Turint omenyje teisines pasekmes, kaip jie gali šitaip mąstyti?“ – retoriškai klausia Londono universiteto Teisės mokyklos profesorius Alanas Riley, kuris praėjusią savaitę Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje, skirtoje ES energetikai.
Viešnagės Lietuvoje metu mokslininkas taip pat pasidalino savo mintimis apie pingančios naftos įtaką atsinaujinantiems energijos ištekliams ir Baltijos šalių vaidmenį Europos energetikoje.
– Kaip įsivaizduojate Europos energijos sąjungą? Kokius energijos iššūkius ji galėtų išspręsti?
– Per pastarąjį dešimtmetį pasiekėme labai daug – perėjome nuo rinkos, kurioje dominavo vienos įmonės monopolija, kai viena įmonė gamino dujas ir buvo pasirašinėjamos dujų importo sutartys su „Gazprom“, „Statoil“ ir pan., į pasikeitusią situaciją – likvidžią, atvirą prekybos rinką, kurioje daugiau nei pusė sutarčių nėra indeksuojamos pagal naftos kainas, bet yra paremtos prekyba dujų biržose, ir tai yra didžiulis Europos pasiekimas. Iš dalies tai susiję su rinkos liberalizavimu, taip pat – su kintančiomis rinkomis ir Europos Komisijos iškeltomis antimonopolinėmis bylomis prieš E.ON, „Gaz de France“ ir t. t.
Europos energetikos sąjungos (EES) esmė yra sukurti bendrą elektros ir dujų rinką ir užtikrinti, kad ji būtų atvira ir laisva. Tai ir buvo daroma, nepaprastai sėkmingai. Darbai jokiu būdu nebaigti, tačiau judame reikiama kryptimi. Energetikos sąjunga padės pasiekti žemesnes kainas, konkurenciją, atviras rinkas ir energijos tiekimo saugumą. Kuo tvirtesnis jausmas, kad yra bendras tinklas, bendros rinkos ir įvairūs dujų tiekimo šaltiniai, tuo didesnį tiekimo saugumą turėsime.
– Kodėl „Nord Stream 2“ kelia grėsmę Europos energetikos sąjungai?
– „Nord Stream 2“ dėka, dujos pasiektų Europos Sąjungą ne per Jamalo-Europos dujotiekį, bet būtų tiekiamos tiesiai į vieną Europos valstybę, taip iš esmės pakenkiant visų Rytų ir vidurio Europos valstybių energijos tiekimo saugumui – jos taptų gerokai labiau pažeidžiamos dėl galimo rusų dujų tiekimo nutraukimo.
Vokiečiai gali sakyti, kad jie transportuotų dujas priešinga kryptimi, tačiau negalime būti tikri, kad Vokietijos valdžia tą darys visada.
Galbūt A. Merkel sutinka, tačiau kas bus, jei atsiras dar vienas G. Schroderis? Be to, ar galima tikėtis, kad vokiečiai visada turės dujų?
Ukrainos patirtis parodė, kad „Gazprom“ gali stengtis sustabdyti transportavimą priešinga kryptimi; jie bandė sustabdyti transportavimą į Vengriją, maksimaliai tiek, kiek leido sutartis, kad būtų mažas dujų srautas ir jos nepasiektų Ukrainos. Jei jie ryžosi tą daryti tuo atveju, galite įsivaizduoti, ką jie galėtų padaryti kitose situacijose.
Platesnė problema ta, kad EES siekia bendros dujų rinkos, įvairių tiekimo tinklų, tai yra, dujų tiekėjų ir tiekimo maršrutų įvairovės. Tuo tarpu „Nord Stream 2“ visas dujas tiekia per „Gazprom“ valdomus dujotiekius, per vieną maršrutą – čia nėra nei tiekėjų, nei maršrutų įvairovės, o tai kenkia bendrai rinkai ir stiprina „Gazprom“ poziciją Vakarų Europos rinkoje.
– Konferencijoje teigėte, jog „Nord Stream 2“ rengėjai turėtų susidurti su daugybe teisinių problemų, apie kurias nebuvo pagalvota iš anksto.
– Man kaip teisininkui „Nord Stream 2“ atrodo labai keistai. Matyt, projekto šalininkai tikėjosi, kad jį įgyvendinti bus taip pat lengva, kaip ir pirmąjį „Nord Stream“, bet neįvertino nuo to laiko įvykusių pasikeitimų.
Pavyzdžiui, dabar jau yra įtvirtintas trečiasis ES energetikos paketas ir jau aišku, kaip taikomos jo taisyklės, be to, jau prigijo Europos Komisijos praktika taikyti tą paketą ir importo dujotiekiams. Galiausiai, valstybes nares šį paketą įpareigoja pilnai taikyti ir Europos bendrijų teisingumo teismas, ir ES Bendrasis teismas.
Visai neatsižvelgiama ir į agresyvius Rusijos karo veiksmus prieš Ukrainą. Jungtinių Tautų Chartijos 2.4 straipsnis draudžia įsiveržti į ir okupuoti kitą JT narę, kas savo ruožtu iškelia du įsipareigojimus konflikte nedalyvaujančioms valstybėms narėms: nepripažinti šios okupacijos ir, svarbiausia, jos nepalengvinti.
