynis milijonus eurų, kurie sukurs ne tik naujų darbo vietų, bet ir atpigins šilumos energiją, Aukštaitijos sostinėje pasijuto ne tik nereikalingas, bet ir susidūrė su barikadomis.
Kaip teigė bendrovės „Biokuro energija“ valdybos pirmininkas Mindaugas Vėgelė, Panevėžio savivaldybė, iš pradžių palaikiusi biokuro gamintojus, vėliau ėmė dirbtinai stabdyti investicijas į šilumos ūkį. Jam pasirodė kiek keista, kad Savivaldybėje viskam vadovauja ne atsakingi asmenys, o Seimo narys Povilas Urbšys.
Anot verslininko, nors parlamentaras turėtų rūpintis, kad Lietuva būtų kuo mažiau priklausoma nuo brangių „Gazprom“ dujų, jis elgiasi atvirkščiai – bet kokia kaina stengiasi sustabdyti investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius.
Nacionalinės energetikos strategijoje numatyta, kad Lietuva didžiąją dalį visos sunaudojamos energijos turėtų gauti iš atsinaujinančių energijos išteklių, ekonomika turi pereiti prie švaresnių energijos rūšių. Tačiau Panevėžyje einama priešingu keliu.
„Į miestą ateina didžiulės investicijos, privatus kapitalas pasiryžęs investuoti, kad gyventojams pigtų šiluma, nes nebelikus lengvatų šilumai, ir taip bus smūgis šilumos vartotojams. Savivaldybei neteks prie to prisidėti nė euru, bet kažkodėl užsiimama politikavimu ir sudaromos biurokratinės kliūtys“, – Panevėžio valdžios požiūrio nesupranta M. Vėgelė.
Ignoruoja institucijų išvadas
Investicijas į šilumos ūkį stabdo gyventojų baimės, kad šalia jų namų atsirasianti katilinė pablogins gyvenimo sąlygas. Tačiau tai niekuo nepagrįsti nuogąstavimai.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras išdavęs pažymą, kad katilinės veikla yra leistina ir pavojaus žmonių sveikatai nėra. Mat tokioms biokuro katilinėms taikomi itin griežti aplinkosaugos reikalavimai.
Katilinėje bus įrengtas katilas su kondensaciniu ekonomaizeriu – dūmus apipurškus lietaus vandeniu teršalai ir kenksmingos kietosios dalelės bus surenkamos, o į aplinką išleidžiami jau išvalyti dūmai, labiau panašūs į garus. Be to, katilinės kaminas sieks 25 metrus, nors normos leidžia perpus mažesnį – 15 metrų kaminą.
Šios katilinės statytoja bendrovė „Enerstena“ už sukurtas ir pagamintas biokuro deginimo technologijas yra pelniusi ne vieną apdovanojimą aplinkosaugos srityje. O už katilą su ekonomaizeriu gavo teigiamų įvertinimų iš Aplinkos ministerijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Inžinerijos ir ekologijos asociacijos, Aplinkos vadybos ir audito instituto.
Deja, ir autoritetingų institucijų įvertinimai bei išvados Savivaldybei – ne autoritetai.
„Teko ir pačiam lankytis Kauno biokuro katilinėse. Pavyzdžiui, Šančiuose tokia katilinė ribojasi su gyvenamaisiais namais, bet niekam tokia kaimynystė nekliūna, nes kuras deginamas itin modernia technologija.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat patvirtino, kad katilinės veikla Beržų gatvėje leistina, bet Savivaldybei šių išvadų nepakanka, rašomi raštai Aplinkos apsaugos agentūrai, nors šie klausimai – ne jos kompetencija. Be to, prašoma dar kartą kartoti visuomenės informavimo procedūras, kurias mes sąžiningai ir net daugiau, nei priklauso pagal įstatymus, atlikome“, – „Sekundei“ teigė M. Vėgelė.
Kol dirbtinai kuriamos biurokratinės barikados, katilinės ir šalia jos esančios biokuro sandėliavimo aikštelės darbai sustoję. Septynis milijonus eurų į Panevėžio šilumos ūkį pasiryžę investuoti verslininkai neslepia, kad jeigu nebus spėta katilinės pastatyti iki šildymo sezono pradžios, jie patirs milžiniškų nuostolių. Jeigu taip atsitiktų, neliktų nieko kito, kaip savo teises ginti teisme.
Tarp dviejų stovyklų
Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Pauža teigia, kad niekas dirbtinai kliūčių investicijoms nedaro.
Anot jo, biokuro gamintojai į viešinimo procedūrą pasižiūrėjo labai formaliai, dėl ko ir kilo gyventojų nepasitenkinimas. Tad buvo nuspręsta sudaryti abiem pusėms galimybę išsiaiškinti visus nerimą keliančius klausimus. Be to, detaliajame plane esą buvo keletas netikslumų.
