Be jokios abejonės, tai nuostabus įrenginys ir dar vienas žingsnis, stiprinantis atsinaujinančių išteklių energetikos potencialą, tačiau tai yra ne revoliucija, o evoliucija. Lietuvoje bent keli interneto portalai sugebėjo iš karto „apskaičiuoti“, kad pasistačius tokį įrenginį jau šiandien gerokai pigiau gamintis elektrą iš atsinaujinančių išteklių ir nieko nemokėti elektros tinklams. Juokingiausia, kad šių tekstų autoriai vieningai užmiršo tokios elektros tiekimo sistemos, kurią dažniausiai sudaro saulės arba vėjo energijos generatorius bei vienas ar keli akumuliatoriai, kaštus, t. y. neįtraukė pačių akumuliatorių kainų. Dėl tokios prastos aritmetikos skaitytojai gavo dozę pigios propagandos.

Svajonė, kurios siekia E. Muskas ir realybė

Svajonė, kurią E. Muskas norėtų įgyvendinti, labai paprasta: „Mes siekiame fundamentaliai pakeisti žmonių elektros naudojimo įpročius – tam siūlome elektromobilius ir modernesnes baterijas.“ Toks maksimalizmas primena garsiojo urbanistikos architekto Danielio Burnhamo pamokymą „Neturėk mažų planų“. Vis dėlto tikimybė, kad jau artimiausiu metu dauguma planetos gyventojų lips ant stogų, kirps elektros laidus ir gers šampaną už savo namo energetinę nepriklausomybę, dar nėra labai didelė.

Nes pažadėti nėra sunku, daug sunkiau pakeisti realybę. Kaip teigia Michaelas Lynchas, leidinio „Forbes“ apžvalgininkas, pažadų, kad po pusmečio ar vėliausiai po kelerių metų viskas pasikeis, buvo daugybė. Pradedant Amory Lovinso (2009 m. „Time“ jį įvardijo kaip vieną įtakingiausių pasaulio žmonių) automobiliais „HyperCar“ (labai futuristiškas hibridas iš kompozicinių medžiagų, panašus į neseniai pasirodžiusį BMW i3), kurie JAV gatves turėjo užtvindyti dar 2000-aisiais, baigiant vandeniliu varomais automobiliais, kurie turėjo debiutuoti 1990-aisiais ir tapti populiariausia transporto priemone JAV 2005 metais. Arba prisiminkime JAV prezidento Baracko Obamos pažadą 2009 m., kad JAV keliuose 2015-aisiais važinės 1 mln. elektromobilių – deja, trūksta net 690 tūkstančių.

Taigi, pastebėti technologijų evoliuciją ir jų perspektyvą – visai kas kita nei tiksliai identifikuoti tam tikrų sprendimų reikšmę bei galimybes pakeisti žmonių gyvenimo būdą ir ekonominių bei socialinių sistemų funkcionavimą. Taip yra ir su elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių evoliucija. Be jokios abejonės, ji labai svarbi ir skatintina, tačiau vadovaujantis protingumo kriterijais, o ne lobistų finansuojamais emociniais šūkiais. Todėl ir E. Musko pažadas žavi, bet jei kalbame apie prasidedančią revoliuciją, kai atsinaujinančių išteklių energetika ir atpigusios baterijos pakeis energetikos pasaulį, turėtume greičiau kalbėti apie susiformavusią pogrindininkų grupelę, kuriai dar ilgai teks darbuotis, kad sukeltų tikrą revoliuciją.

Kaip visada viskas atsiremia į kainą

Be jokios abejonės, ji nuostabi. 350 JAV dolerių už 1 kWh gerokai nustebino, nes daugelis prognozavo bent dvigubai didesnę pristatomų akumuliatorių kainą. Palyginkime: Europoje įsikūrę „Teslos“ konkurentai už 10 kWh baterijas prašo 10 tūkst. JAV dolerių, t. y. beveik trigubai brangiau. Tačiau net ir gerokai sumažinus akumuliatorių kainą, iš atsinaujinančių išteklių gaminama elektra vis tiek bus brangesnė nei elektra, perkama iš tinklų. Net ir su visais mokesčiais.

