„Nežinau, kaip jie stato tą elektrinę, jei ten viskas griūva, – dar 2013 m. man pasakojo viena Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos pilietė, savo akimis mačiusi, kaip vyksta darbai Astravo AE statybų aikštelėje. – Skambina specialistas kažkam iš partnerių ir svarsto, ar negalima prie force majeure priskirti to, kad sugriuvo ką tik pastatytas gaisrinės angaras. Laimei, jame dar nebuvo gaisrinės automobilių – griūdamas statinys tik sulaužė naujus neišpakuotus baldus“, – su lengva pašaipa „Veidui“ pasakojo moteris.
Gaisrinės angaras – ne rodiklis, o tik signalas apie tai, koks gali būti bendras Astravo AE statybų kokybės lygis. Beje, apie minėto angaro griūtį oficialiai pranešta nebuvo. Apie tai išgirdau tik tą vienintelį kartą ir tik iš šio jau minėto neoficialaus šaltinio – Astravo AE statytojai apie nesklandumus stengiasi neprasitarti, nes ir taip viešoji nuomonė apie šį objektą yra nekokia.
Nesklandumai Astravo AE plačiai nuskambėjo vos du kartus. Pirmasis – balandžio 8-ąją, kai liejant tarp dviejų reaktorių statomo pastato perdangas buvo pažeistos atraminės konstrukcijos. Vos po dviejų mėnesių, birželio pradžioje, buvo gauta signalų apie galimą dar vieną incidentą Astravo AE, nors Baltarusija šį incidentą neigia, o į Lietuvos įteiktą notą atsakymo kol kas nėra pateikusi.
Kad Astravo atominė elektrinė bus kokybiška, netvirtina net jos statytojai – tik pabrėžia greitį ir pigumą. Baltarusių skubėjimą galima suprasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pinigai gali bet kada baigtis. Dėl to nėra laiko visokiems procedūriniams menkniekiams – leidimams, tyrimams, bandymams. Antra vertus, Aliaksandro Lukašenkos pareiškimas, kad tai bus mažiausiomis sąnaudomis pastatyta tokio tipo elektrinė, verčia spaustis, kiek tik įmanoma.
Vienintelis dalykas, kuriam nutarta netaupyti, – viešieji ryšiai. Baltarusiai kiekviena proga aiškina, kad yra pasirengę atsakyti į bet kokius klausimus, tik, bėda, jų atsakymų lietuviai arba nenorį girdėti, arba nesuprantą. Žinoma, kartais suprasti irgi keblu – prisiminkime neseniai feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose internautus juokinusį oficialų Baltarusijos Lietuvai atsiųstą Poveikio aplinkai vertinimą (PAV), be jokių korekcijų išverstą „Google Translate“ programa. „Power plant“ (atominė elektrinė) dokumente tapo „visu augalu“, o nesusipratimas Baltarusiją paskatino dar labiau susirūpinti Astravo AE įvaizdžio reikalais.
Imituoja bendradarbiavimą
Iš Vilniaus atgal į Minską ką tik išvyko dvi dienas čia viešėjusi gausi baltarusių delegacija. „Kuo daugiau Baltarusijos ekspertų ir politikų norėjo pasidėti varnelę, kad buvo Vilniuje ir atsakė į visus mūsų klausimus. Ir dar, matyt, norėjo priblokšti mus savo gausumu, – Baltarusijos pastangas imituoti bendradarbiavimą, vertindamas ką tik įvykusį susitikimą, „Veidui“ komentuoja Aplinkos miniterijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys. – Mūsų klausimai aštrūs, jų atsakymai – migloti.“
Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą, kuriame trūksta daugybės konkrečių skaičių, dokumentų ir tyrimų.
Kodėl AE statyti pasirinkta aikštelė vos už 40 km nuo Vilniaus? Kodėl neatsižvelgiama į Lietuvos institucijų nustatytus rimtus šios aikštelės seisminių ir geologinių tyrimų trūkumus? Kaip AE aušinimui bus naudojamas Neries vanduo ir kaip bus užtikrintas nepertraukiamas jo tiekimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad upė yra apytiksliai 55–65 metrais žemiau nei statomi įrenginiai? Kaip tai paveiks Neries ekosistemą ir geriamąjį vandenį? Kaip bus tvarkomos radioaktyviosios atliekos ir panaudotas kuras?
Lietuva – pagrindinė Baltarusijos „skundikė“
Šie klausimai keliami jau nuo 2009 m. rugpjūčio, kai Baltarusija oficialiai pranešė, kad planuoja statyti pirmąją AE savo šalyje, ir pateikė preliminarų poveikio aplinkai vertinimą. Lietuva, įvertinusi Baltarusijos pateiktą medžiagą, pareiškė esminių pastabų ir ypač atkreipė dėmesį į galimas neigiamas pasekmes, jeigu AE statyti bus pasirinkta Astravo aikštelė. Kadangi Baltarusija į šias pastabas neatsižvelgė, Lietuva ėmėsi tarptautinių žygių.
