Jungtinė Karalystė buvo viena iš didžiausių ES energetikos rinkos integracijos, liberalizavimo ir diversifikavimo šalininkių. Energetikos Sąjungos tikslas buvo atsverti dujų monopolijas, kaip antai, „Gazprom“, kovojant su kainų diskriminacija ir rinkos iškreipimu. Briuselis jaudinasi dėl galimų padarinių po „Brexit“, o „Gazprom“ turi palankias pozicijas susigrąžinti šią pelningą rinką.
Šiame straipsnyje nagrinėjami ES energetikos politikos poslinkiai ir svarstoma, kokių galimybių turi „Gazprom“ įgyti didesnės įtakos santykiams dėl energetikos Europoje, rašo eurasiareview.com.
Šalys narės pažadėjo besąlygišką paramą projektui, tačiau realiai Energetikos Sąjungos palaikymas menkas. Po prieštaringai vertinamo dujotiekio „Nord Stream 2“, „Gazprom“ neseniai įsigijus strateginių dujų laikymo saugyklų ES, Europos sostinėse kilo nerimas. O svarbių dujų tiekimo linijų tarp Šiaurės ir Pietų Europos tiesimo trikdžiai dar labiau pakirto visuomenės tikėjimą Europos Energetikos Sąjunga.
Tiesa, ši iniciatyva turėjo ir pozityvių aspektų – stiprėjo ES dujų rinkos liberalizavimas bei konkurencingumas joje. Rytų ir Centrinės Europos gyventojai entuziastingai priėmė didėjantį suskystintų gamtinių dujų eksportą iš Kataro, Australijos ir JAV.
Lietuvai ir Lenkijai teikiant pirmenybę SGD dujotiekiu tiekiamų dujų atžvilgiu, dėl naujų pirkimo, sąlygų keitimo sandorių „Gazprom“ jau turėjo milijardus nuostolio. Klaipėdoje pastačius SGD terminalą, Lietuva 23 proc. sumažino priklausomybę nuo dujų iš Rusijos – maždaug nuo 32,9 euro už MWh iki 25 eurų už MWh.
Lenkija, kuri du trečdalius dujų importuoja iš Rusijos, neseniai pranešė, kad pasibaigus sutarties su „Gazprom“ galiojimui 2022 m. jos nebeatnaujins. Iš karto po pranešimo „Gazprom“ surengė spaudos konferenciją, siekdama priminti akcininkams, kad „Gazprom“ ir Lenkija visada rasdavo kompromisą dar nuo 1948 m., kai Lenkija pradėjo importuoti dujas iš Rusijos.
SGD eksportas į Europą gerokai sustiprino Europos vyriausybių derybines pozicijas prieš Maskvą, tačiau neišlaisvino Europos nuo rusiškų dujų poreikio. Taip dar neįvyko dėl kelių priežasčių. Europoje yra ir stipriai nepritariančių SGD, nes tai neatsiejama nuo mažų energetikos kainų ir menkos paklausos ES.
Neseniai „Gazprom“ generalinis direktorius Aleksejus Mileris supeikė Amerikos SGD – jis pareiškė, kad tai ne panacėja Europai, ir pridūrė, jog kompanija yra pasirengusi konkuruoti.
Iš tiesų dujų kainos Europoje sumažėjo 37 proc., o tai nėra daug, turint omenyje investicijas į didelio masto SGD terminalus.
Daugelis tikisi, kad vystantis technologijoms, mažėjant gamybos sąnaudoms ir didėjant gamybos mastui, ilgalaikėje perspektyvoje SGD neatidėliotinų sandorių rinka bus pajėgi konkuruoti su dujotiekiais tiekiamomis dujomis.
Tiesa, SGD eksportą pasirinkusios ES šalys, regis, jau atsižvelgia į geopolitinę riziką ir teikia prioritetą užtikrintam tiekimui, o ne trumpalaikei ekonominei naudai, jos nusprendė suformuoti savo politikos darbotvarkę, užuot kūrusios vieningą frontą Europoje.