Tai pripažįsta ir pats E. Muskas: „Būti priklausomam nuo elektros tinklo vis dar pigiau nei būti atsijungusiam.“ Tačiau, kaip ir kiekviena tiesa, ir ši turi išimčių. Visų pirma skirtingose valstybėse elektros kainos vartotojams skiriasi iki 2,5 karto, taigi tai, kas vienose šalyse gali būti labai nepatrauklu, kitose gali atsipirkti. Antra, kai, pavyzdžiui, Lietuvos vienkiemyje, norint patiems gamintis elektrą, elektros tinklų atstovai paprašo dešimčių tūkstančių, nes reikia nutiesti laidų ir investuoti į pastotę, tokiais atvejais E. Musko akumuliatoriai ir nedidelis saulės jėgainių parkas gali tapti tikra panacėja. Be to, yra žmonių, kurie iš principo nori bent kur nors būti nepriklausomi, todėl būtinai įsirengs savo elektros gamybos ir kaupimo sistemą. Kad tokių žmonių bus, demonstruoja ir tai, jog „Tesla Motors“ bei „SolarCity“ (pastaroji irgi prekiaus „Teslos“ baterijomis) pasigyrė, kad per vieną mėnesį baterijų „Powerwall“ užsakymų skaičiai buvo tokie: 38 tūkst. – namams, 2,5 tūkst. ­– verslui. Taigi, galima teigti, kad paklausa puiki. Nors reikėtų prisiminti, kad kalbame apie valstybę, kurioje yra apie 100 mln. namų ūkių. Tada tie skaičiai nebeatrodo įspūdingi... Tai paaiškina, kodėl bandoma ieškoti papildomų sprendimų, pavyzdžiui, siūlyti energetinę nepriklausomybę užtikrinančios įrangos nuomą. Bendrovė „SolarCity“ apskaičiavo, kad galima visos reikiamos įrangos ir nepirkti – pasiūlė ją išsinuomoti už maždaug 20 tūkst. JAV dolerių 20 metų. Panorėjus galima susimesti su kaimynais ir visą nedidelę gyvenvietę ar priemiesčio rajoną atjungti nuo elektros tinklo.

Tačiau kad ir iš kokio kampo skaičiuotum, gyventi be tinklo pigiau nei už 1 tūkst. JAV dolerių per metus (suvartojant elektros tiek, kiek suvartoja vidutinis namų ūkis JAV) nepavyks. Bet juk bus galima jausti moralinį pasitenkinimą, kad naudoji tik iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektrą, o mokesčius už senojo tinklo išlaikymą palieki mokėti visiems kitiems. Vadinasi, ilgainiui visiems, kurie liks priklausomi nuo senosios sistemos, kainos augs. Ir galima apsimesti, kad to nesuprantame, galime džiaugtis daline pergale, tačiau visi turi suprasti, kad tik laiko klausimas, kada atsinaujinančių išteklių energetika pradės dominuoti, o tada pradėsi ir mokesčius mokėti – tiek už įrenginių gamybos sukeliamą taršą, tiek už būtinų sistemų išlaikymą...

Bet tai – ateitis, o šiandien turime džiaugtis, jog rimtas, nors ir nerevoliucinis žingsnis atsinaujinančių išteklių energetikos, kuri gali veikti autonomiškai ir kuriai nereikia ypatingų sistemos balansavimo, rezervavimo bei kitų problemėlių sprendimo išlaidų, jau žengtas.

Pažadai, pažadai, pažadai...

