Nors pasaulyje nėra nė vieno veikiančio tokių ilgaamžių atliekų kapinyno, Lietuva kuria ambicingus planus iki 2019-ųjų parinkti keletą vietų giluminiam kapinynui įrengti ir pradėti jo statybas 2039-aisiais.
Branduolinis kuras saugomas visiškai užpildytoje aikštelėje
Lietuvoje didžioji dalis radioaktyvių atliekų susidarė veikiant Ignalinos atominei elektrinei (IAE) ir tebesusidaro ją išmontuojant. Nors specialistai šį darbą lygina su namo nugriovimu, esminis skirtumas ir yra šios atliekos, kurias būtina šimtams metų izoliuoti nuo aplinkos.
Lietuvos įstatymai nedraudžia panaudotą branduolinį kurą ir radioaktyviąsias atliekas išvežti sutvarkyti į užsienį. Prieš keletą metų Lietuva net buvo prisijungusi prie grupės šalių, kurios svarstė bendro regioninio tokių atliekų kapinyno įrengimo galimybę. Tačiau neatsiradus valstybės, kuri sutiktų tokį objektą įrengti pas save, šios minties atsisakyta.
Remiantis kitų šalių patirtimi, mažiau radioaktyvias atliekas numatyta sudėti į du vadinamuosius paviršinius kapinynus, kurie bus įrengti netoli buvusios jėgainės, Stabatiškės kaime. Pasak jėgainės atstovų, vienas jų jau baigiamas projektuoti ir šiemet jau planuojama skelbti tarptautinį konkursą statyboms.
Tuo metu pačios pavojingiausios atliekos – panaudotas branduolinis kuras – jėgainės veikimo metu buvo laikomas reaktorių baseinuose. Kaip pasakoja Ignalinos atominės elektrinės vyriausiasis inžinierius Viktoras Ognerubovas, maždaug trečdalis yra iškelta ir saugoma konteineriuose aikštelėje, kuri yra visiškai užpildyta.
Naujos aikštelės projektas vėluoja jau beveik dešimtmetį. Planuojama aikštelės atidarymo data dabar yra 2018 m. „Saugyklos pastatas jau yra užbaigtas ir vyksta parodymas su neradioaktyviomis atliekomis, kad ji gali atlikti visas savo funkcijas. Numatyta, kad ši panaudoto branduolinio kuro saugykla turės būti užpildyta arba visas kuras iš blokų turės būti išvežtas 2021–2022 metais. Tikiuosi, kad taip ir bus, o jos eksploatacijos laikas bus 50 metų“, – teigia V. Ognerubovas.
Lietuvoje yra vietų, kur galima palaidoti panaudotą branduolinį kurą
Nors pusė šimto metų atrodo ilgai, pasaulio šalių patirtis rodo, kad jau maždaug tiek laiko niekam nepavyksta rasti patikimo būdo, kaip sutvarkyti panaudotą branduolinį kurą. Perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo galimybės ribotos, o veikiančio tokių ilgaamžių atliekų kapinyno iki šiol neturi nė viena šalis.
Siekiant spręsti šią problemą, ES pirmoji šalis nares įpareigojo iki 2015 m. rugpjūčio parengti nacionalines programas. Šie dokumentai turi apimti visus šių atliekų tvarkymo etapus, įskaitant technologijų parinkimą ir visuomenės įtraukimą.
Stasys Motiejūnas, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūroje vadovaujantis Radioaktyviųjų tliekų laidojimo skyriui, yra vienas iš minėto dokumento projekto rengėjų. Pasak specialisto, Lietuvoje yra tinkamų vietų palaidoti panaudotą branduolinį kurą.
„Išsirutuliojo trys galimos tyrimų kryptys. Tai kristalinis pamatas Rytų Lietuvoje, ruože nuo Ignalinos atominės elektrinės iki Druskininkų. Ir yra dvi teritorijos, kuriose galėtų būti pritaikytos molingos uolienos. Tai – šiaurės rytinė dalis, į kurią pakliūva IAE, ir pietvakarinė Lietuvos dalis, beveik visas sienos su Kaliningrado sritimi ruožas“, – kalba S. Motiejūnas.
Planai paremti senais duomenimis
Prieš dvejus metus Lietuvos pasirengimą laidoti ilgaamžes atliekas vertino Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertai. Jų išvadose atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos planai remiasi itin senais geologiniais duomenimis, ir rekomenduojama labiau įtraukti visuomenę ir kitas suinteresuotas puses.
Tačiau S. Motiejūnas sako, kad, nepaisant ekspertų pastabų, rengiant programą nebuvo galimybių atlikti naujų tyrimų, o, numatant technologijas, daugiausia remtasi Švedijos patirtimi: „Taip, iš tikrųjų mes neatlikome jokių gręžimo darbų, praktiškai neatlikome laboratorinių tyrimų, buvo apsiribota esama geologine informacija. Turime atlikę keletą studijų, nors dideliu moksliniu įdirbiu pasigirti negalime. Tyrimai, skaičiavimai buvo atlikti 2004–2005 m. remiantis švedų koncepcija ir vertinimo modeliais. Tai buvo atlikta kristaliniam pamatui, t. y. granitui, ir taikant švedų koncepciją, t. y. vario konteinerius.“
Šiuo metu pasaulyje vyrauja nuostata, kad nėra kito būdo, kaip tik laidoti panaudotą branduolinį kurą giliai po žeme. Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius ėmusios ieškoti vietos tokiam giluminiam kapinynui Švedija ir Suomija yra laikomos labiausiai pažengusiomis šioje srityje. Jos ketina kapinyną įrengti kristalinio pamato uolienose maždaug pusės kilometro gylyje po jūra.
