Buvo nagrinėjami įvairūs energijos gavybos scenarijai, naudojant tiek dujas, tiek biokurą ar energiją, gaunamą iš vėjo ir saulės, tiek ir branduolinę energetiką. Studija po kurio laiko tapo vieša, tad detaliau susipažinus su ja susidaro įspūdis, kad Lietuvos Energetikos instituto ekspertai labai atsargiai pristato galimų scenarijų metmenis, lyg ir norėdami taip įtikti kuo didesniam politikų ratui. Nagrinėjant Visagino AE statybos perspektyvas buvo atsargiai užsiminta, kad statyti ją nėra išskirtinės būtinybės.
Kitą energetinės perspektyvos studiją LITGRID užsakymu atliko Kauno Technologijos universiteto mokslininkai. Tiesa, studijoje plačiau buvo nagrinėjama tik vėjo elektrinių veiklos įtaka perdavimo tinklui. Konstatuota, kad vėjo elektrinių plėtra virš dabartinio įstatymais numatytos vėjo jėgainių bendro 500 MW galios limito įmanoma ir naudinga, tačiau plečiantis vėjo elektros gamybai būtinos papildomos investicijos. Čia ir prasideda šios studijos „įdomioji“ dalis, nes akivaizdu, kad užsakovas norėjo, skaičiuojant papildomas investicijas vėjo jėgainių inkorporavimui į tinklą, viską užkrauti vėjo jėgainių vystytojams, taip verčiant padidinti šių jėgainių gaminamos elektros energijos kainą. Nors objektyviai vertinant vėjo energetikos vystytojai kažkiek turi prisidėti prie tinklo vystymo, tačiau tai turėtų būti kruopščiai subalansuotos tiek tinklo, tiek ir vėjininkų investicijos. Deja, ši studija pilna apimtimi nėra viešai paskelbta.
Norėčiau taip pat pakomentuoti dar 2014 m. pavasarį Lietuvos Mokslų akademijoje pristatyto Vytauto Didžiojo Universiteto pranešimo apie energetinį saugumą detales. Pranešime buvo daug išvestinių terminų, sąvokų, rodiklių. Susidarė įspūdis, kad tai daugiau filologiniai - filosofiniai, o ne energetiniai terminai ar sąvokos, nes nebuvo pagrindinių rodiklių – energijos gamybos decentralizavimo, energijos tiekimo tinklų optimizavimo, energijos gamybos būdų ir kuro diversifikavimo, kuro kainų ir kuro tiekimo šaltinių išplėtimo, energijos generavimo saugumo, paties kuro saugumo ir poveikio gamtai analizės, galimų diversijų įvykdymo galimumo ir likvidavimo galimybių užtikrinimo. Energetinio saugumo problemos buvo pateikiamos taip, kad kuo mažiau žmonių jas suprastų ir išvadas galėtų pateikti tik patys mokslininkai, priklausomai nuo reikiamo momento aktualumo. Taigi, ar mes rimtai analizuojame savo energetinio saugumo problemas galima buvo ir suabejoti.
Minėtos studijos ar pranešimai turi vieną panašumą – jos tartum ruošiamos taip, kad būtų galima įtikti jų užsakovams bei (atsiprašau už tokią nuomonę) noro ir ateityje gauti užsakymų ar gerą finansavimą. Energetinio ūkio decentralizavimas, gamybos ir energetikos kompleksinis vystymas, atsinaujinančios energetikos plėtra ir galimybės panaudoti energiją atskiros savos gamybos poreikiams šiuo metu nenagrinėjami greičiausiai todėl, kad vis dar yra neapsispręsta dėl Visagino AE ateities, tai yra centralizuoto energetinio modelio.
Ta proga nutariau pasidomėti apie branduolinės energetikos raidą. Pavyzdžiui, kaip sekasi mūsų kaimynams suomiams, kurie daugiau kaip prieš 10 metų pradėjo statyti branduolinę jėginę Olkiluoto 3 su trečios kartos Areva gamybos 1600 MW EPR tipo reaktoriumi. Pasirodo, kad projektas šiai dienai jau yra pabrangęs beveik dvigubai, o jėgainės paleidimas dabar planuojamas tik 2017 metais. Tačiau suomių vyriausybė ir toliau žada plėsti branduolinę energetiką – ką tik patvirtintas leidimas naujo branduolinio reaktoriaus statybai. Šio reaktoriaus darbus turėtų vykdyti viena iš „Rosatom“ įmonių, o pats „Rosatom“ projekte turės 34 proc. akcijų! Pagal spaudos pranešimus, tai gali net suskaldyti Suomijos valdančiąją koaliciją, nes ne visiems Suomijoje toks sprendimas yra priimtinas.
Areva gamybos 1600 MW EPR reaktorius statomas ir pačioje Prancūzijoje. Deja, ir iš ten nėra gerų žinių – statybų biudžetas didėja, o reaktoriaus paleidimo data vis atidedama. Taigi Europoje trečios kartos branduoliniams reaktoriams su pagerintais saugumo parametrais sekasi nelabai. Tačiau to paties EPR tipo reaktoriai, statomi Kinijoje ir Pietų Korėjoje, bus paleisti pagal nustatytus grafikus! Jokių paslapčių čia nėra – tiesiog ten „kažkiek“ mažinami saugumo parametrai. Taigi europiečiai negaili pinigų reaktorių saugumui užtikrinti ir atideda EPR reaktorių įvedimą, norėdami maksimalaus jų saugumo, tuo tarpu Azijos valstybės ir jų vadovai mąsto pragmatiškiau – nors didžiųjų reaktorių branduolinė energetika brangsta, kažkiek sutaupyti (saugumo sąskaita?!) vis tik norisi.
