„Dažnai matome tik politiką ir ekonomiką, bet yra ir technologinis aspektas“, – DELFI aiškino jis.
G. Radvila teigė, kad technologinis aspektas šiame projekte yra esminis.
„Mes nežinome, kaip rusai ką vysto. Ar sistema vystoma kryptingai ir tikslingai. Norime, kad patikimumas būtų didesnis. Prisijungę prie Europos gautume sąrašą reikalavimų kaip mes turėtume technologiškai atnaujinti savo sistemą tam, kad galėtume užtikrinti visus tuos dažnio parametrus, salos režimą, įtampų valdymą, stabilizuoti pereinamuosius procesus, kurie vyksta perdavimo sistemose“, – dėstė jis.
Sinchronizaciją vienareikšmiškai palaiko tiek kadenciją baigiantis energetikos ministras Rokas Masiulis, tiek anksčiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatu į jo vietą minėtas Virgilijus Poderys.
„Po sinchronizacijos įvykimo mes jau nebepriklausysime nuo Rusijos energetinės sistemos. Tarkime, jei ten įvyks kokie nors įvykiai – sistema neprižiūrima, ar sugenda gamybos įrenginiai, ar jų gamyba yra chaotiška, netvarkinga – mūsų energetinė sistema to poveikio nepatirs“, – sakė R. Masiulis.
Jis teigė, kad dėl to gyventojas bus ramus, kad jo rozetėje bus elektra, tokia pati, kokia buvo iki tol.
„Sinchronizacijos nauda yra įvairiapusė. Visų pirma, mūsų energetinė sistema būtų visavertiškai sujungta su vakarietiška sistema. Kitaip sakant, žaistume pagal vakarietiškas taisykles, taip pat ir technologine prasme. Svarbių svarbiausia, kad perimtume visavertį energetikos sistemos valdymą patys į savo rankas“, – kalbėjo V. Poderys.
Strateginis projektas
„Didysis strateginis mūsų tikslas“, – taip iki 2025 metų įvykti turinčią sinchronizaciją pavadino „Litgrid“ komunikacijos vadovė Vilija Railaitė.
Ji pasakojo, kad pirmieji sinchronizacijos projektai Europoje prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai austrai, belgai, prancūzai, tuometiniai Vakarų vokiečiai, italai, Liuksemburgas ir Vengrija sutarė apsijungti į vieną sistemą, nes didelės sistemos veikia patikimiau. Po pirmojo etapo, 1968 metais, atsirado kitų, kurie norėjo prisijungti: Portugalija, Ispanija, tuometinė Jugoslavija, Graikija ir Olandija. 1995 metais, jau subyrėjus Sovietų sąjungai, prie sistemos nusprendė jungtis ir Lenkija, Čekija bei Slovakija. Dar šiek tiek vėliau – Bulgarija su Rumunija.
„Lietuva dabar kartoja tą patį, ką lenkai padarė prieš 20 metų. Pastaroji valstybė, kuri sinchronizavo savo elektros sistemą yra Turkija. 2013 metais, nors realiai visi darbai užbaigti tik 2015 metais. Šis projektas nuo pradžios iki pabaigos truko 15 metų“, – sakė V. Railaitė.
„Litgrid“ atstovė tvirtino, kad Lietuvoje per praėjusius metus susiformavo visiškai aiški pozicija ir supratimas tiek politikoje, tiek visuomenėje ir niekas nebekvestionuoja, ar šaliai reikia sinchronizuotis. „Visi klausia, kada mes tai padarysime ir kokiais būdais“, – sakė ji.
V. Railaitė dėstė, kad iki šiol aplink Baltijos jūrą yra atliktos šešios sistemos sinchronizacijos galimybių studijos.
„Iš esmės atsakymas yra toks, kad techniškai viskas yra įmanoma. Tam reikalingi politiniai susitarimai, teisininkų diskusijos, aiškus inžinerinis „know how“ (angl. žinojimas kaip) ir investicijos. Tiesiog reikia susitarti dėl būdo ir gauti leidimus“, – nurodė ji.
Tačiau tiksli sinchronizacijos kaina vis dar nežinoma. „Tikra kaina priklausys nuo galutinių sąlygų. Skaičiai studijose svyruoja nuo 470 mln. eurų iki 1 mlrd. eurų. Bet viskas priklauso nuo daugybės nežinomųjų“, – teigė V. Railaitė.
Abipusė priklausomybė
Kaip DELFI pasakojo V. Railaitė, elektros sistema Lietuvoje atsirado iškart po Antrojo pasaulinio karo. Iki tol tiesiog nebuvo poreikio, nes kiekviena tuo metu veikusi elektrinė – Kaune, prie Šiaulių ar prie Palangos – generuodavo elektrą tik pačiam artimiausiam vartotojui ir tarpusavyje jos nebuvo susijusios.
„Jei Kauno elektrinė užgesdavo, tai kauniečiai ir neturėjo elektros. Dėl to nei Šiauliai, nei Palanga nieko nepajusdavo. Pirmas sisteminis sujungimas atsirado 1945 metais“, – nurodė pašnekovė.
