Tačiau eilinį kartą supratus, kad šių problemų per savaitę išspręsti nepavyks, einama lengviausiu keliu: lendama į mokesčių mokėtojų kišenę. Tad netrukus it iš gausybės rago pasipila „paprastais žmonėmis“ besirūpinančių politikų pažadai (ypač tada, kai artėja rinkimai).
Vienas tokių pažadų nuskambėjo dar 2000 metais, kuomet siekiant pavergti rinkėjų širdis buvo nuspręsta sumažinti pro kiaurus langus išeinančios šilumos sąskaitas „laikinai“ (iki 2003 metų pabaigos) įvedant lengvatinį PVM tarifą centriniam šildymui. Augant šalies ekonomikai ir pilnėjant mokesčių mokėtojų kišenėms, politikai darėsi vis dosnesni ir išradingesni: ilgai netrukus buvo pasiūlytos PVM mokesčio lengvatos mėsai, paukštienai, žuviai, apgyvendinimo paslaugoms. Atsirado net pasiūlymų taikyti lengvatinį PVM tarifą visiems maisto produktams ar naujiems automobiliams (neabejoju, kad pastarasis pasiūlymas tikrai būtų “sumažinęs” socialinę nelygybę ar „pagyvinęs“ Lietuvos automobilių pramonę). Visgi, valstybės kontrolė, išanalizavusi šių lengvatų poveikį ekonomikai padarė išvadą, kad “lengvatinio PVM tarifo taikymas nėra efektyviausia priemonė prekių ir paslaugų kainoms mažinti, pasiūlai ir paklausai didinti” ir kad “didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gauna ne prekių ar paslaugų vartotojai, bet tokias prekes ir paslaugas teikiančios įmonės“. Tad Lietuvos ekonomikos labui šių PVM lengvatų buvo atsisakyta.
Tiesa, ne visų. „Laikinai“ įvesto lengvatinio PVM tarifo centriniam šildymui galiojimas vis būdavo laikinai pratęsiamas, apeliuojant į tai, kad „dabar nėra tinkamas metas“ jį naikinti. Kylančios dujų kainos, vėliau – mažėjančios gyventojų pajamos, dar vėliau – vėl kylančios dujų kainos būdavo įvardijami kaip veiksniai, trukdantis naikinti PVM lengvatą centriniam šildymui. Tačiau šiais metais su Gazpromu pavyko susiderėti mažesnes dujų kainas, o realios gyventojų pajamos auga, tad metas panaikinti šią žalingą Lietuvos ekonomikai lengvatą – tiesiog idealus.
Bet „timpt už vadžių – vėl iš pradžių“ netruko atsirasti ginančių lengvatą. Neva PVM lengvata šildymui yra labai reikalinga, nes padeda sumažinti šeimos biudžeto išlaidas žiemos laikotarpiu ir leidžia gyventi šilčiau. Be to, juk ir pats žodis "lengvata" suponuoja prielaidą, kad kažkam nuo jos turėtų būti lengviau... Tačiau kodėl turėtume taikyti būtent PVM lengvatą centriniam šildymui? Kodėl vietoj šios lengvatos nesuteikus PVM lengvatos kailiniams? Arba kodėl valstybė negalėtų finansuoti "visuomeninio šildymosi prie laužų centrinėse miesto aikštėse programos"? Galiausiai - kodėl vietoj PVM lengvatos centriniam šildymui nesuteikus PVM lengvatos malkomis besišildantiems gyventojams - juk ar ne kaimo vietovėse Lietuvos žmonių pajamos yra mažiausios ir jiems labiausiai reikia pagalbos? Argi šie trys siūlymai nesumažina šeimos išlaidų ir nepadeda geriau apsisaugoti nuo žiemos šalčių?
Vis dėlto PVM lengvatos centriniam šildymui gynėjai suskubtų sukritikuoti visus tris mano siūlymus ir pateiktų štai tokius argumentus. Jie teigtų, kad pirmasis siūlymas nėra socialiai teisingas, nes akivaizdu, jog daugiausia naudos iš PVM lengvatos kailiniams gautų pasiturintys šalies gyventojai, o skurdžiausieji matytų šią lengvatą kaip savo ausis. Antrasis siūlymas yra socialiai teisingas, nes daugiausia šia paslauga, matyt, naudotųsi mažiausias pajamas gaunantys benamiai, tačiau jis nėra ekonomiškai racionalus, nes deginant laužus lauke daug brangios energijos būtų tiesiog paleista vėjais. Trečias siūlymas yra ir socialiai teisingas, ir ekonomiškai racionalus, nes tokiu būdu būtų remiamas vietinio kuro, o ne importuojamų dujų naudojimas šildymui. Tačiau šis siūlymas nėra lengvai administruojamas, nes nėra paprasto ir nebrangaus būdo patikrinti, ar malkomis yra iš tiesų šildomasi, o gal jos naudojamos kepsniams kepti ant laužo ar židiniams kūrenti... Taigi šie trys lengvatų siūlymai turėtų būti pagrįstai atmesti kaip socialiai neteisingi, ekonomiškai neracionalūs ir sunkiai administruojami - būtent šie trys kriterijai ir turi būti naudojami sprendžiant apie vienos ar kitos mokesčių lengvatos pagrįstumą.