2011 m. birželį Lietuva pateikė skundą Jungtinių Tautų Espo konvencijos įgyvendinimo komitetui. Skundas buvo patenkintas – pripažinta, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, ir pateiktos rekomendacijos pažeidimams ištaisyti.
Žinoma, rekomendacijos – labai gerai, tačiau Baltarusija iki šiol teberaginama jas įgyvendinti, kaip ir rekomendacijas, 2014 m. gautas iš Jungtinių Tautų Orhuso konvencijos atitikties komiteto, konstatavusio, kad Baltarusija Astravo AE stato pažeisdama ir šią konvenciją.
Be to, Lietuva prašo Baltarusiją kuo skubiau pasikviesti Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų, kad šie visapusiškai įvertintų Astravo aikštelės tinkamumą AE statyti ir jos atrankos kriterijus, taip pat kuo greičiau atlikti išsamius šios aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus. Juos Baltarusija įsipareigojo atlikti 2011 m. pasirašytame susitarime su Europos Komisija, bet juk visa tai gali palaukti.
Blogiausia, kad visi šie neatsakyti klausimai kabo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi. O ir 2018 m. jau ne už kalnų – tais metais Baltarusija tikisi paleisti pirmąjį elektrinės bloką.
Kai kurie ekspertai ragina nenuleisti rankų, rinkti parašus, piketuoti ir bandyti laimę – esą dar yra vilties, kad 40 km nuo Vilniaus nepradės veikti pigiausia atominė mūsų planetoje.
Panašiai pataria ir buvęs užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jo nuomone, mėginimai stabdyti statybas gal ir nėra visai beviltiški, tačiau reikia būti realistais ir pradėti galvoti apie atsarginį planą. Toks planas galėtų būti Lietuvos iniciatyva Europos Sąjungoje suburta koaliciją, kuri įtikintų Briuselį investuoti į Astravo AE saugumo didinimą.
Visos Europos problema
Žinoma, kitoms šalims dėl Astravo AE taip „neskauda“. Vokiečiams, olandams, prancūzams iki jos – tūkstančiai kilometrų. Estai ir latviai šiam klausimui kiek jautresni. Tačiau kol kas vienintelė arši Astravo AE puolėja – Lietuva. Kita vertus, turint omenyje mūsų vienatvę šioje kovoje, mums visai neprastai sekasi.
Kaip sako V. Auglys, pagrindinis darbas šiuo metu yra nepaliaujamai informuoti Europos institucijas ir kelti susirūpinimą ES lygiu. Prie to prisideda ir ekspertai, ir ministerijos – Užsienio reikalų, Energetikos, Aplinkos ir kitos. Savo pasisakymuose Astravo AE problemą europine kiekviena proga vadina ir aukščiausi šalies vadovai. Antai Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip ir sako: tarptautinių saugumo standartų neatitinkanti statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia didžiulę grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Pasak mūsų šalies vadovės, svarbu, kad Europos Komisija išgirdo Lietuvos susirūpinimą, o branduolinės saugos užtikrinimas tapo visos Europos tikslu. Tai D. Grybauskaitė pareiškė po susitikimo su eurokomisare Elżbieta Bienkowska, atsakinga už vidaus rinką.
Su EK atstovais apie Astravo AE neseniai telefonu kalbėjosi ir Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už energetikos klausimus, Marošas Šefčovičius ministrą patikino, kad Komisija yra gerai susipažinusi su Lietuvos reiškiamais nuogąstavimais dėl branduolinės saugos. „Atominės elektrinės statybų procesas turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Baltarusija turi užtikrinti maksimalų projekto įgyvendinimo skaidrumą ir nedelsiant atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“, – teigia EK atstovas. Pasak M. Šefčovičiaus, Europos Komisija pasirengusi į Baltarusiją siųsti savo ekspertų, kad būtų įsitikinta, jog testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ir tarpusavio peržiūros procesas atitiktų ES standartus.
Vis dėlto premjeras Algirdas Butkevičius atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjunga vis dar neturi atsakymų dėl seisminių tyrimų atlikimo, taip pat neatlikti vadinamieji streso testai, o sprendimas statyti jėgainę prie pat išorinės ES sienos yra politinis, todėl šitą projektą reikia vertinti kaip grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Kol kas tokios grėsmės Europoje niekas labai rimtai nevertina, tačiau Lietuvos bandymai atkreipti dėmesį į šią problemą duoda šiokių tokių vaisių.
Sukruto ir Europos Parlamentas
Birželio 6-osios vakarą, likus kelioms dienoms iki pranešimo apie galimą naują incidentą Astravo AE, Baltarusijos elektrinės klausimas pirmą kartą rimčiau svarstytas ir Europos Parlamento plenariniame posėdyje. Žinoma, tai kol kas tik kalbos, tačiau „pakelti“ Baltarusijos elektrinės problemą į ES lygmenį – jau didelis pasiekimas. Daugelis šiuo klausimu kalbėjusių europarlamentarų minėjo ir Lietuvą – šalį, kuriai ši atominė yra tiesiog pašonėje ir kelia teisioginį pavojų.