„Manome, kad viešinimo procedūros buvo atliktos formaliai, nes objektas liečia gerokai daugiau žmonių. Ir jeigu tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, kodėl visų pasekmių neapsvarsčius su visuomene. Savivaldybė neatstovauja nė vienai pusei, tiesiog norime suteikti dar vieną progą pasikalbėti abiem pusėms – kad verslas išaiškintų savo motyvus, gyventojai – savo.
Natūralu, kad šalia katilinės gyvenantys žmonės bijo galimo užterštumo, triukšmo, gyvenimo sąlygų pablogėjimo, tad jiems reikia atsakymų, kiek jų nuogąstavimai pagrįsti“, – aiškino R. Pauža.
Tačiau paklausus, kodėl per gyventojų ir Savivaldybės atstovų susitikimą nebuvo leista verslininkams atsakyti į visus gyventojams kylančius klausimus, administracijos direktorius atsakyti negalėjo. Jis teisinosi, kad susitikimas buvo organizuotas stichiškai.
Gyventojai esą pageidavo susitikimo, o Savivaldybės administracija juos privalėjo priimti ir išklausyti. R. Paužos teigimu, viešą svarstymą turi organizuoti biokuro katilinės statytojas, o ne Savivaldybė.
Jeigu „Biokuro energija“ dar kartą atliks visas viešinimo procedūras, Savivaldybei neliks kito kelio, kaip uždegti žalią šviesą katilinės statyboms, tačiau administracijos direktorius gyventojus informavo, jog šie savo teises gali ginti teisme.
„Savivaldybė turi suderinti visų interesus – tiek verslo, tiek gyventojų. Ir tai turi būti daroma pagal įstatymus. Jeigu bus ištaisytos klaidos ir aptarta su visuomene, Savivaldybei teks patvirtinti detalųjį planą. Tiesa, dar yra teisinis kelias, gyventojai savo gretose turi teisininkų, kurie tikrai žino tą kelią“, – pabrėžė R. Pauža.
Seimo narys P. Urbšys nė neslepia, kad palaiko prieš katilinės statybas sukilusius gyventojus. Politiko butas yra daugiabutyje netoli turinčios iškilti katilinės.
„Kaip Seimo narys esu tam, kad atstovaučiau savo rinkėjams, o kas pasakys, kurie interesai čia didesni, o kurie – mažesni? Gyventojai manęs paprašė suorganizuoti susitikimą su Savivaldybės administracijos vadovais, tą ir padariau“, – aiškino P. Urbšys.
Neturi miesto vizijos
Tyrimais nustatyta, kad didesni taršos šaltiniai yra individualūs gyvenamieji namai, nes pro jų kaminus į aplinką patenka teršalai ir kietosios dalelės. Būtent didžioji dalis šių namų gyventojų nepatenkinti katilinės kaimynyste ir užvertė visas institucijas skundais.
Jų pasipriešinimas iš dalies suprantamas, nes centralizuotai tiekiamos šilumos kaina jiems neaktuali.
Sakoma, kad sotus alkano neužjaučia – taip ir čia – prieš katilinės statybas piestu stojantys individualių namų gyventojai nėra suinteresuoti, jog didžiajai daliai panevėžiečių pigtų šilumos energija. Katilinės statyboms besipriešinantys gyventojai viliasi, kad Savivaldybė bus jų pusėje ir pasinaudos veto teise.
Kaip teigė Stetiškių kvartalo ir dalies Ramygalos bei Pilėnų gatvių bendruomenių atstovė Asta Kulbienė, žmonės pasiruošę ir mitingams. Nors turi galimybę kreiptis į teismą, bet abejoja, ar laimėtų. Mat iš Valstybinės statybų inspekcijos gavo raštą, kad biokuro bei atsinaujinančių energijos šaltinių katilinės gali būti rengiamos bet kurioje miesto vietoje.
Tokioms katilinėms nėra nustatomos apsaugos zonos ribos, nevertinama įtaka aplinkai, nes galingumas to nereikalauja.
„Statytojai ir Visuomenės sveikatos centras nurodo, kad tarša neviršys leistinų ribų, bet skaičiavimai yra atliekami modeliavimo būdu. Esu įsitikinusi, gyvenimo sąlygos pablogės“, – mano A. Kulbienė.
Vis dėlto ją labiausiai stebina Savivaldybės, turinčios ginti viešąjį interesą, pozicija. Į gyventojų inicijuotą susitikimą atvykę Savivaldybės atstovai tik teisinosi, jog nežinojo, kad Beržų gatvėje planuojama statyti katilinę, neva kai prašoma pakeisti žemės paskirtį, neprivaloma nurodyti kam.
Tačiau viešinimo dokumentuose jau nurodyta, kad ten bus statoma katilinė. Tačiau svarbiausias dalykas, anot A. Kulbienės, kad valdžia neturi griežto strateginio miesto plano – nebeliko takoskyros tarp pramoninių ir miegamųjų rajonų. Jeigu strateginiame plane būtų nubrėžtos aiškios ribos, kur galima statyti komercinės paskirties ar pramoninius, gamybinius objektus, nebūtų ir šios problemos.