Na o bendros, unifikuotos darbotvarkės nebuvimas virto Achilo kulnu, kuriuo „Gazprom“ sėkmingai naudojosi. 2015 m. „Gazprom“ pristatė į Europą rekordinį dujų kiekį – 158,56 mlrd. kubinių metrų, t. y. 8 proc. daugiau nei 2014 m., kai buvo pristatyta 146,6 mlrd. kubinių metrų. Daugiausia dujų buvo tiekta į Vakarų Europą, o į Rytų Europą dujų tiekimas sudarė tik 18 proc.
Nepaisant geopolitinės įtampos tarp Maskvos ir Briuselio, „Gazprom“ sėkmingai įgyvendino strategiją „skaldyk ir valdyk“, sulaukusi tvirtos paramos iš kai kurių ES taškų.
Bendras Rusijos ir Vokietijos projektas „Nord Stream 2“ tapo atraminiu bloku tai strategijai, kuri prieštarauja Energetikos Sąjungos darbotvarkei. „Nord Stream 2“ (kurios metinis pajėgumas – 55 mlrd. kubinių metrų dujų) tieks dujas į Vokietiją ir Rytų Europą, išvengiant tranzito per Ukrainą, Lenkiją ir Čekiją ir nemokant šioms valstybėms tranzito mokesčių.
Dujotiekis „Nord Stream 2“ – jau egzistuojančio „Nord Stream“ dvynys.
Pastarasis priklauso Vokietijos energetinei sistemai, susijusiai su mažiausiai penkiais tranzitiniais dujotiekiais (JAGAL, STEGAL (Vokietijos) rytuose, WEDAL ir „Hamburg-Rehden“ (Vokietijos) vakaruose – visus šiuos dujotiekius kontroliuoja jungtinė vokiečių kompanija „Wintershall“ ir rusų „Gazprom“, dujų verslą šios įmonės kontroliuoja pasitelkusios perdavimo operatorių „GASCADE Gastransport GmbH“).
Tiesa, šiuo metu dėl remiamų atsinaujinančių energijos šaltinių ir pigios anglies Vokietijoje sparčiai mažėja dujų paklausa. Dėl šios energetikos lygties Vokietijai elektros gamybai ir šildymui papildomas dujų kiekis, tiekiamas „Nord Stream 2“, nėra reikalingas.
Vokietijai kur kas aktualiau perkelti šias dujų molekules toliau – į Prancūziją ir Nyderlandus. Dinamiškos Vakarų Europos energetikos rinkos taip pat stipriai domina SGD gamintojus. Norint įrodyti tikrąją „Nord Stream 2“ dujų paskirties vietą, tereikia patyrinėti planuojamus dujų infrastruktūros projektus, kurie bus vystomi tuo pačiu metu su „Nord Stream 2“.
Skirtingai nuo ilgai lauktų Šiaurės–Pietų koridoriaus jungčių, šioms linijoms be didesnių sunkumų itin greitai rasti tinkami investuotojai.
Metiniai „Stream-2“ pajėgumai tiksliai atitinka bendrus 55 mlrd. kubinių metrų siekiančius naujų tranzitinių linijų Vokietijos teritorijoje OPAL ir NEL pajėgumus, o tai savo ruožtu paverčia „Gazprom” išskirtine dujų tiekėja abiem šioms linijoms.
Planuojama, kad OPAL per „Gazelle“ tam tikrą dujų kiekį perduos į MEGAL dujotiekį (44 proc. prancūzų intereso), kuris driekiasi per Bavarijos teritoriją į Prancūziją. Numatoma, kad NEL (39 proc. olandų ir belgų intereso) apims teritorijas nuo pietvakarinės Vokietijos iki dujų rinkų Nyderlanduose ir Belgijoje, o galbūt ir dar toliau. OPAL ir NEL tipas suteikia galimybę tiekti vien tik dujas iš Rusijos, o tai savo ruožtu paverčia šias linijas ir Vokietiją nauju rusiškų dujų tranzito punktu Europoje.