Deja, kai kuriais klausimais tai buvo ir liks mūsų pačių galvos skausmas, nes Europos institucijos tiesiog neturi instrumentų, galinčių suvaldyti situaciją Lietuvos pasienyje, o kai kurie EP nariai iš viso nesupranta, ko Lietuva skeryčiojasi, ypač jei tie europarlamentarai ir šiaip simpatizuoja jei ne Baltarusijai, tai bent Rusijai.
„Per artimiausius mėnesius Komisija išsiųs į Baltarusiją techninę misiją. Sekdama Astravo AE statybos procesą, ji taip pat palaiko glaudų ryšį su Lietuvos institucijomis“, – sako komisaras, ramindamas, kad situacija „kontroliuojama“.
Billas Etheridge’as iš Didžiosios Britanijos netgi aiškina, esą tai pavyzdys, kaip ES be reikalo stiprina savo galias. Jis net neabejoja, kad Baltarusija žino, ką daro, ir nėra reikalo kištis ten, kur nepriklauso. Šio europarlamentaro įsitikinimu, suverenios šalys turi teisę laisvai plėtoti savo energetiką laikydamosi tarptautinių taisyklių, o kilusius ginčus turi spręsti TATENA ir Jungtinės Tautos.
EP narys latvis Andrejus Mamikinas irgi nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvos ir visos tarptautinės bendruomenės nuogąstavimai yra suprantami, o Baltarusija turi atlikti TATENA prižiūrimus patvarumo bandymus bei išsamią naujosios AE poveikio aplinkai analizę. Tačiau ES panaikinus sankcijas Baltarusijai santykiai su šia šalimi „juda pirmyn“, todėl jis neabejojąs, kad sprendimai bus greitai rasti, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms šalims.
A.Mamikinas netgi pridūrė, kad branduolinė energija – viena mažiausiai teršiančių aplinką, o Astravo AE reaktorius yra toks pat, kokį planuoja statyti Suomija.
Tiesa, jis nepaminėjo, kad Suomija turi nemažai patirties atominių elektrinių statybos srityje, o Baltarusijai tai pirmas blynas, ir dar kepamas paskubomis.
Čekijos europarlamentaras Jiří Maštálka dėl to ragina nepanikuoti: „Mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Baltarusijos ekspertai patvirtino, kad Astravo AE statyba atitinka visus standartus ir yra prižiūrima nevyriausybinių organizacijų.“ Jis priduria, kad jaudinimasis dėl Lietuvos pašonėje dygstančios atominės elektrinės – normalus reiškinys, nes tokios tendencijos pastebimos visur, tačiau kai kurioms šalims yra kur kas blogiau. Pavyzdžiui, Ukrainoje branduolinė įranga yra praktiškai „ant mūšio linijos“.
Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos susirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kartą užsipulti Rusiją“. Tiesa, jis išreiškė nerimą dėl neatliktų patvarumo bandymų ir pridūrė, kad po Fukušimos tragedijos Europoje susiformavo branduolinės saugos kultūra, kurią Baltarusija turinti gerbti, ypač dėl to, kad statoma AE yra vos per pusšimtį kilometrų nuo Vilniaus.
Lietuvą Europarlamento plenariniame posėdyje, be pačių lietuvių, vienareikšmiškai užtarė tik lenkė Anna Elżbieta Fotyga, kitiems kolegoms primindama, kad pradėjusi statyti Astravo AE Baltarusija nesilaikė Espo konvencijos reikalavimų, o statybai parinkta vieta yra seisminėje ir stiprių vėjų zonoje, todėl „planai turi būti pakeisti“.
Ar jie iš tikrųjų bus pakeisti? Vargu. Kaip sako prof. V. Jankauskas, šaukštai jau po pietų, be to, būnant Europos institucijose neatrodo, kad, be mūsų, dar kas nors panikuoja ir ruošiasi daryti realų spaudimą Baltarusijai, o netiesiogiai – ir pyktis su Rusija.
Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra sakęs, kad jam susidaro įspūdis, jog kai kurie komisarai net vengia šios temos, o jų „ramumas“ dėl Astravo AE ministrui iš viso nesuprantamas. Juo labiau kad analogiškame reaktoriuje Sankt Peterburge būta incidentų.
Vis dėlto, matyt, turime ruoštis planui B. Baltarusių delegacijos dar porą metų pasivažinės maršrutu Minskas–Vilnius–Minskas, o 2018-aisiais pradės veikti pirmasis Astravo reaktorius. Kol dar taip nenutiko, reikia truputį pasistengti, kad Astravo AE taptų nors šiek tiek saugesnė, o mūsų miegas – ramesnis.
Taip pat www.veidas.lt skaitykite:
Interviu su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriumi prof. dr. Renaldu Gudausku: „Turėsime savo radiją. Televiziją jau turime, aptariame daugybę aktualių temų – informacinio karo ir pan.“
Interviu su Utenoje augusiu Nobelio premijos laureatu Bernardu Lownu: „Viename mieste gyveno dvi visuomenės“
Rimos Janužytės komentarą apie Europos Parlamento bandymus pažaboti didžiųjų prekybos centrų diktatą