„Nord Stream 2“ atima 2 mlrd. JAV dolerių iš valstybės, dalyvaujančios konflikte su Rusija, pajamų. Be to, šis projektas siekia atskirti Ukrainą nuo potencialių sąjungininkių ir paversti ją dar labiau pažeidžiama nuo agresoriaus ekonominio spaudimo. Neabejotina, kad šie karo veiksmai palengvina Rusijos padėtį, todėl kitų valstybių pareiga yra neskatinti „Nord Stream 2“ statybos.
Dar yra ir ES teisės klausimai. Trečiosios dujų direktyvos 11 straipsnis reikalauja Europos Komisijai peržiūrėti ne ES narės rengiamo projekto užtikrinamą tiekimo saugumą – jau minėjau, kad „Nord Stream 2“ atveju jis neužtikrinamas.
Tuo tarpu 36 straipsnis numato atleidimą nuo dujų direktyvos, tačiau tam reikia patenkinti sąlygas, kurių „Nord Stream 2“ neatitinka. Savo ruožtu projekto rengėjai sako, kad tai yra importo dujotiekis ir dujų direktyva jam negalioja, tačiau Europos Komisijos praktika rodo ką kita – antai Jamalo dujotiekis yra nutiestas per Rusiją ir Baltarusiją iki Lenkijos, o Lenkijoje esančiai jo daliai yra taikomos dujų direktyvos nuostatos.
„Nord Stream 2“ yra energijos Trojos arklys. Jis sutelkia būrį Rusijai naudingų šalininkų, suskaldo Europos Sąjungą, atskiria vokiečius nuo kitų Aljanso narių ir rimtai sutrikdo JAV ir Vokietijos santykius – visa tai yra naudinga Rusijai.
Tačiau Ukrainos situacija gali sukelti daug teisinių problemų ne tik „Gazprom“ verslo partneriams, bet ir Europos Komisijai. Iš mano kaip teisininko perspektyvos, iškyla klausimas – turint omenyje teisines pasekmes, kaip jie gali šitaip mąstyti?
– Esate minėjęs, kad Rusija ir Europa gali dėl dujų pasiekti susitarimą, kuris būtų naudingas abiems pusėms. Kaip Jūs tai įsivaizduojate?
– „Nord Stream“ problema ta, kad Europoje yra maža dujų paklausa – Europos Sąjungoje dujų vartojimas sumažėjo nuo 540 mlrd. kubinių metrų 2007 m. iki 410 mlrd. kubinių metrų šiandien. „Gazprom“ turėtų baigti tuos žaidimus ir pasirinkti žymiai efektyvesnę strategiją – dirbti su ukrainiečiais, maksimaliai padidinti dujų srautą per Ukrainą ir Jamalo dujotiekį.
Reikėtų taikyti modelį „didelis kiekis – žema kaina“ ir dirbti su „Shell“ bei kitomis didelėmis Europos dujų įmonėmis, siekiant įtikinti Ukrainą pereiti nuo anglies prie didesnio dujų vartojimo.
Vidurio ir rytų Europos dujų aplinkkelių apkrovos koeficientas yra 45 procentai – jei jį padidintume iki 75 proc. ir sustabdytume atitinkamą kiekį anglimi kūrenamų elektrinių, sumažintume anglies dvideginio emisijas maždaug trečdaliu.
Viską galima išspręsti akcentuojant didesnį dujų vartojimą Europoje, palaikant elektra ir dujomis varomas transporto priemones ir taip sumažinant anglies dvideginio ir kietųjų dalelių išmetimą Europoje.
– Ką manote apie naftos kainų kritimą – ar jis turi neigiamą poveikį atsinaujinančių energijos išteklių vartojimui?
– Ateitis parodys – nežinia, kiek tas kritimas tęsis. Nemanau, kad naftos kaina išliks žema taip ilgai, kaip per paskutinį didžiulį nuosmukį 1986 metais. Reikėtų išsiaiškinti, kokios rūšies atsinaujinantys ištekliai galėtų būti sėkmingi šioje rinkoje. Vienas iš spręstinų klausimų – kaip padaryti, kad subsidijų arba gamybos kaštai būtų žemesni nei įprastai. Tai jau vyksta, ypač saulės energijos srityje, nes tinkluose saulės energijos jau netrukus bus tiek pat, kiek ir kitų rūšių energijos, ir be jokių subsidijų. Vėjo energija irgi artėja prie panašios situacijos.
– Kokį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vaidmenį matote Europos energetikos sąjungoje? Ar einame tinkama linkme?
– Vyksta daug dalykų, neišvengiant ir įvairių komiškų elementų, tokių kaip Estijos ir Suomijos ginčas dėl suskystintų dujų terminalo vietos. Turite Klaipėdos suskystintų dujų terminalą, dujotiekių jungtį tarp Lenkijos ir Lietuvos – ji daug kainuos ir gal bus ne visuomet naudojama, tačiau suteiks nemažai saugumo ir atsarginių išteklių.
Didžiausia Baltijos šalių bėda yra ta, kad joms dabar kaip niekad sunku susitarti tarpusavyje. Jei galėtumėte bendradarbiauti ir sukurti bendrą energetinio veikimo sistemą, tai būtų labai naudinga. Yra daug ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, tačiau viskas teikia vilčių, lyginant su situacija prieš keletą metų.
– Dėkui už pokalbį.
