Užuot ieškoję būdų, kaip sumažinti išlaidas šildymui, dalis gyventojų svarsto galimybę tiesiog atsijungti nuo savivaldybių ar verslininkų valdomų centralizuotų šilumos tinklų. Tačiau jie patenka į spąstus - tai rodo vieno sostinės Didlaukio gatvėje esančio daugiabučio istorija.
Alternatyvų CŠT nėra?
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) rinkodaros eksperto-konsultanto Manto Paulausko nuomone, CŠT privalumai akivaizdūs: daugiabutyje ar butuose nereikia įrengti šildymo katilų, miestuose aplinkos neteršia rūkstantys kaminai, galiausiai patiems gyventojams nereikia rūpintis kuru, katilų ir kitų šildymo sistemos įrenginių eksploatacija, spręsti kitų panašių problemų.
CŠT galima panaudoti biokurą, geoterminę ar atliekinę šilumos energiją, įrengus kogeneracines jėgaines tuo pat metu gaminti elektrą ir šilumą, tokiu būdu efektyviau naudojant kurą, mažinant azoto oksidų ir kitų teršalų kiekį.
„Šilumos gamybos šaltiniai paprastai statomi miestų pakraščiuose, juose įrengiami dūmų valymo įrenginiai, todėl centralizuotai gaminamos šilumos šaltinių teršalus daug lengviau kontroliuoti nei iš individualių šilumos šaltinių, taip pat galima efektyviau panaudoti šilumos gamybos įrenginius, taršų kurą, komunalines ir kitas atliekas, nelieka decentralizuotų šilumos gamybos šaltinių, nereikia į juos pristatyti kuro, sumažėja transporto srautai ir miesto tarša. CŠT sistemos yra gana lanksčios, todėl nesunkiai galima keisti jų režimą atsižvelgiant į aplinkos veiksnius, jomis tiekiama šiluma gali būti panaudota šildymui ir vėsinimui“, – paaiškino M. Paulauskas.
Specialisto patirtis rodo, kad dauguma CŠT skeptikų – sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai. Pavyzdžiui, naujos statybos ar renovuoto namo 60 kvadratinių metrų ploto bute per mėnesį vidutiniškai sunaudojama apie 600 kilovatvalandžių šilumos už maždaug 164 litus (šilumos kaina – 27 centai už kilovatvalandę). O seno, labai prastos būklės daugiabučio tokio pat ploto bute vidutiniškai per mėnesį išeikvojama apie 2100 kilovatvalandžių šilumos už 572 litus (šilumos kaina – tokia pat). Dar prastesnė padėtis senamiesčiuose – čia gyventojai už tokio pat ploto buto šildymą moka ir 1000 litų.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininko pavaduotojas Darius Biekša pripažino – dalis gyventojų, manančių, kad CŠT sistema perdėm biurokratinė ir nelanksti, net ir nebūdami tikri, kad sutaupys, verčiau ieško alternatyvų. Tiesa, yra situacijų, kai pigesnę alternatyvą nei tinkamai sutvarkytas CŠT rasti būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, Utenoje ar Ignalinoje, kur šildomasi biokuru, kilovatvalandės kaina siekia 17 centų. Pašnekovas apgailestavo, kad lietuviams vis dar sunkiai sekasi atsikratyti ir klaidingo požiūrio, kad visas problemas turi spręsti valstybė, užuot patiems pasirūpinus šilumos sutaupymu daugiabučiuose.
M. Paulauskas antrino D. Biekšai – po kompleksinės daugiabučių namų renovacijos šilumos poreikis name sumažėja apie 50 proc. Vis dėlto šiuo metu vykstančios daugiabučių renovacijos tempai yra labai nedideli, todėl šilumos poreikio mažėjimas beveik nejuntamas. Sumažėjusį šilumos poreikį kompensuoja naujai prisijungiantys vartotojai. Kasmet prie centralizuotų šilumos tinklų prisijungia vidutiniškai apie 6 tūkst. naujų vartotojų, o tai sudaro beveik 1 proc. bendro vartotojų skaičiaus. Šiuo metu prie centralizuotų šilumos tinklų yra prijungta apie 17 tūkst. daugiabučių.