Kaip pamenate, praėjusiame žurnalo numeryje spausdinome duomenis apie tai, iš ko pasaulis gaminsis elektros energiją ateityje. Autoritetingiausių pasaulio organizacijų prognozės, deja, bent kol kas netiki energetikų pasakomis. Jų nuomone, iki 2035 m. iš atsinaujinančių išteklių, hidroelektrinėse ir atominėse elektrinėse, kartu sudėjus, bus pagaminama mažiau elektros nei iš dujų, naftos ar anglių atskirai. Norisi tikėti, kad šios organizacijos klysta, nes neatsižvelgia ne tik į akumuliatorių teikiamas galimybes, bet ir į, tarkim, branduolinės sintezės reaktorių perspektyvą (apie tai jau ne kartą rašėme žurnale). Šie reaktoriai, anot jų kūrėjų, turėtų išvaduoti visą pasaulį nuo energijos skurdo. Deja, nors jau ne kartą teigta, kad branduolinės sintezės reaktorius pradės veikti po dešimties ar daugiausia 20 metų, kiekvieną kartą artėjant galutiniam terminui data nukeliama dar bent dešimtmečiui. Taigi, stebuklų vis dar reikia laukti, kaip, beje, ir revoliucijos akumuliatorių technologijų srityje. Nes šiandien baterijos – vis dar labiau chemija, o ne elektronika. Daugelis žmonių kalbėdami apie žalią planetą šį faktą užmiršta. Kaip ir tai, kad išgaunant reikiamas medžiagas ir jas gaminant planeta taip pat nesišypso. Per pastaruosius kelis dešimtmečius išgyvenome informacinių technologijų bumą, nes elektronika patobulėjo tūkstančius kartų, o baterijų efektyvumas didėjo labai lėtai. Nepaisant namams skirtų baterijų „Powerwall“ išskirtinio dizaino, žvilgsnis į vidų atskleidžia, kad ten – vis dar ta pati 15 metų senumo ličio jonų baterijų technologija, naudojama jūsų asmeniniame kompiuteryje, telefone ir t. t. Vienintelė tikra „Teslos“ inovacija – efektyvesnis komponentų valdymas pačioje baterijoje ir, be jokios abejonės, 5 mlrd. JAV dolerių investicija į baterijų gamyklą „Gigafactory“, kuri mažins baterijų kainą ir dėl didelio gamybos masto.

Vis dėlto vykstančius procesus būtina vertinti realistiškai. Bet ir optimistiškai. Gera žinia ta, kad „Teslos“ pristatytos baterijos išties keičia požiūrį į atsinaujinančių išteklių energetiką, nes sprendžiamos didžiausios šios srities problemos. Todėl belieka sulaukti, kol kaina nebekels jokių abejonių tokio sprendimo efektyvumu, todėl bus patraukli ir tiems, kurie nenori sau sukti galvos projektuodami energetinę nepriklausomybę ir už tai dar primokėdami. O tai gali atsitikti gana greitai, nes „Tesla“ nėra vienintelė baterijų gamintoja pasaulyje, kuri to siekia. „Samsung“, „BYD“ ir kiti Azijos baterijų gamintojai skelbia, kad jau greitai pristatys baterijas konkurencingesnėmis kainomis. Gera žinia ta, kad net ne Azijos gamintojai yra didžiausi „Teslos“ konkurentai, nes jų baterijos, kaip ir „Teslos“, kol kas kenčia nuo riboto įkrovų skaičiaus. Įkrovei bateriją 1 tūkst. kartų ir ji nebetinkama naudoti. O bendrovės „Eos Energy Storage“, „Ambri“, „Aquion Energy“ ir „Alevo“ jau išaugo iš startuolių kelnių, sulaukė finansavimo ir triūsia prie inovacijų, leisiančių pakeisti baterijos chemiją ir taip sukurti kelis šimtus kartų talpesnes bei pigesnes baterijas. Pavyzdžiui, bendrovės „Eos“ bandomoji baterija „Aurora“ gali saugoti 1 ar net 4 MWh galią (1 kWh kaina – 160 JAV dolerių) ir veikti maždaug 15 metų, nes įkrovų skaičius siekia 5 tūkst. kartų. Štai šių baterijų atsiradimas rinkoje iš tiesų panašėtų į pogrindininkų išėjimą į elektros rinką ir naują energetikos revoliuciją.

Tęsinys – kitame numeryje.