Okupacijos metais Lietuvos elektros sistema buvo integruota į Sovietų sąjungą. Taip šalis tapo didelės IPS/UPS sistemos dalimi. Didieji infrastruktūros plėtros darbai, tinklų išvystymas, elektrinių statybos vyko apie 1970–1980-uosius metus.
Lietuvos sistemos sinchroniškas veikimas IPS/UPS sistemoje, BRELL elektros žiede reiškia, kad šalyje turi veikti 50 hercų dažnis.
„Balansas yra susijęs dažniu – 50 hercų. Jei jis krenta, reiškia yra trūkumas, jei jis yra aukštesnis, yra perteklius. Kada yra labai didelė sistema, subalansavimas į nulį nėra aktualus, nes joje yra daug generatorių, rinkos dalyvių, – pasakojo G. Radvila. – Tačiau yra tam tikri įsipareigojimai tarp operatorių, kurie sako, kad negali nukrypti daugiau nei +/- 50 megavatų. Turi tose ribose veikti. Sistemos neįmanoma subalansuoti į nulį, tai padaro automatinis generacijos valdymas arba pirminiai dažnio reguliatoriai, kurie yra Rusijoje.“
„Už 50 hercų atsakinga Maskva, o „Litgrid“ tame dalyvauja netiesiogiai – palaikydami tą nukrypimą ne didesnį kaip 50 megavatų. Taip prisidedame, kad dažnis nevarijuotų labai daug. Latviai, estai, baltarusiai taip pat turi ribojimus kiek galima nukrypti“, – sakė „Ligrid“ Sistemos valdymo departamento direktorius.
Tai reiškia, kad bendroje sistemoje veikianti Rusija taip pat yra priklausoma ir nuo Lietuvos. Tačiau V. Railaitė teigė, kad Lietuvos įtaka Rusijai yra nepalyginimai mažesnė.
„Pagrindinė sinchronizacijos su Europa priežastis – nepriklausomybė nuo Maskvoje priimamų sprendimų, – sakė ji. – Situacija tokia, kad kai tu esi tokioje didžiulėje sistemoje mažutis mažulėlis – kas kam įtaką daro? Ar gali drambliui musė padaryti įtaką? Nelabai.“
Panašiai kalbėjo ir G. Radvila: „Esminis dalykas yra, kad jeigu kas nors atsitiktų Rusijoje, tai ji nusitemptų paskui save ir mus. Mes neužgesintume Rusijos. Jeigu kas nors atsitiktų Europoje, tai decentralizuotas sistemų valdymas užtikrina, kad sistemos išsidalintų, dirbtų salomis“.
Atnaujins infrastruktūrą
Infrastruktūros vystymas ir jos patikimumas ilgalaikėje perspektyvoje – tokią buvimo BRELL žiede problemą įžvelgia „Litgrid“ atstovai.
„Mes savo dalį prižiūrime ir išblizginame taip, kaip ji turi būti išblizginta. Apie tai kalbame ir su visais kitais operatoriais, kurie dirba Europoje. Ar tai daroma arba bus daroma Rusijoje, ar kas ten atsitiks – mes nežinome. Informacija apie avarijas arba nelaimingus atsitikimus Rusijoje paskelbiama po savaitės ar dviejų. Tuo metu galime atsidurti situacijoje, kai priklausysime nuo kažkokios avarijos“, – sakė V. Railaitė.
Ji teigė, kad sinchronizacija yra sistemos saugumo projektas, o „Litgrid“ atsakingi už tai, kad sistema veiktų patikimai ir elektros tiekimas vartotojams būtų užtikrinimas 24 val. per parą. Tiek šiandien, tiek po savaitės, tiek ir po 20 metų.
V. Railaitė priminė, kad pirmasis projektas sinchronizacijos link buvo „LitPol Link“.
„Reikalinga fizinė infrastruktūra – jungtis su kontinentine Europa. Vieną jau turime, tačiau būtinai reikia dar vienos linijos. Dėl to jau šnekama apie antrąją „LitPol Link“. Tik su dviem fizinėmis jungtimis galima galvoti apie sinchronizaciją“, – dėstė ji.
Tačiau reikės patobulinimų ir tinklo viduje. Vienas iš tokių projektų yra Vilniaus mazgo stiprinimas.
„Jis yra susijęs ir su tuo, kad didžiulis elektros poreikis koncentruojasi Vilniaus regione. Čia yra daug pramonės ir tam, kad poreikis būtų patenkintas per artimiausius 10 metų čia reikia stipresnio tinklo, – pasakojo V. Railaitė. – Kitas projektas – Ignalinos transformatorių pastotės rekonstrukcija. Ji morališkai, fiziškai ir techniškai pasenusi. Jos eksploatacija brangi. Rekonstruojant, ji bus perorientuota taip, kad būtų visiškai atskirta tai, kas yra Lietuvos linijos, kas – Baltarusijos. Kad tą dieną, kai reikės „paspausti sinchronizacijos mygtuką“, būtų paprasta atskirti.“
Ignalinos pastotės svarbą pabrėžė ir G. Radvila: „Ji viena svarbiausių Lietuvoje, nes reaktorius yra veikiantis, branduolinė reakcija vyksta ir reikalingas aušinimas. Ji turi būti labai patikima, rekonstrukcija prie to prisideda. Jeigu užgęsta visa sistema, mūsų pirmas tikslas yra atnaujinti elektros tiekimą į aušinimo sistemas. Aišku, jie turi savo generatorius, bet jų laikas yra ribotas“.