Vieniems nauda, kitiems – problemos
Kauno technologijos universiteto (KTU) Šilumos ir atomo energetikos katedros doc. dr. Juozas Gudzinskas priminė, kad 2004–2006 metais praktiškai visose savivaldybėse buvo parengti specialieji šilumos ūkio planai. Specialistai nustatė, kad decentralizavus šildymą net mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Garliava, ar atskiruose gyvenamuosiuose didmiesčių rajonuose gerokai išaugtų pažeminė azoto oksidų koncentracija.
„Apie visišką decentralizaciją galbūt būtų įmanoma kalbėti apšiltinus daugiabučius namus bei kitus pastatus. Žinoma, reikėtų pakartotinai atlikti teršalų sklaidos aplinkoje skaičiavimus, kad būtų užtikrinta žmonių teisė gyventi sveikoje aplinkoje. Akivaizdu, kad pavieniams namams atsijungus nuo centralizuotų šilumos tinklų aplinkosaugos situacija drastiškai nepablogėtų, bet reikėtų nepamiršti, kad tuomet likusiems gyventojams išaugtų šildymo kaina“, – priminė pašnekovas.
Atsisakiusieji šildytis centralizuotai turi galimybę pasistatyti bendrą katilinę visam namui arba atskiruose butuose. Pavyzdžiui, Vilniaus Santariškių mikrorajone kai kuriuos naujos statybos daugiabučius gyvenamuosius namus šildo individualios dujomis kūrenamos katilinės, tačiau čia pagaminamos šilumos, dr. J. Gudzinsko teigimu, kilovatvalandės kaina yra didesnė, negu perkant iš miesto šilumos tinklų.
Apsisprendus bute įsirengti šildymo katilą papildomos investicijos vien vamzdynams, esantiems bute, pakeisti gali siekti 6 –10 tūkst. litų. Tad, anot specialisto, nors lietuviui ypač svarbus nepriklausomumo jausmas, galimybė šildytis kiek nori ir mokėti tik už šilumos kiekį, kurį sunaudoji, decentralizacija nėra panacėja.
Dalis CŠT vartotojų turi galimybę patys butuose reguliuoti šilumos naudojimą ir palaikyti norimą patalpų temperatūrą. Tai gali daryti naujų daugiabučių gyventojai, kurių butuose įrengti šilumos skaitikliai (LŠTA duomenimis, Lietuvoje tokių daugiabučių – daugiau kaip 600), arba daugiabučių gyventojai, kurių butuose ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti dalikliai ir termostatiniai ventiliai. Šiuo atveju toks šilumos reguliavimo būdas galimas ir naujuose namuose, kurių butuose įrengta tokia šilumos apskaita, ir senuose daugiabučiuose, kuriuose modernizuota vidaus šildymo sistema – subalansuoti šilumos srautai, ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti termostatiniai ventiliai ir šilumos kiekio apskaitos dalikliai. LŠTA duomenimis, tokių namų yra daugiau kaip 300.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius Šiupšinskas atkreipia dėmesį, kad norintieji kuo greičiau atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų retai pasidomi techninėmis galimybėmis.
„Jeigu keli vieno kvartalo namai atsijungtų, kur jie prisijungtų? Galimybės ribotos: dujos, o jei jų nėra, lieka elektra – elektros įvado galia irgi ribota. Jeigu padidės elektros galios poreikis, reikės papildomų kabelių, statyti naujas transformatorines, o tai reikalauja nemažų investicijų. Atsinaujinantys energijos šaltiniai irgi nepadengs viso šilumos poreikio. Galima įsirengti biokuro katilą, bet kur laikyti kurą? Juk nėra kur statyti automobilių, įrengti vaikų žaidimų aikštelių, o dar papildoma aplinkos tarša“, – svarstė G. Šiupšinskas.
Pašnekovas priminė, kad Skandinavijoje gyventojų požiūris į CŠT gerokai skiriasi – čia žmonės neabejoja CŠT nauda. „Lietuvoje šiuo metu daugiau kaip 50 proc. vartotojų prisijungę prie centralizuotų šilumos tinklų. Problema ta, ar sugebame išnaudoti CŠT privalumus“, – pabrėžė VGTU docentas.
Pavyzdžiui, Danijoje šilumos ūkiu rūpinasi komunos. Kasmet katilinės prižiūrėtojas siunčia ataskaitą visai komunai ir siūlo sprendimų, kaip būtų galima sumažinti išlaidas šildymui.