Abejojama, ar vario konteineriai tinka atliekoms laidoti
Johanas Swahnas, vadovaujantis Švedijos nevyriausybinei organizacijai, kuri stebi radioaktyviųjų atliekų tvarkymo procesą šalyje, pasakoja, kad viena priežasčių, kodėl stringa saugyklos licencijavimas, yra abejonės, ar vario konteineriai apskritai tinkami toms atliekoms laidoti, kaip buvo numatyta.
„Tai problema ne tik Lietuvoje. Švedijos atominės energetikos pramonė šį būdą propagavo tarptautiniu lygiu, taigi ir Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, kitose Europos šalyse manoma, kad šis būdas padės išspręsti panaudoto branduolinio kuro laidojimo problemas. Tačiau, kadangi panašu, jog šis metodas vis dėlto probleminis, būtų išmintinga juo pernelyg nesiremti. Bent jau kol netaps aiškiau, kur link juda minėtas giluminės saugyklos licencijavimo procesas Švedijoje“, – neslepia J. Swahnas.
Anot jo, tai aktualu ir Europos Sąjungai, besidairančiai į Švediją, Suomiją ir Prancūziją, kaip į pavyzdinius modelius, kuriais vadovaujantis turėtų būti tvarkomos radioaktyvios atliekos ateityje. „Pats esu fizikas, vario korozijos problemomis domiuosi jau septynerius metus ir matau labai aiškių ženklų, kad pramonė turi didelių sunkumų“, – teigia mokslininkas.
Apie švedų sunkumus lietuviai negirdėjo
Lietuvos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra sako negirdėjusi apie sunkumus, su kuriais susiduria kolegos Švedijoje. Jų planuose – ambicijos jau iki 2019 m. parinkti keletą vietovių giluminiam kapinynui įrengti ir pradėti jo statybas 2039 m. S. Motiejūno žodžiais, konteinerių naudojimo trukmė yra 50–60 metų, taigi, vadovaujantis šiuo terminu, pasirinktas tas laikas, kada 500 metrų ar didesniame gylyje turėtų būti įrengtas atliekynas.
Paklaustas, kodėl tikimasi tai padaryti, nors nepavyksta net švedams, S. Motiejūnas sako, kad projektą vertinant kaip techninį uždavinį, visa tai išspręsti galima: „Problemų kelia finansavimo klausimai, kurių švedai neturi. Tam tikros problemos – galbūt ir visuomenės nuomonė, pritarimas. Tad, jei žiūrėsime į šį projektą žiūrėsime kaip į visumą, tada, žinoma, perspektyva gali būti ir ne tokia, ambicijos gali nepasiteisinti.“
Nepaisant to, be privalomų savo interneto svetainės, pranešimų spaudoje bei kelių spausdintų leidinių ir paskaitų mokyklose, agentūros atstovai negalėjo išsamiau įvardyti, kaip rengiasi bendradarbiausi su visuomene, kad užkirstų kelią, jų žodžiais, ažiotažui, kai teks parinkti vietą amžinųjų atliekų laidojimui.
Anot S. Motiejūno, Lietuvos visuomenės elgsena kartais paradoksali – arba ji visai nesidomi, arba staiga kyla ypač didelis susidomėjimas. „Šią programą mes paskelbėme internete, savo svetainėje, apie tai buvo informuota ir „Lietuvos ryte“. Bet gavome vieną vienintelį atsiliepimą, bet ne iš visuomenės, o iš įmonės, kuri rūpinasi naujos atominės elektrinės vystymo projektu. Žinoma, jei įvardintum konkrečią vietą ir pradėtum konkrečius veiksmus, tada turbūt kiltų ažiotažas, kurio sąlygomis turbūt nebūtų įmanoma dirbti“, – kalba specialistas.
Būtina įtraukti visuomenę
J. Swahnas pažymi, kad, siekiant rasti saugiausią būdą, kaip šimtams tūkstančių metų palaidoti pavojingas atliekas, visuomenės informuoti neužtenka. Jai būtina sudaryti sąlygas realiai įsitraukti į sprendimų priėmimą, nes tai padidintų sistemų saugumą, pagerintų sprendimų priėmimų procesą: „Pagal Orhuso konvenciją visuomenės dalyvavimas būtinas tam, kad ji galėtų daryti įtaką procesams, tai apima ir teisę kreiptis į teismus, kuri ES kol kas nėra įgyvendinama.“
Prieš dešimtmetį, sako J. Swahnas, Švedijos vyriausybė nusprendė, kad šis klausimas yra toks svarbus, jog būtina tam skirti specialių lėšų. Iš specialiojo Radioaktyviųjų atliekų fondo buvo skirta lėšų Švedijos aplinkosaugos organizacijoms, todėl atsirado galimybė pasamdyti ekspertų, kurie aktyviai dalyvauja ir prisideda priimant sprendimus. „Taip užtikrinama, kad būtų rastas saugiausias sprendimas šioms atliekoms sutvarkyti. Manau, kad to reikia visoje Europoje“, – įsitikinęs J. Swahnas.
Pabaigoje svarbu paminėti, kad Lietuvos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo programos projektas bei strateginis pasekmių aplinkai vertinimas visuomenės komentarams yra pateikti agentūros svetainėje www.rata.lt. Pasiūlymų laukiama iki sausio pabaigos, o supažindinimas su dokumentais vyks agentūros patalpose vasario 3 dieną.