Gal ir Lietuvoje, nors ir turinčioje nedidelę teritoriją, vis tik nereikia tų brangių pagerintų saugos priemonių? Imkime japonų siūlomą ABRW tipo reaktorių, juolab kad tai JAV kompanijos General Electric jau senokai sukurto verdančiu vandeniu aušinamo reaktoriaus BRW patobulinta versija ir Japonijoje jau veikia 4 jėgainės su ABRW reaktoriais. Deja, Europoje šio tipo reaktorius vis dar yra nesertifikuotas, jo sertifikavimas nėra pigus, sertifikavimo problemų (ir ne tik jų) turi ir Didžioje Britanijoje vystomas Hitachi projektas. Apskritai, verdančio vandens reaktoriai branduolinių jėginių statytojams tampa vis mažiau ir mažiau patrauklūs, ypač po Fukušimos įvykių.
Dar vieno tipo reaktorius skinasi kelią – tai Westinghouse kompanijos (JAV) suslėgto vandens reaktorius AP1000. Pirmąjį tokį reaktorių planuoja paleisti Kinija jau 2015 metais, nors ir čia reaktoriaus įrengimo kaštai kyla, o šio AP1000 reaktoriaus saugumo parametrai nusileidžia Europoje statomiems Arevos gamybos reaktorių parametrams. Amerikos energetikos departamentas atidžiai stebi šio reaktoriaus statybą, nes šio tipo reaktoriai statomi ir JAV, pirmieji paleidimai planuojami apie 2018 m. Kita vertus, atsiranda vis daugiau studijų (pvz., Arnulf Grubler studija, Yale University, 2012 m., JAV), patvirtinančių kad naujo dizaino didieji branduoliniai reaktoriai be valstybinių dotacijų neišsivers. Masačiusetso Technologijų institutas (Massachusetts Institute of Technology - MIT) paskelbė studiją, kurioje tvirtinama, kad nuo 2002 iki 2009 metų branduolinių reaktorių statyba pabrango dvigubai. Reaktoriaus galios didinimas (pvz., iki 1600 MW), pagal MIT, taip pat neatpigina jėgainės, nes reikalingi papildomi techniniai sprendimai. Todėl JAV, svarstant branduolinės energetikos perspektyvą, vis labiau linkstama grįžti prie dujas deginančių elektros jėgainių statybų, kas tampa visai patrauklu po skalūninių dujų gavybos išplėtimo.
Gal todėl jau yra nemažai pavyzdžių, kai pradėti branduolinių jėgainių projektai stabdomi ir tampa betono krūvomis – dviejų branduolinių jėgainių pamatai netoli Londono, Austrijos jėgainė ir, ko gero, net branduolinės jėgainės Bulgarijoje, Karaliaučiuje.
Kadangi mokslininkų ir ekonomistų prognozės vis tik pildosi ir didžiųjų branduolinių reaktorių įranga akivaizdžiai brangsta, pasidomėkime kas naujo mažųjų branduolinių reaktorių ( angl. Small Nuclear Reactor – SNR) vystymo srityje. Tai reaktoriai, kurių galia neviršija 300 MW, visą jėgainę (arba didžiąją jos dalį) galima pagaminti fabrike, kuro moduliai sukonstruoti taip, kad gamintojai, moduliams išsieikvojus (po 5-8 metų), juos tiesiog pakeičia naujais, pasiimdami senus. Tokio tipo reaktoriai aktyviai kuriami Pietų Korėjoje, Kinijoje, Rusijoje ir JAV. Viena iš patraukliausių versijų yra kompanijos NuScale (JAV) kuriamas 45 MWe reaktorius, kuris kartu su visa jėgaine bus gaminamas fabrike. Šį projektą 50-čia procentų finansuoja JAV Energetikos departamentas, planuojama kad pirmoji versija pradės veikti 2022-2023 m. Kinijos kompanija Chinergy Co savo pirmąjį SNR 210 MW reaktorių HTR-PM žada paleisti jau 2017 m. Yra žinių ir iš Rusijos bei Pietų Korėjos apie pakankamą progresą vystant SNR. Taigi ateinantis dešimtmetis žada nemažų naujovių, ypač SNR pagalba vystant decentralizuotą elektros energijos generavimą.
O aplamai elektros gamybos decentralizavimas – vienas iš pagrindinių energetinio saugumo rodiklių, taip pat leidžiantis fiziškai priartinti gamybą prie energijos generavimo šaltinių ir plačiau diegti atsinaujinančios energetikos objektus, kurie savo ruožtu yra patrauklūs stabdant klimato kaitą. Deja, viso to ir trūksta mano aptartose studijose.
Šiame straipsnyje pateikti faktai yra lengvai prieinami tiek specialioje, tiek ir populiarioje žiniasklaidoje – reikia tik pasidomėti. Taigi kas vyksta aplink mus reikėtų pasidomėti tiek mokslininkams, tiek energetikos strategams kartu su politikais, tai yra visiems tiems, kurie iš ties nenori statyti „oro pilių“.