Sprendimas vienam namui
„Negalime vieną dieną sugalvoti, kad mums čia ir dabar reikalinga biokuro katilinė. Dujų kainai staiga nukritus 30 proc. kiltų klausimas, ar ji apskritai atsipirks“, – komentavo pašnekovas. Tiesa, naujai pastatytos biokuro katilinės galėtų prisidėti ne tik prie mažesnės šilumos kainos – būtų sukuriama naujų darbo vietų, mokami mokesčiai valstybei.
KTU doc. dr. J. Gudzinskas palaiko gyventojų iniciatyvą naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau pataria visuomet įvertinti galimas papildomas išlaidas. „Tarkime, daugiabutis stovi už 100 metrų nuo šilumos tiekimo magistralės. Papildomai įsirengus kitą energijos šaltinį, pavyzdžiui, geoterminį šildymą, centralizuotų šilumos tinklų tiekiama šiluma gyventojai naudojasi keletą dienų per mėnesį. Termofikacinis vanduo vamzdyje atvėsta. Kadangi šilumos tiekimo taisyklės reikalauja, kad namo įvade būtų palaikoma ne mažesnė kaip 65–70 laipsnių vandens temperatūra, šilumininkai imasi priemonių, kad vanduo visą laiką cirkuliuotų ir įvade būtų pakankamai karštas. Išeina taip, kad šilumininkai eikvoja šilumą ir pinigus tam, kad kompensuotų šilumos nuostolius vamzdyne ir įvade palaikytų reikiamos temperatūros vandenį. Suprantama, namo gyventojai privalo šias išlaidas kompensuoti – susimokėti rezervinį mokestį. Tuomet ir kyla nesusipratimų tarp gyventojų ir šilumos tiekėjų“, – dėstė docentas.
Mažesnių sąskaitų nesulaukia
Su panašia situacija susidūrė Didlaukio gatvėje esančio daugiabučio gyventojai. Jie pirmieji Vilniuje įsirengė saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Įsirengę saulės kolektorius vilniečiai tikėjosi gauti gerokai mažesnes sąskaitas, tačiau jau kurį laiką karšto vandens tiekėjui moka už visą sunaudojamą karštą vandenį, mat neturi pasirengę šilumos paskirstymo vartotojams metodikos. Gyventojams siūloma laikina išeitis – visiems vienodai sumažinti vadinamąjį gyvatuko mokestį. Gyventojai nenusileidžia: jų teigimu, parengti reikiamą metodiką – valstybės reikalas.
VKEKK pavaduotojas D. Biekša paaiškino, kad šilumos paskirstymo vartotojams metodais remiamasi norint apskaičiuoti tikslų gyventojų sunaudotos šilumos energijos kiekį. „Vieni žmonės taupo, kiti ne, tačiau kiekvienam butui būtina pateikti tikslią sąskaitą, atspindinčią realų energijos naudojimą. Saulės kolektoriais vanduo šildomas su pertrūkiais, vieni gyventojai jo sunaudoja daug, kiti mažiau, kyla problemų, kaip išdalyti sunaudotą karšto vandens kiekį. Juolab kad dalis žmonių deklaruoja sąžiningai, kiti pamiršta, treti bando apgauti. Butų savininkai turi susitarti, kaip kartu sumokėti už visą sunaudotą energijos kiekį“, – paaiškino D. Biekša.
Pašnekovas priminė, kad yra du būdai apsirūpinti karštu vandeniu: šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, arba karštą vandenį ruošia pati bendrija. Jeigu gyventojai karštą vandenį ruoš patys, privalo susitarti, kaip už jį atsiskaitys. „Šilumos paskirstymo metodą gali rengti patys namo gyventojai, namas gali pirkti paslaugą, o tai nėra dažna, arba kreiptis pagalbos į VKEKK. Mes esame parengę šilumos paskirstymo metodų rengimo taisykles. Parengtą metodą patvirtiname ir galime naudoti – paskirstyti sunaudotą šilumą“, – pabrėžė VKEKK atstovas.
VKEKK pradėjus ieškoti gyventojams palankaus sprendimo, išaiškėjo dar viena problema – VKEKK yra parengusi tipinius metodus, todėl atsiradus sistemų modifikacijoms, mišrioms sistemoms ar priėmus kitokius sprendimus gyventojams tenka rengti individualų metodą. Planuojama, kad saulės kolektoriais pašildomo vandens paskirstymo metodas netrukus atsidurs greta tipinių ir tuomet panašių problemų sumažės.
