Jei vertinsime trumpalaikius duomenis, tad šis kainų lygmuo atrodys kaip itin žemas, kaip kažkas už suvokimo ribų, tačiau jei pažvelgsime ilgesnėje perspektyvoje pamatysime, kad gerokai ilgesnį laiką nafta vis tik laikosi žemiau 50 JAV dolerių už barelį kainos. Dideli pikai buvo 1981 naftos krizės metu ir per paskutinę finansų krizę. Įdomu tai, kad naftos kaina pradėjo reikšmingai stiebtis į viršų, kai išpopuliarėjo naftos prekyba per interneto platformas spekuliaciniais tikslais. Kai nafta prekiavo gamintojai ir vartotojai, kainos buvo stabilesnės. Palikime kainos svyravimu techninės analizės specialistams, kuriems grafikai sako daugiau nei rinkos situacija, ir aptarkime fundamentalius įvykius.
Paskutiniais metais naftos gavyba padidėjo atsiradus technologiniam šuoliui, kai buvo sukurta skalūnų naftos pramonė. JAV yra šio progreso kaltininkė, kuri ne tik pilnai apsirūpino juoduoju auksu, bet ir pagrasino (nors ir keliais laivais) bandyti eksportuoti. Tai Arabijos pusiasalio šalims tapo signalu, kad dominavimo ir milžiniškų maržų nebepavyks išlaikyti, tad reikia rinktis vieną iš dviejų – dominuoti pasiūla arba vaikytis aukštos maržos.
Pasirinkimas buvo aiškus – dominavimas. Tai patvirtina ir Saudo Arabijos princo Alwaleedo bin Talalo žodžiai. Pastarasis aiškiai pasakė, kad jei jie sumažins gavybą, tai jų vietą užims greičiausiai su valstybinių biudžetų vykdymu susidūrusių valstybių pasiūla. Todėl geriau gauti mažiau dolelių už barelį ir išpumpuoti daugiau turint daugiau darbo nei gauti mažiau dolerių už mažesnį barelių skaičių ir turėti mažiau darbo bei prarasti dominavimą. Šie sprendimai labiausiai paveikė naftos kainas kritimo linkme, nes Arabijos šalys susirenka jiems reikiamos dolerius, o biudžeto sunkumų turinčios Rusija, Venesuela ir Nigerija yra priverstos taip pat nestabdyti savo siurblių, nes kiekvienas doleris tampa vis svarbesnis. Šioje situacijoje galiausiai laimi veiksmo iniciatoriai, nes jie tai pasirinko sąmoningai.
Šiame kare neabejotinai nukentės skalūnų naftos pramonė, nes vos pakilus, grius į pigios produkcijos liūną. Tai reiškia kad atsiperkamumo laikotarpis traukiasi ir verslas darosi vis sunkesnis. Tačiau vartotojams yra gera naujiena – per šį laikotarpį, brangiai naftai buvo sukurta alternatyva, kuri vėl gali būti užkurta vos kainos pasistiebtų aukščiau. Galima sakyti buvo sukurtas saugiklis, kuris gali lemti, kad ilgą laiką gyvensime pigios žaliavinės naftos aplinkoje, nes dolerių tarsi oro ieškančios išgavėjos negali sau leisti papildomo konkurento buvimo.
Lygiagrečiai pingant naftai kovojama su alternatyviomis transporto pramonėje. Elektrinės, vandenilinės ar kokios kitokios e-transporto priemonės tampa labiau nepatrauklios jei vertinsime atsiperkamumą, o ne jų „žaliąją“ pusę. Argumentų dėl ko Arabai taip negailestingai talžo naftos rinką yra pakankamai daug. Klausimas tik, ar jie tą rinką griauna, ar vis tik grąžina į normalių maržų ribą, kai nebeapsimoka „knaisiotis“ 3 kilometrų gylyje po jūra ieškant būdų išgauti brangiausią naftą pasaulyje? Atsakymą diktuoja technologijų pažanga – naftos reikia mažiau, o jos gauti galima įvairiai ir nebūtinai brangiausiu keliu.