Dar vienas „Gazprom“ strategijos struktūrinis elementas Europoje – OPAL ir NEPAL keliuose strategiškai palankiose vietose įkurdintos saugyklos. Faktiškai planuojama, kad šių „Gazprom“ kontroliuojamų saugyklų darbas Vokietijoje bus visiškai suderintas su „Gazprom“ kontroliuojamais dujotiekiais.
Taigi visoje „Nord Stream 2” grandinėje vienintelė dominuojanti žaidėja – „Gazprom“, o tiekimo saugumo rizikos ne diversifikuojamos tarp skirtingų žaidėjų, o sutelkiamos Rusijos gamtinių dujų milžinės rankose. Nors pagal ES Trečiąjį energetikos paketą gamintojai ir tiekėjai negali tuo pačiu metu kontroliuoti transportavimo ir saugojimo infrastruktūros, panašu, kad Vokietijos atveju tyčia nepastebėtas „Gazprom“ įvykdytas teisės aktų pažeidimas.
Nieko keisto, kad Rytų Europos šalys, jaučiančios dujų tiekimo trūkumą iš Vakarų Europos, aršiai priešinasi šiam dujotiekiui. 2016 m. kovo mėn. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Rumunijos, Estijos ir Vengrijos vadovai pasirašė Europos Komisijai (EK) skirtą pasipiktinimo laišką.
Šių šalių lyderių poziciją parėmė ir tų Vakarų Europos šalių vadovybė, kurioms nėra naudingas „Nord Stream“ dujotiekis, tarp kurių buvo Italija ir Jungtinė Karalystė (JK). Prie „Nord Stream“ skeptiškai vertinančių Europos šalių stovyklos prisidėjus JK šis nepasitenkinimo judėjimas virto reikšminga opozicija, su kuria būtų tekę skaitytis.
Tikėtasi sulaukti reikšmingo spaudimo iš susivienijusios Vakarų ir Rytų opozicijos dėl dujotiekio, kuris būtų privertęs „Gazprom“ ir toliau daryti nuolaidas Rytų Europos šalims dėl kainų ir sutarčių sąlygų. Deja, JK nusprendus trauktis iš ES nebėra aišku, kiek įtakos Rytų Europos blokas gali turėti savarankiškai.
Ta pačia logika paremta ir „Gazprom“ strategija Ukrainoje. Dujų milžinė pranešė ketinanti iki 2019 m. visiškai sustabdyti dujų tiekimą Ukrainos teritorija. Tikėtasi, kad Rusija gali tęsti dujų tiekimą Ukrainai tol, kol bus turima priimtina sutartis dėl apmokėjimo, net jei sutartis bus pasirašyta su trečiąja šalimi. Be koordinuotų ES šalių narių veiksmų šiuo klausimu bus sudėtinga rasti šią atsakingą trečiąją šalį.
Dėl „Nord Stream 2” ir glaudesnės partnerystės su Vokietija „Gazprom“ tikisi didinti į Europą tiekiamų dujų eksporto apimtis. Užtvindydama Europą dujomis rusiškų dujų gigantė ir toliau slėgs dujų kainas Europos žemyne.
Jei Rusija pasirinktų būtent tokį veiksmų modelį, be didesnių sunkumų trumpalaikėje ir vidutinėje perspektyvoje nurungs SGD dėl kainos. Įgyvendindama greito eksporto didinimo strategiją ir atsirinkdama „nusikaltimo partnerius“, „Gazprom“ aiškiai deklaruoja kontroliuojanti Europos gamtinių dujų rinką. Vis dėlto taip neturėtų būti. Nepaisant šoko bangų, kilusių ES dėl „Brexit“, likusioms šalims narėms svarbu neatsisakyti turimų ambicijų dėl Energetikos Sąjungos. „Nord Stream 2” – reikšmingas žingsnis atgal įgyvendinant šią politiką, tačiau nebūtinai „Gazprom“ kėslai turi tapti realybe. Europa turi pasirinkimą nebūti kontroliuojama jokios dujų monopolijos.
