Įtampa suprantama, turint omeny, kad beveik trečdalis Europos dujų tiekiama iš Rusijos, ir beveik pusė jų tiekiama per Ukrainą.
Labiausiai nerimauja keturios ES narės, kurios visas dujas gauna vien iš Rusijos, dar kitos 12 iš Rusijos perka daugiau nei pusę dujų.
Šiuo metu vykstančios diskusijos – daugiausiai neoficialios – su dujotiekio valdytojais, energijos administratoriais ir valdžios atstovais atskleidžia nemažai nuogąstavimų.
Energija iškyla kaip potencialus ginklas, ir ypatingą aktualumą įgyja frazė: nafta yra pinigai, o dujos yra galia.
Jei Rusijai bus taikomos progresyviai griežtėjančios sankcijos, ar prezidentas V. Putinas neims keršyti užsukdamas dujas? O gal toks kerštas Rusijai per brangus?
Jei Ukraina, protestuodama prieš nesąžiningai užkeltas dujų kainas, ir toliau vilkins atsiskaitymą už dujas su Rusija, ar Rusija nenutrauks jai dujų tiekimo?
Jei konfliktas intensyvės iki tokio lygio, kad galiausiai bus naudojami sunkieji ginklai, ar saugumo sumetimais reikės uždaryti dujotiekius su dujomis? Ukraina juk yra didžiausia dujų tranzito šalis pasaulyje.
Būtent tokie scenarijai – vieni labiau, kiti mažiau tikėtini – neduoda ramybės Europai.
Viena vertus, abi pusės gali daug ką prarasti, jei į ginčus įtrauks tokį gyvybiškai svarbų dalyką kaip energetika, todėl galbūt visi šie nuogąstavimai pernelyg išpūsti.
Galiausiai, dujos yra viena iš vertingiausių Rusijos eksportuojamų prekių, jų tiekimas Vakarų Europai nenutrūko net ir sunkiausiais Šaltojo karo metais, kai konfliktas tarp Rytų ir Vakarų buvo daug fundamentalesnis.
Tačiau nors dabar dar tik pavasaris, nemažai su šiuo klausimu susijusių pareigūnų nerimauja dėl artėjančios žiemos ir potencialaus dujų atsargų sumažėjimo pavojaus.
Tad kodėl Vakarų šalys nemėgina visiškai atsisakyti rusiškų dujų?
Trumpas atsakymas būtų – jos mėgina ir aptars įvairius variantus per Didžiojo septyneto šalių energetikos ministrų susitikimą, kuris vyks šį savaitgalį.
Pačiai Ukrainai optimaliausias variantas būtų pirkti dujas iš Vakarų tiekėjų, o ne iš Rusijos – keli dujotiekiai buvo pertvarkyti vadinamajam „atvirkštiniam tiekimui“.
Pavyzdžiui, dujos, priklausančios Vokietijos energetikos gigantei RWE, yra tiekiamos Ukrainai dujotiekiu, nutiestu per Lenkiją ir Vengriją. Neseniai prie šių šalių sutiko prisijungti ir Slovakija. Tačiau iš Vokietijos tiekiamo dujų kiekis niekaip negali patenkinti Ukrainos poreikių.
Nauji šaltiniai
Be to, dauguma šalių tikisi pradėti naudoti naujus dujų šaltinius – ypač suskystintas gamtines dujas (SGD), kurios yra gabenamos laivais.
Lietuva skuba statyti SGD terminalą Klaipėdos uoste, kad galėtų gauti dujas iš bet kurios pasaulio valstybės.
Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, visiškai priklausančių nuo rusiškų dujų. Naujų dujų tiekimo krypčių ji buvo priversta pradėti ieškoti dar 2010 m., po kelis kartus keltų kainų ir kilus politiniams neaiškumams. O įvykiai Ukrainoje dar labiau paspartino problemos sprendimą.
Siekiant paspartinti procesą, nuspręsta dujų skystinimo įrangą įdiegti specialiai Pietų Korėjoje statomame laive „Nepriklausomybė“, kuris Lietuvoje turi pasirodyti lapkričio mėnesį.
Siekiant suspėti terminalą pastatyti laiku, kad pirmąją suskystintų dujų partiją galima būtų gauti jau šių metų pabaigoje, terminalo statybos darbai vykdomi visą parą, priimta triskart daugiau darbininkų, nes Lietuvos prezidentė šį projektą vertina kaip prioritetinį.
Tačiau SGD yra perkamos ir parduodamos pasaulinėje rinkoje, tad dėl jų gabenimo iš, pvz., Trinidado ar Kataro, reikia varžytis, o po 2011 m., kai po Fukušimos katastrofos Japonija uždarė savo atominę elektrinę, kainos pakilo.
Taigi norint užsitikrinti didesnį saugumą, pereinant nuo rusiškų dujų prie SGD, gali tekti mokėti didesnę kainą.
Tikimasi, kad JAV pasaulinei rinkai greit pristatys skalūnų dujas SGD pavidalu, tačiau anksčiausiai to tikėtis galima tik ateinančiais metais, kai Luizianoje bus atidarytas pirmasis eksporto terminalas. Kiti terminalai bus pastatyti vėliau per ateinantį dešimtmetį.
Tad nepaisant primygtinų kai kurių Europos valstybių vadovų prašymų, JAV dujų kavalerija kol kas negali atskubėti į pagalbą.
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, Europai būtų pravartu sukaupti savų dujų atsargų. Tai padaryti galėtų pamėginti Norvegija, Didžioji Britanija ir Olandija, kurios nuo seno yra dujų gamintojos, tačiau mažai tikėtina, kad joms pavyks pastebimai padidinti tiekiamų dujų mastus.
Dar viena galimybė yra sekant Amerikos pėdomis pradėti skalūninių dujų gavybą, tačiau kelios Europos šalys užprotestavo šią galimybę dėl galimo žalingo poveikio aplinkai, tad progresas šioje srityje labai lėtas.
Kiekviena idėja turi trūkumų, yra negreit pritaikoma arba per brangi.
Tačiau kuo labiau blogės padėtis Ukrainoje, tuo didesnė tikimybė, kad energetikos ginklas bus panaudotas sankcijų ir reakcijų į sankcijas kare.
O tai tik pagreitins būdų, kaip užbaigti Rusijos dominavimą esminių energijos išteklių srityje, paiešką.