„Ligrid“ Sistemos valdymo departamento direktorius taip pat sakė, kad su 2025 metų sinchronizacija turintis įvykti technologinis atsinaujinimas yra labai svarbus aspektas.
„Iš tikrųjų, mūsų sistemos technologinis atsinaujinimas būtų kartu su sinchronizacija. Paskui vėl galėtume ramiai 50 metų gyventi. O dabar jau neramiai gyvename, nes 1970–1975 metais buvo tas didžiausias šuolis, išvystėme tinklus, automatikas, relines apsaugas suinstaliavome, mūsų generatoriai irgi buvo pajėgūs ir dažnį palaikyti. Dabar seni, nusidėvėję generatoriai nebepajėgus to daryti. Esame priklausomi nuo Rusijos technologiškai, nes jie gali pirminį dažnį užtikrinti, o mes netiesiogiai dalyvaujame“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasijungus atpigusi elektra
V. Railaitė taip pat priminė apie didžiulį lūžį energetikos sistemoje, įvykusį 2010 metų sausio 1 diena – Ignalinos atominės elektrinės išjungimą.
„Kadangi ji generavo tiek elektros, kad Lietuva, santykyje su vartojimu, buvo daugiausiai eksportuojanti energetikos sistema visoje Europoje. Buvo pagaminama 70 proc. daugiau nei reikėjo. Per naktį apsivertėme ir tapome daugiausiai importuojančia valstybe Europoje. Daugiau už mus importuoja tik Liuksemburgas, bet ten tiesiog nėra kur statyti elektrinių“, – sakė ji.
„Litgrid“ komunikacijos vadovės teigimu, šiuo metu daugiausiai elektros šalyje suvartoja pramonė – 70 proc., kai buitiniams vartotojams tenka iki 30 proc.
Ji taip pat pabrėžė, kad iki 2016 metų Lietuva buvo visiška energetinė sala. Tiksliau, turėjo 12 jungčių su latviais, rusais ir baltarusiais, bet Estijoje esantys „Estlink`ai“ buvo vienintelės dvi Baltijos šalių jungtys su Šiaurės Europa.
„2016 metais pradėjo veikti elektros jungtys su Vakarais, iki tol jokio ryšio su jais neturėjome. Išskyrus estų jungtį su suomiais. Tai yra pirmas žingsnis integruojantis į Europą ir diversifikuojant savo elektros šaltinius. Dabar galime elektros parsisiųsti ir iš Skandinavijos, kur jos yra daug ir konkurencingomis kainomis, ir iš Lenkijos“, – sakė V. Railaitė.
Ji nurodė, kad šiandien Lietuva gali prekiauti su penkiomis elektrą gaminančiomis šalimis. Dėl to mažėja kainos, lyginant su pernai jos krito 4 proc., lyginant su 2014 metais – 22 proc.
„Taip yra dėl to, kad prisijungėme prie 14–15 kartų didesnių už Baltijos šalis bendrai rinkų – Lenkijos ir Švedijos. Kokios kainos ten, tokios tampa ir pas mus“, – teigė „Litgrid“ atstovė.
Savo ruožtu G. Radvila pastebėjo, kad labai stabilus dažnis Lietuvoje yra patrauklus investuotojams, ypač tiems, kuriems svarbus patikimas elektros tiekimas.
„Lietuvoje niekada nebuvo „black out`ų“ (angl. elektros srovės nutrūkimų). Duomenų centrams šalis patraukli dėl infrastruktūros, jiems dar reikia aušinimo, todėl jie domisi Kruonio apylinkėmis“, – sakė jis.
Kurį laiką dirbs izoliuotai
G. Radvila taip pat papasakojo apie tai kaip vyks pats sinchronizacijos procesas 2025 metais.
„Atsijungsime nuo Rusijos ir kažkiek laiko dirbsime izoliuotai, kol galėsime sinchronizuotis su Europa. Tada komutaciniais aparatais susijungsime su Europos tinklais, o sinchronizacija galima tada, kada dažniai sutampa. Mūsų izoliuotos sistemos sutaps, lauksime to momento – tai gali minučių bėgyje įvykti, gali ir valandos. Tada susijungsime su kontinentiniais tinklais ir turėsime bendrą dažnį“, – dėstė jis.
Šio proceso metu gali iškilti ne vienas pavojus. „Tai labai sudėtingas procesas. Per „NordBalt“ galima padėti palaikyti dažnį tuo pereinamuoju momentu, pavyzdžiui“, – nurodė G. Radvila.