Eureka - bet čia ir pričiupome PVM lengvatos šildymui šalininkus! Juk PVM lengvata centriniam šildymui nėra nei socialiai teisinga, nei ekonomiškai racionali, nei lengvai administruojama... Visų pirma, kaip ir PVM lengvatos kailiniams atveju, daugiausia naudos iš PVM lengvatos šildymui gauna pasiturintys šalies gyventojai. Juk kuo daugiau turi nekilnojamojo turto, tuo daugiau suvartoji šilumos ir atitinkamai daugiau gauni lengvatos. Tad lengvata naudingiausia daugiausia nekilnojamojo turto turintiems, arba, kitaip tariant, - turtingiausiems šalies žmonėms. Be to, patys skurdžiausi gyventojai PVM lengvatos išvis negauna - ne todėl, kad jie neturi jokio nekilnojamojo turto, bet dėl to, kad jie, deja, dažnai apskritai neišgali susimokėti už šildymo paslaugas, todėl, kaip ir kailinių atveju, negali šia lengvata pasinaudoti, t. y. mato ją kaip savo ausis. Vietoj PVM lengvatos šildymui apie 200 tūkstančių nepasiturinčių šalies gyventojų naudojasi būsto šildymo išlaidų kompensacijomis (2013 metais jos valstybei kainavo 150 mln. litų). Be abejo, jie negauna jokios naudos iš PVM lengvatos šildymui, nes vienaip ar kitaip sąskaitą už juos sumoka valstybė. Tad aiškiai matome, kad PVM lengvata centriniam šildymui yra socialiai neteisinga. Taigi šiuo požiūriu ji nedaug kuo skiriasi nuo PVM lengvatos kailiniams.
Tačiau PVM lengvata šildymui yra ne tik socialiai neteisinga, bet ir ekonomiškai neracionali. Didžiausias šios lengvatos trūkumas, kad ji neskatina gyventojų taupiai vartoti šilumos energijos, nes kuo daugiau suvartoji šilumos, tuo daugiau gauni lengvatos (vietoje to, galėtų kompensuoti tam tikrą sumą pinigų per šildymo sezoną pvz. 500 litų). Gyventojas, atlikęs savo būsto renovaciją, gaus gerokai mažesnę lengvatą negu žmogus, kuris pro kiaurus langus ir nesandarias sienas šilumą, kaip ir "visuomeninio šildymosi prie laužų centrinėse miesto aikštėse programos" atveju, leidžia vėjais. Be to, ši lengvata taip pat skatina importuojamų dujų, iš kurių yra gaminama didžioji dalis šilumos, vartojimą. Ji ne tik blogina Lietuvos ekonomikos padėtį, bet ir daro mūsų šalį labiau priklausomą nuo energetinių žaliavų importo. Taigi PVM lengvata šildymui yra ekonomiškai neracionali, nes ji neskatina vietos gamybos (t. y. renovacijos), o priešingai - skatina importo (t. y. dujų) į Lietuvą augimą.
Taip pat PVM lengvata centriniam šildymui nėra sąžininga prie centrinio šildymo neprisijungusių ir autonominiu būdu besišildančių gyventojų atžvilgiu. Juk jeigu tai yra lengvata šildymui bendrąja prasme, ji taip pat turėtų būti taikoma tiems, kurie šildosi malkomis, dujomis, elektra, geoterminiu šildymu ar kitais būdais. Tačiau einant tokiu keliu gerokai išaugtų administravimo išlaidos, nes nebūtų įmanoma patikimai patikrinti, ar, tarkime, elektra arba malkos iš tiesų naudojamos šildymui, o ne kitiems tikslams. O kaip apskaityti mažų nešiojamų elektrinių radiatorių šilumą? Kaip įvertinti autonominio geoterminio šildymo sąnaudas? O gal šildymo lengvatą reikėtų taikyti ir seno tipo kaitrinėms lemputėms - juk jos taip pat šildo aplinką? O gal visi globalinį klimato atšilimą skatinantys buitiniai prietaisai turėtų gauti PVM lengvatą šildymui? Akivaizdu, kad mėginimas taikyti PVM lengvatą visiems šildymo būdams gali atverti lengvatų Pandoros skrynią ir įstumti mus į absurdiškas situacijas, kurias vėliau suvaldyti būtų labai sunku ir brangu. PVM lengvata šildymui arba diskriminuos prie centrinio šildymo sistemų neprisijungusius gyventojus, arba bus nelengvai ir nepigiai administruojama.
Vadinasi, PVM lengvata šildymui yra absurdiškesnė už visus tris straipsnio pradžioje pateiktus gana absurdiškus siūlymus.
Tad kyla natūralus klausimas, kodėl mes vis dar taikome šią lengvatą? Vienintelis šios mokesčių lengvatos koziris yra didelis jos populiarumas tarp „paprastų“ žmonių, kurie nesupranta šios lengvatos esmės ir leidžiasi save apgaudinėti, tad politikai nenaikina šios lengvatos, kad neprarastų savo reitingų. Jei būtų rūpinamasi mažiausias pajamas gaunančiais gyventojais, tuomet žymiai logiškesnis sprendimas būtų padidinti mažas pajamas uždirbančių darbuotojų darbo užmokestį (pvz. padidinus neapmokestinamą pajamų dydį iki 1000 litų) ir padidinti senatvės pensijas. Tokiu būdu šie gyventojai ne tik kad finansiškai nenukentėtų, bet dar ir išloštų. Didesnes pajamas gaunantys gyventojai nukentėtų finansiškai, tačiau lengvatos panaikinimas paskatintų didinti būsto energetinį efektyvumą, aktyviau dalyvauti daugiabučių renovacijos programoje bei aktyviau domėtis politikų, atsakingų už šilumos ūkio strategijos įgyvendinimą, veiksmais. Toks sprendimas būtų ir socialiai teisingas ir ekonomiškai efektyvus ir lengvai administruojamas.